Elitas - už valdžios mažinimą

 

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta Lietuvos elito apklausa parodo, jog Lietuvos elitas yra už mažesnę valdžios įtaką ekonomikai. Net 91.9 procentai Lietuvos elito pasisakė prieš absoliutų arba žymų valstybinį sektorių bei valstybinį reguliavimą, teigdami, kad jis turi būti nuosaikus arba nykstantis. Netgi LDDP ir LSDP rėmėjai aiškiai nelinkę valstybei suteikti žymių galių dalyvauti ekonomikoje ar ją reguliuoti. Tendenciją patvirtina ir tai, kad 77.3 procento elito mano, kad reikia mažinti šiuo metu valstybės vykdomas funkcijas.

 

"Iš principo taip, bet …"

 

Atrodytų, jog šie skaičiai byloja apie bręstančius esminius pokyčius mažinant valdžios įtaką. Deja, pasiryžimas dažniausiai nėra toks akivaizdus, kai kalbama, apie konkrečių sričių finansavimą iš biudžeto. Daugiau nei pusė teigia, jog reikia nekeisti ar netgi didinti tokių sričių, kaip butų ir komunalinio ūkio, kuro ir energijos tiekimo, žemės ūkio, žuvininkystės ir miškininkystės, transporto ir ryšių, kitos ekonominės veiklos biudžetinį finansavimą. Tik 2.6 procento atsakiusiųjų mano, kad reikia naikinti arba mažinti biudžetinį sveikatos apsaugos finansavimą, 3.4 - socialinės apsaugos ir rūpybos, 1.8 - švietimo, 10.9 - sveikatingumo, rekreacijos ir kultūros. Net 64.3 procento elito mano, kad finansavimą iš biudžeto apskritai reikia didinti arba jo nemažinti. Tokia nuostata, žinoma, visiškai nesisieja su prieš tai išsakyta nuomone mažinti valstybės funkcijas, už ką, kaip minėta, pasisakė net 77.3 procento elito.

 

Su valstybinio reguliavimo mažinimo nuostata nesiderina ir pareikšta nuomonė apie valstybės veiklą atskirose srityse. Apie 70 procentų respondentų teigia, jog valstybės "turi" arba "iš dalies turi" užtikrinti materialinę žmonių gerovę bei apginti Lietuvos rinką nuo užsienio konkurencijos. Taip paaiškėja, kodėl dažnai deklaruojamas "laisvos rinkos" principas Lietuvoje "sugyvena" tiek su naujų biurokratinių barjerų įvedimu, tiek su mokesčių didinimu.

 

Šiuo metu Lietuvoje plėtojamas valdiškos paramos verslui mechanizmas. Remiami beveik visi: eksportuotojai, smulkus verslas, žemės ūkis, vietos gamintojai, bankai, etc. 54.5 procento elito pritaria galimybei teikti tokią paramą (tai nereiškia, kad pritariama bet kokiai dabar teikiamai paramai), 39 procentai pasisako prieš šią galimybę apskritai. Taigi, žymi elito dalis pasisako prieš bet kokią valdžios paramą verslui, todėl tikėtina, kad kuomet kyla valdiškos paramos teikimo arba neteikimo konkrečioje srityje klausimas, elito daugumos nuomonė būtų neigiama. Už paramą verslui daugiausiai pasisako mokslininkai ir politikai (58.8 ir 58.3 procento), t. y. net daugiau nei patys verslininkai (53.2 procento). Ar tik tai nereiškia, kad politikai tokiu būdu "tiesdami ranką" verslui persistengė, o paklausa tarp pačių verslininkų gimė dėl įkyrios pasiūlos? Beje, didžiausi paramos ūkio subjektams šalininkai yra LDDP (81.8 procento), LKDP (68.8 procento) bei TS(LK) (58 procento) simpatikai.

 

Partijų simpatikų ir profesinių grupių nuostatos

 

Atsakant į klausimą, kaip reikėtų keisti biudžeto išlaidas, išaiškėja, kad visoms profesinėms grupėms priklausantys asmenys pateikė labai panašius atsakymus. Atsakant į klausimą, ar turi valdžia užtikrinti materialinę žmonių gerovę bei apginti Lietuvos rinką nuo konkurencijos išsisluoksniavimo pagal profesines grupes taip pat negalima pastebėti. Tai paneigia ilgai propaguotą mitą, kad verslininkai yra labiausiai laisvarinkiškai nusiteikusi visuomenės grupė, o valstybės tarnautojai - etatistiška visuomenės dalis. Laisvos rinkos vertybės priimtinos ne tik verslininkams, kaip dažnai bandoma teigti, bet ir visiems kitiems sluoksniams, bent jau kalbant apie elitą.

 

Partijų simpatikų nuomonių diferenciacija Lietuvos elito tarpe yra ryškesnė. Ryžtingiau mažinti daugelio sričių biudžetinį finansavimą nusiteikę LLS rėmėjai. Kai kuriose srityse išlaidų biudžeto mažinimą palaiko ir žymi dalis LCS, LKDP bei LSDP simpatikų. Įdomu pastebėti, kad nurodant norimą valstybės biudžeto išlaidų pokytį apskritai, partijų simpatikai išsidėsto pagal klasikinį modelį. Atrodo, atsakant į konkretesnius klausimus labiau remtasi asmenine patirtimi ir žiniomis, tuo tarpu atsakymas į bendrą klausimą labiau rėmėsi įvaizdžiais. Tai rodo, kad net esant klasikinei politinių jėgų skalei Lietuvoje, sprendžiant konkrečius klausimus ateityje įmanomos labai netikėtos koalicijos.

 

Ko tikėtis?

 

Lietuvos elitas, net pripažindamas valdžios mažinimo krypties teisingumą, nepakankamai pasitiki rinkos galimybe surasti sprendimus, o deklaruojami siekiai atrodo neįgyvendinami, arba įgyvendinami "kada nors". Ne tik elito apskritai, bet ir jokios jo profesinės ar partijų simpatikų grupės dauguma nelinkusi atsisakyti nei valdžios rūpinimosi žmonių gerove, nei protekcionizmo. Tačiau neverta pamiršti, kad demokratinėje visuomenėje tik po lūžio vyraujančioje retorikoje galima sulaukti permainų realiame gyvenime. Lūžis retorikoje yra įvykęs - greta senų abejonių rinkos struktūra atsirado aiški nuostata, kad valdžia jau parodė, ką moka ir turi ateiti laikas išlaisvintai privačiai iniciatyvai. Aiški nuostata už valdžios įtakos mažinimą, tikėtina, duos savo teigiamus vaisius.