Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuvos derybos ES tarpvyriausybinėje konferencijoje: ar supranta Lietuvos politikai jų svarbą?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
2003-10-19
Komentaras, Lietuvos radijas
Praėjusį šeštadienį Romoje prasidėjo ES tarpvyriausybinė konferencija. Paprastai kalbant, tai – visų esamų ir būsimų ES valstybių narių, tarp jų ir Lietuvos, vadovų susirinkimas, kuriame turi būti susitarta dėl būsimosios ES konstitucijos. Ši konferencija gali trukti bent keletą mėnesių, o gal ir ilgiau. Jos svarba Europos integracijos istorijoje susijusi ne tik su faktu, jog pirmą kartą ES šalių vadovai svarstys jau pateiktą Konstitucijos tekstą, kurį parengė viešai dirbęs Konventas. Kitas ne mažiau svarbus faktas yra tas, kad konferencijoje pirmą kartą dalyvauja būsimosios narės ir turi galimybę šitaip įgyvendinti savo nacionalinius interesus. Tačiau ar Lietuvos politikai pasinaudos šia galimybe?
          
Dar prieš tarpvyriausybinę konferenciją prasidėjusios diskusijos tarp Lietuvos prezidento ir Premjero apie tai, kas ir kokiuose ES viršūnių susitikimuose turėtų dalyvauti, rodo, jog į visą šį procesą žiūrima veikiau kaip į galimybę atsidurti Europos politikų šeimos nuotraukoje nei į Lietuvos interesų atstovavimą. Apie nerimtą požiūrį į ES konstitucijos svarstymą byloja susitarimas dalytis dalyvavimu įvairiuose susitikimuose su kolegomis iš ES šalių. Juk tai reiškia, jog bus trikdomas Lietuvos pozicijos atstovavimo tęstinumas, jog reikės labai smarkiai sustiprinti koordinavimą tarp prezidentūros ir premjero kanceliarijos. O kadangi koordinavimas visada buvo silpnoji Lietuvos institucijų pusė, tikėtina, jog didžiausias darbas teks Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, ir derybų rezultatai priklausys nuo to, kaip atkakliai bus norima laikytis Lietuvos pozicijos. Kad toks atkaklumas dažnai pradingsta atsidūrus tarp kolegų iš kitų šalių rodo ir mūsų parlamentarų Konvente darbas, kuriame galiausiai tapo svarbiau visiems laiku susitarti, nei atstovauti nacionaliniams interesams.
          
Ne tik nuolatiniai stumdymaisi dėl vietos prieš televizijos kamerą rodo nerimtą Lietuvos politikos elito požiūrį į narystę ES. Atrodo, įvykus referendumui ir priartėjus prie narystės ES, Lietuvos politikai pajuto, jog gali atsipalaiduoti ir nebesistengti pasirodyti prieš išorės vertintojus. Tą iliustruoja ir šaipymaisi iš mokesčių deklaravimo taisyklių, kurių trūkumai seniai žinomi paprastiems piliečiams, ir demonstravimas savo elgesiu, jog nežinojimas atleidžia nuo įstatymų laikymosi, ir visiškai netinkamas atstovavimas savo šaliai šios savaitės išvykoje į Baltarusiją. Beje, pernelyg didelis susireikšminimas ir įsijautimas į politines intrigas būdingas ne tik valdančiajai daugumai ir aktyvumu trykštančiai prezidentūrai. Tą patį galima pasakyti ir apie opoziciją, kurios liberalioji dalis lyg pamiršusi savo programines nuostatas protestuoja prieš kai kurių Lietuvos įmonių privatizavimą ir kainų reguliavimo atsisakymą. Šių politinių ginčų fone pamirštami svarbūs, nors ir nuobodūs bei politinių dividendų nežadantys ES teisės normų įgyvendinimo darbai. Tačiau jie kelia vis daugiau klausimų Lietuvos įmonėms, kurioms niekas negali pasakyti, kaip konkrečiai kitais metais pasikeis jų veiklos sritį reglamentuojančios normos ir kas atlygins dėl teisinės sumaišties atsirasiančius nuostolius.
          
Visa tai nuteikia gana pesimistiškai prieš artėjančius rinkimus į Europos parlamentą, apie kuriuos vis dažniau prabyla Lietuvos politikai. Tiesa, guostis galima tuo, jog Europos parlamento galios yra labai ribotos, o daugiausia politinės galios ir ateityje bus koncentruojama vyriausybėje bei ES tarpvyriausybinėse institucijose. Tačiau jose reikės norėti ir sugebėti atstovauti nacionaliniams interesams...