Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuvos integracija į ES: tarp greičio ir kokybės

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2002-01-19
Komentaras, Lietuvos radijas
Pastaruoju metu Lietuvoje vėl padaugėjo diskusijų apie Lietuvos derybas su ES, jų tempą bei turinį. Iš tiesų 2001-ieji metai bus labai svarbūs ES plėtros istorijoje, nes būtent šiais metais gali paaiškėti, kurios šalys pajėgs dar 2002 m. baigti derybas dėl narystės ES ir būti tarp pirmųjų į Sąjungą įstosiančių šalių. Šių metų, tiksliau, pirmojo pusmečio svarbą lemia Baltijos šalių narytės ES atžvilgiu labai palankiai nusiteikusios Švedijos pirmininkavimas ES, todėl nenuostabu, jog Lietuvos politikai ragina pasinaudoti šia galimybe ir pasistengti kuo daugiau pasistūmėti derybose Švedijos pirmininkavimo metu. Be to, šiuo metu jau vyksta ar pradedamos derybos dėl svarbiausių ir jautriausių sričių (pvz. žemės ūkio, transporto, aplinkosaugos ir kt.) ir būtent nuo šių klausimų sprendimo labai priklausys tolesnė derybų eiga ir baigtis. Kaip neseniai pripažino ir už ES plėtrą atsakingas Europos komisijos atstovas G. Verheugen, šiuo metu derybos pereina į kokybiškai naują politinį etapą.
          
Pripažįstant derybų spartos svarbą vis dėlto kyla nemažai klausimų, kuriuos dar labiau aštrina Lietuvoje vykstančios politinės diskusijos narystės ES tema. Vienas klausimų ratas yra susijęs su integracijos į ES argumento naudojimu politinių partijų diskusijose. Jau tampa įprasta, kad narystės ES "korta" yra naudojama partijos populiarumui kelti ir kitiems politiniams tikslams. Paprastai opozicijoje esančios partijos, ypač centro ir kairiosios, deklaruodamos bendrą narystės ES palaikymą, išreiškia kritišką poziciją tais klausimais, kurie gali suteikti joms populiarumo ar tiesiog atkreipti rinkėjų dėmesį. Tai pasakytina apie įvairius Socialdemokratinės koalicijos siūlymus, pavyzdžiui, referendumo dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams surengimo idėją. Kitaip nei populizmu tokius siūlymus sunku įvardinti - ekonominiais argumentais tokie siūlymai negrindžiami, o ir jų rasti būtų sunku, atvirkščiai, šių apribojimų atsisakymas turėtų aiškią ekonominę ir politinę naudą visiems Lietuvos gyventojams. Be to, abejotina referendumų atskirais klausimais būtinybė, nes tikriausiai bet kokiu atveju prieš Lietuvos stojimą į ES bus rengiamas referendumas. Galiausiai, kaip iliustruoja Naujosios sąjungos vadovo požiūrių kaita, tokių deklaracijų dėl įvairių priežasčių greitai atsisakoma iš opozicijos tapus pozicija.
          
Politinės deklaracijos yra geras būdas atkreipti užsienio šalių diplomatų ir stebėtojų dėmesį į vietos politikų veiklą ir ketinimus. Tačiau Lietuvos integracija į ES vis dažniau tampa flirto su rinkėjais priemone. Daugeliui Seimo narių, tiek pozicijos, tiek opozicijos, vertėtų daugiau laiko skirti įsigilinimui į Lietuvos derybines pozicijas ir darbą Seimo Europos reikalų komitete, jei jie iš tiesų nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos žmonių interesais.
          
Kita vertus, politinės diskusijos dėl integracijos priemonių neturėtų kelti nuostabos, kadangi integracija jau senokai yra virtusi vidaus politikos reikalu - tereikia pažvelgti į priimamus įstatymus, kurie apibūdinami "svarbių Lietuvos integracijai į ES" etikete. Į tai vertėtų atkreipti dėmesį ir Konservatorių partijos vadovams, kurie kaip ir daugelis kitų politikų Lietuvos narystę ES tebetraktuoja kaip užsienio politikos priemonę, dėl kurios negali kilti ideologinių diskusijų. Ar realu tikėtis, jog nekils diskusijų dėl tokių klausimų kaip Lietuvos banko funkcijos, netiesioginių mokesčių dydžiai, įmonių bankroto, mokesčio už aplinkos apsaugą, žemės ūkio reguliavimo ir kitų? Juo labiau jog, perėjus nuo bendrų principų prie konkrečių ekonominės veiklos teisinio reglamentavimo detalių, erdvės improvizacijai yra nemažai.
          
Su tuo susijusi ir dilema tarp derybų spartos ir įstatymų bei jų įgyvendinimo kokybės. Pastarąją nuolatos pabrėžia ir Europos komisija, tačiau dėl natūralių priežasčių ji negali ir neprivalo to užtikrinti. Neseniai Lietuvos vyriausybei buvo pateiktas 30 "būtinų" ir "svarbių" deryboms dėl narystės ES įstatymų, kurie turi būti priimti iki šių metų vidurio, sąrašas. Nemažai jų gali turėti didelį poveikį Lietuvos ūkiui ir visuomenei, tad juos derinti su ES normomis ir derėtis dėl pereinamųjų laikotarpių prasmingai galima tik įvertinus ekonominį jų poveikį. Nors tokiems vertinimams būtini laikas, žinios ir kiti ištekliai, būtent ekonominiai vertinimai, o ne siauri interesai, garsiausiai šaukiančių reikalavimai, kitų besiderančių šalių patirtis ar Europos Komisijos pageidavimai turėtų būti pagrindiniu derybinių pozicijų formavimo kriterijumi. Suprantama, jog negalima neatsižvelgti į bendrą politinį kontekstą ir derybų partnerių norus, tačiau tik tinkamas Lietuvos derybinės pozicijos pagrindimas gali užtikrinti Lietuvos interesus.