Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuviškos ekonomikos sėkmės istorija

Remigijus Šimašius, LLRI viceprezidentas
2006-02-15
Komentaras, Lietuvos radijas
Tokią šventinę dieną nesinori kalbėti nei apie mokesčius, nei apie korupciją, nei apie reguliavimus, nei apie kitas labai konkrečias problemas, kurios vis dar kankina ar netgi vis labiau kankina Lietuvos žmones 16-aisiais nepriklausomybės metais. Geriau pažvelkime į jau beveik 16 nepriklausomybės metų pasiekimus ekonominės gerovės srityje ir į tai, ką dar galime pasiekti.
 
Nepriklausomybės aušroje daugelis gana romantiškai įsivaizdavo Lietuvos ekonomikos padėtį ir perspektyvą. Atrodė, jog sovietiniai fabrikai tiesiog dirbs kaip dirbę, bet visa kita bus kaip šviesiame kapitalizme. Iš tiesų – santykinai didesnio artumo Vakarams, santykinai didesnio padorumo ir klestinčios šešėlinės ekonomikos dėka buvome viena iš turtingiausių sovietinės valstybės periferijų. Tad nepriklausomybė buvo pasitikta su dideliais lūkesčiais ir senu ekonomikos turiniu – tik daugelis sovietinių fabrikų ir kolūkių buvo patyliukais išparceliuojami ir kitaip traukėsi, o dalis apsukresniųjų džiaugėsi geresnėmis šešėlinės ekonomikos galimybėmis.
 
Nenuostabu, kad žiūrint iš išorės Lietuvos ekonomikos vaizdas atrodė niūriau: pagal gerovės lygį Lietuva bene dvigubai atsiliko nuo tokių valstybių kaip Lenkija ar Bulgarija, o perspektyvos atrodė itin liūdnos. Šiandien taipogi atsiliekame dvigubai, bet jau ne nuo Lenkijos ar Bulgarijos (pastarąją jau smarkiai lenkiame), o nuo Vokietijos, todėl teigti, kad ekonomikoje nėra pasiekimų, būtų mažų mažiausiai neteisinga. Ir pasiekia ši gerovė ne tik turtinguosius, ne tik Vilnių. Ne Vilniaus statybos ir gražinamas senamiestis, o beveik kiekvienoje Lietuvos šeimoje pastebimas geresnis maistas, automobiliai, rūbai, šaldytuvai, skalbyklės, reali galimybė maisto ir kitų daiktų nusipirkti, nebūtinai užsiauginti, pasisiūti, sumeistruoti; išsilavinimo taip pat galimybės yra tikrasis gerovės pakilimo indikatorius. Ateities perspektyva taip pat daug šviesesnė, nes šiandien buitį pasigerinti gali nebūtinai tie, kurie gali „prieiti“, „sukombinuoti“, „gauti“, „prastumti“ ar tiesiog pavogti, bet ir tie, kurie turi idėjų, yra talentingi ar kuriems tiesiog netrūksta darbštumo ir sąžiningumo.
 
Tačiau prisiminkime, kaip mes iki to atėjome. Tai turėtų padėti suprasti ne tik Airijos sėkmės receptą, bet – nė kiek ne mažiau – ir Lietuvos sėkmės receptą bei taikyti šį receptą ir ateityje. Tikros ekonomikos reformos prasidėjo nuo mini šoko terapijos – kainų pakėlimo ir paleidimo. Kainos, buvusios reguliuojamos ir kūrusios deficitą bei visus, kurie ruošiasi ką nors pirkti, parduoti ar gaminti, vedusius klaidingais keliais, tapo kainomis, kurios suteikia rinkoje būtiną informaciją apie tai, ko žmonėms reikia labiau, o ko – mažiau.
 
Kita reforma – bene masiškiausias Europoje privatizavimas. Visoks jis buvo: su pauzėmis, kartais „prichvatizavimas“, kartais brangus pardavimas kartu su visais vartotojais. Neturiu iliuzijų, kad privatizavimas gali būti tobulas. Galiausiai – juk tai paskutinis vis dar valdiškas sandoris. Tačiau tai, kad valdiškas turtas masiškai perėjo į privačias rankas, buvo ta priežastis, kuri nors kartais ir sunkiai, tačiau leido ekonomikai išsivalyti nuo balasto ir efektyviai naudoti tai, kas buvo sukurta iki tol.
 
Dar vienas dalykas, kuriuo Lietuvoje galima džiaugtis jau dešimtmetį – tai stabili pinigų politika (ar dar pamenate didžiulės infliacijos laikus?), taip pat santykinai (tiesa, labai jau santykinai) apribotas valdiškas išlaidavimas ir skolinimasis. Visa tai leido neiššvaistyti žmonių ir valstybės išteklių vėjais ir sukūrė gana stabilią aplinką ekonominiams sprendimams bei planavimui.
 
Privatizavimas, kainų nereguliavimas, galimybė į viešumą išsitraukti buvusius šešėlinius verslus, valstybės išlaidų apribojimas – visa tai leido Lietuvoje kurti gerovę. Drąsos taikyti šiuos sprendimus turėjome ir po 1918 metų vasario 16-osios, ir po 1990 metų kovo 11-osios. Per pastarąjį nepriklausomybės laikotarpį ši drąsa neišsisėmė taip greitai, tačiau jau spėjo nemažai sumenkti. Šiandien vis dažniau girdime, kodėl nereikia privatizuoti to ar ano, kodėl reikia pareguliuoti šias ar kitas kainas, apriboti ar sureguliuoti vieną ar kitą veiklą, neskubėti mažinti mokesčių ir valstybės išlaidų. Tačiau juk tie patys sprendimai – privatizavimas, kainų ir kitoks dereguliavimas, valdžios apribojimas - yra ne tik mūsų dabartinės, bet ir būsimos sėkmės receptas. Ta dvasia, kuri leido mums sėkmingai išsikapanoti iš sovietinio liūno, ne mažiau gali duoti ir šiandien.