Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuvai nereikia valstybinio komercinio banko

Vytautas Žukauskas, LLRI ekspertas
2009-05-25
Komentaras "Veidas"
Seime pritarta nutarimo projektui, kurio siekis – sukurti valstybinį komercinį banką. Šis bankas, pasak projekto autorių, turėtų būti atsvara privatiems komerciniams bankams. Idėjai steigti valstybinį komercinį banką pritaria ir nemaža dalis verslo atstovų, nusivylusių privačių komercinių bankų paskolų išdavimo politika. Ką Lietuvai reikštų valstybinio komercinio banko steigimas, ir kokias pasekmes jis galėtų sukelti?
Nacionalinio banko idėja kyla iš nepasitenkinimo privačių komercinių bankų veikla. Lietuvos ekonomikos pakilimo laikotarpiu sparčiai augęs privačių komercinių bankų kreditavimas paskutinius du ketvirčius ėmė mažėti. Lietuvos banko duomenimis, praeitų metų paskutinį ketvirtį naujų paskolų eurais ir litais išdavimas verslui sumažėjo 31 proc., šių metų pirmąjį ketvirtį – 7 proc. Tad bankai, kurie dažnai plakami už tai, jog anksčiau paskolų pridalino per daug, dabar kaltinami, kad nepatenkina verslo skolinimosi poreikių. Valstybinis komercinis bankas  neva padėtų pažaboti šią „savivalę“. Taip pat teigiama, jog valstybinis komercinis bankas nesiekdamas pelno galėtų konkuruoti su privačiais bankais ir ekonomikos nuosmukio laikotarpiu skolinti daugiau bei pigiau.
Sumažėjęs skolinimas ar padidėjusi jo kaina nėra jokia privačių komercinių bankų „savivalės“ apraiška. Privatūs komerciniai bankai veikia rinkoje – jie taip pat vertina  padidėjusią kreditavimo riziką, didesnį poreikį likvidumui ar sunkesnį priėjimą prie finansinių išteklių, tad valdydami šį verslą skolina mažiau. Prieš keletą metų sparčiai augant Lietuvos ekonomikai bankai, matydami didėjantį skolinimosi poreikį ir mažą skolinimo riziką, paskolų išdavimo tempą sparčiai didino, dabar gi, pasikeitus ekonominėms sąlygoms, skolinimą mažina.
Banko verslas ir pajamų bei pelno šaltinis yra pinigų skolinimas, todėl banko pelną tiesiogiai veikia išduodamų paskolų kiekis. Akivaizdu, jog bankas niekada neturi motyvo skolinimą mažinti, nebent paskolų portfelio didinimas ar išlaikymas esamame lygyje grėstų nuostoliu. Juk jeigu komercinis bankas nereaguotų į pasikeitusias rinkos sąlygas ir skolintų pinigus, kurių neturi, arba skolintų nevertindamas padidėjusios rizikos, jau kitą dieną susidurtų su likvidumo problema. Tada jis būtų smerkiamas, kad pradangino indėlininkų pinigus.
Išsakomas argumentas, jog valstybinis komercinis bankas galėtų skolinti daugiau ir pigiau, nes kaip ne pelno siekianti institucija tam galėtų panaudoti pelno „rezervą“. Taip teigiama, jog išaugusi skolinimosi kaina yra išaugusių bankų pelnų priežastis. Tačiau taip toli gražu nėra: ilgą laikotarpį pelninga buvusi bankų veikla, esant mažesnėms palūkanoms, Lietuvoje pradėjo rodyti prastėjančius rezultatus, esant didesnėms palūkanoms. Palūkanos atspindi ne tik galimybę uždirbti pelno, bet ir veiklos riziką. Valstybinis komercinis bankas, norėdamas veikti prieš rinkos logiką, pakliūtų į neįveikiamus spąstus – jo veikla būtų užprogramuota nuostoliui ir pakilimo, ir sunkmečio sąlygomis.
Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog skolinimo versle valstybė sugebėtų veikti geriau ir sumaniau nei privatūs komerciniai bankai ir galėtų teikti tokią pačią paslaugą mažesnėmis sąnaudomis. Todėl pigesnių paskolų šaltiniu valstybiniame komerciniame banke gali kilti tik iš valstybės komercinio banko galimybės apsirūpinti pigesniais pinigais. Tačiau valstybinis komercinis bankas, norėdamas pritraukti indėlių, turėtų konkuruoti su privačiais bankais, ir už indėlius siūlyti jeigu ne didesnes, tai bent tokio pat dydžio palūkanas. Kaip bankas, siūlydamas brangesnius indėlius ir pigesnes paskolas,  neįlįstų į nuostolį, neaišku.
Jau  pats žodis „valstybinis“ sufleruoja, jog valstybinis komercinis bankas bus ne lygiavertis, o privilegijuotas rinkos dalyvis. Tikėtina, jog valstybiniame komerciniame banke savo lėšas būtų „skatinamos“ , o gal ir tiesiai šviesiai įpareigotos laikyti valstybės bei savivaldybių įstaigos bei įmonės, tokiu būdu iškraipant konkurencijos sąlygas tarp valstybinio ir privačių komercinių bankų. Tačiau tokie „trumpi“ pinigai nėra pakankamas šaltinis ilgalaikėms paskoloms, tad jau labai greitai bankas susidurtų su terminų valdymo rizika bei sunkumais įvykdyti įsipareigojimus indėlininkams. Tikėtina, jog siekdamas prisitraukti finansinių išteklių valstybinis komercinis bankas naudotų ir kitas privilegines, konkurencines sąlygas iškreipiančias priemones.
Valstybė siekdama „visuomenės intereso“ visuomet linkusi veržtis į tokias ekonomikos sritis, kur ji neturi galimybių būti geresnis ir labiau žmonių poreikius atitinkantis rinkos žaidėjas. Valstybinio komercinio banko idėja nėra išimtis. Nėra jokių priežasčių, kodėl valstybinis komercinis bankas, veikdamas nenuostolingai ir kaip lygiavertis rinkos žaidėjas, galėtų geriau patenkinti rinkos poreikius nei privatūs komerciniai bankai. Greičiausiai jį ištiktų kito valstybinio verslo – būsto paskolų draudimo likimas.