Ilgą laiką Lietuvoje draudimo rinka nebuvo stebima. Viskas pasikeitė, kai prieš šešerius metus pradėjo steigtis privačios draudimo įmonės, kapitalą pradėjo investuoti užsienio draudimo įmonės, buvo panaikintas privalomojo draudimo monopolis, o prieš dvejus metus priimtas naujas draudimo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1996m. liepos 31d. Tuo pačiu pradėta kurti patikima ir darni draudimo sistema kaip finansų rinkos dalis.

 

Lietuvos draudimo rinka per paskutiniuosius dvejus metus išaugo apie 45%, ir ši augimo tendencija išlieka nepakitusi.

 

Kas lėmė tokį posūkį rinkoje? Ar tai nėra atsitiktinumas? Ar tai reiškia, kad Lietuvos draudimo rinka įžengė į pakilimo periodą? Pirmiausiai rinkos augimą nulėmė keletas aplinkybių. Vienas iš tokių veiksnių - stabili politinė padėtis: per rinkimus valdžia perduodama gana ramiai. Antra svarbi aplinkybė - gerėjantys šalies makroekonominiai rodikliai (BVP augimas, mažėjanti infliacija, didėjantis eksportas, didėjančios investicijos į svarbiausias ūkio šakas). Pagaliau trečiasis ne mažiau svarbus veiksnys buvo 1996 m. liepos mėn. įsigaliojęs naujas Draudimo įstatymas, suteikiantis mokesčių lengvatų savanoriškojo draudimo sutartis sudarantiems fiziniams ar juridiniams asmenims, leidžia dalį lėšų draudimui skirti iš įmonių būtinųjų išlaidų, o fiziniams asmenims ar individualioms įmonėms draudimo laikotarpiu atskaičiuojamas mažesnis fizinių pajamų mokestis.

 

Tai sąlygojo ne tik visuomenės gerovės, bet ir socialinės struktūros ir gyvenimo sąlygų pokyčius. Todėl išaugo ir draudimo produktų paklausa.

 

Po keleto draudimo įmonių bankrotų praradusi pasitikėjimą draudimo įmonėmis visuomenė vis dažniau žiūri į draudimą kaip į optimalų rizikos valdymo būdą. Didindami draudimo produktų paklausą, gyventojai tuo pačiu prisideda prie ekonomikos stabilumo didinimo.

 

 

Vertinant draudimo rinkos padėtį, naudojami trys rodikliai. Juos skaičiuojant atsižvelgiama ne tik į draudimo įmonių surinktas įmokas, bet ir į rinkos dydį bei bendrąjį šalies nacionalinį produktą. Pirmasis jų vadinamas draudimo tankiu. Jis apibūdinamas kaip surinktų draudimo įmokų dalis, tenkanti vienam šalies gyventojui. Antras rodiklis vadinamas draudimo prasiskverbimu. Tai draudimo bruto įmokų ir bendrojo šalies nacionalinio produkto santykis. Trečias dydis, apibūdinantis draudimo rinkos situaciją yra draudimo išsiplėtimas. Tai yra sudarytų draudimo sutarčių per ataskaitinį laikotarpį santykis su šalies gyventojų skaičiumi.

 

Remiantis Draudimo priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos ir LR statistikos departamento duomenimis, gauname šiuos paskaičiuotus trijų rodiklių dydžius

 

 

Trys minėti rodikliai, apibūdinantys draudimo rinkos padėtį per kelerių metų laikotarpį Lietuvoje buvo žemiausi iš trijų Baltijos šalių. Lyginti šiuos rodiklius su išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalių rodikliais nėra racionalu, tačiau galima. Galima paminėti, kad draudimo tankis Šveicarijoje yra 3.500 USD, Vokietijoje- 1.600 USD. Kitose ekonomikos reformos šalyse kaip Čekija- 110 USD, Vengrija- 85 USD, Slovakija- 60 USD, Lenkija- 58 USD.

 

Išvada: draudimo tankio, draudimo prasiskverbimo ir išsiplėtimo rodiklių analizė rodo, kad Lietuvos draudimo rinka- gyvybės ir ne gyvybės- yra pereinamajame laikotarpyje. Rinka turi nemažą augimo potencialą, tačiau šį augimą sąlygoja ribota pačios rinkos perkamoji galia.

 

Draudimo šakos - gyvybės draudimas ir negyvybės draudimas - išsivysčiusiuose rinkos ūkiuose sudaro beveik vienodas dalis t.y. draudimo įmonių surenkamos draudimo įmokos pasiskirsto abiejose draudimo šakose beveik tolygiai. To negalima pasakyti apie Lietuvos draudimo rinką.

 

 

Kodėl Lietuvos draudimo rinkoje dominuoja ne gyvybės draudimo šaka? Visų pirma, pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą šiai draudimo šakai priklauso tokios draudimo grupės kaip turto, transporto priemonių draudimo, draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, bendrosios civilinės atsakomybės draudimas.

 

Šių draudimo grupių surinktų draudimo įmokų (premijų) lyginamasis svoris draudimo rinkoje yra didžiausias. Rinkoje egzistuojanti didesnė paklausa turto draudimui t.y. negyvybės draudimo šakos produktams liudija paradoksalią padėtį vartotojai Lietuvoje pirmiausiai rūpinasi savo turto, o ne savo paties saugumu!

 

Antra, 1995m. pabaigoje įvykusi bankų krizė lėmė dar didesnį visuomenės nepasitikėjimą finansinėmis institucijomis, tarp jų - ir gyvybės draudimo įmonėmis. Tai yra todėl, kad, draudimo produktai yra labai artimi bankų produktams.

 

Trečia, kai kurios ne gyvybės draudimo grupės (pavyzdžiui bendrosios civilinės atsakomybės draudimo) yra privalomos t.y. prievolę sudaryti sutartis reglamentuoja įstatymai. Įvedami privalomojo draudimo įstatymai, pavyzdžiui transporto priemonių savininkų (valdytojų) civilinės atsakomybės draudimo, tam tikrų profesijų civilinės atsakomybės privalomas draudimas ateityje sąlygos ne gyvybės draudimo šakos augimą.

 

Tačiau būtų klaidinga neįvertinti to fakto, kad, augant pasitikėjimui didėjant realioms vartotojų pajamoms, neabejotinai bus skiriamas didesnis dėmesys ir gyvybės draudimo šakai.

 

Kuo pasižymi šios draudimo rinkos šakos? Kokios pagrindinės problemos vystantis ūkiui ?

 

Lietuvos dominuojančioje ne gyvybės draudimo šakoje keturios didžiausios draudimo įmonės kontroliuoja daugiau nei 60% rinkos. Galime teigti, kad ši ne gyvybės draudimo rinkos struktūra - oligopolinė, kitaip sakant, ši rinka yra kompaktiška, ankšta, nepralaidi oligopolija. Esant tokiai oligopolijai, draudimo įmonės rinkos dalis išlieka stabili, naujoms draudimo įmonėms patekti į šią rinką yra sunku dėl didelių įėjimo kaštų. Šią mintį patvirtina ir faktas, kad užsienio kapitalas į draudimo rinką vėl atėjo tik po šešerių metų: tai TRYGG- HANSA (savininkės yra JAV draudimo įmonė "American Insurance Group" ir Suomijos "Pohjola"), SEESAM (Švedija). Susiklosčiusi rinkos struktūra nekinta jau keletą metų.

 

Gyvybės draudimo rinkoje yra dominuojanti firma- AB "Lietuvos draudimas - jai tenkanti rinkos dalis sudaro daugiau nei 90%. T priežastis jau minėjome - tai sunkus naujų draudimo įmonių įėjimas į šią rinką ir artimų konkurentų nebuvimas.

 

 

 

Galėtume paminėti keletą problemų grupių. Pirmoji, tai draudimo įmonių vykdoma nepagrįstų draudimo įmokų politika. Draudimo įmonės, norėdamos įsitvirtinti draudimo rinkoje, dirbtinai mažina draudimo įmokų tarifus. Tokia nepagrįstų draudimo įmokų politika pirmiausiai žalinga tiek pačiai besiformuojančiai draudimo rinkai (stabilumui, finansinių įsipareigojimų įvykdymui) tiek draudimo įmonėms (techninių atidėjimų formavimui). Ši problema iš dalies bus išspręsta nuo š.m. spalio 1d., kai įsigalios Mokumo atsargos skaičiavimo metodika, pagal kurią draudimo įmonės privalės skaičiuoti ir taikyti draudimo įmokų tarifus, atsižvelgdamos į suformuotų techninių atidėjimų dydį.

 

Antroji problema - draudimo įmonių vykdoma nepagrįstų draudimo komisinių, mokamų draudimo tarpininkams, politika. Tai vienas iš labiausiai paplitusių konkurencijos elementų, kuris iš dalies sąlygoja draudimo produktų kainos augimą.

 

Trečioji problema - nepagrįstai reglamentuota draudimo įmonių investavimo tvarka. Pagal LR draudimo priežiūros tarnybos prie finansų ministerijos nustatytą tvarką, draudimo įmonės ne mažiau kaip 55% draudimo techninių atidėjimų ir ne mažiau kaip 20% įstatinio kapitalo lėšų privalo investuoti į valstybės ir savivaldos institucijų obligacijas. Šias normas sąlygoja valstybės skolinimosi poreikis. Tačiau tokia tvarka neatitinka pripažintos išsivysčiusių draudimo rinkų praktikos. Nustatant investicijų kryptis, reikia vadovautis paprasta taisykle į vienos rūšies instrumentus negali būti investuojama daugiau kaip 30%. Šis dydis garantuoja investicinio portfelio saugumą, likvidumą ir pelningumą. Dėl minėtos priežasties, Rusijos krizės metu, draudimo įmonių skaičius Rusijoje sumažės nuo 1400 iki 300.

 

Ketvirtoji problema - vieningų draudimo rūšies taisyklių nebuvimas rinkoje apsunkina pagrįstos ir vieningos statistikos vedimą, kuri yra būtina skaičiuojant minimalias draudimo įmokas. Žinoma, ir vartotojams labai sunku, praktiškai neįmanoma palyginti draudimo įmonių skirtingus produktus. Vartotojų apsisprendimą pirkti vienoje ar kitoje draudimo įmonėje draudimo produktą lemia ne produkto kokybė, o kaina.

 

Ir pagaliau penktoji problema - neegzistuojanti draudimo įmonių darbuotojų, o ypač draudimo tarpininkų (brokerių, agentų) kvalifikacijos patvirtinimo sistema. Finansinius produktus gali pardavinėti tik turintys atitinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją specialistai. Specialistų kvalifikaciją kas keleri metai turėtų tikrinti šalies pramonės ir prekybos rūmai. Tokia yra nusistovėjusi išsivysčiusių draudimo rinkų praktika patvirtinusi šios sistemos efektyvumą.