Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuvos narystė ES: prognozės ir perspektyvos

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
1999-09-01
Straipsnis, "Laisvoji rinka", 1999 Nr. 4
Birželio 18 d. įvyko antrasis Europos Sąjungos ir Lietuvos asociacijos komiteto susitikimas. Tokie susitikimai yra numatyti Asociacijos sutartyje ir įvertina šalių veiksmus, įgyvendinant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau šis susitikimas Lietuvai buvo svarbus tuo, kad tai - viena iš geriausių galimybių pateikti ES Komisijai informaciją apie pažangą vykdant reformas šalyje ir rengiantis narystei Sąjungoje. Todėl vertėtų plačiau pasvarstyti apie vyriausybės vykdomą integracijos politiką ir Lietuvos perspektyvas siekiant prioritetinio užsienio politikos tikslo - tapti ES nare.
 
Pradėkime nuo prognozių. Tikėtina, jog šiemet Lietuva galiausiai bus pakviesta pradėti derybas dėl narystės ES. To tikėtis galime dėl kelių priežasčių. Pirma, nepakviesti Latvijos ir Lietuvos šiemet prisijungti prie besiderančių valstybių grupės gali būti politiškai pavojinga. Tai gali paskatinti europesimizmą šiose šalyse ir sustiprinti įspūdį, jog narystės kriterijų atitikimas nėra pats svarbiausias dalykas, renkantis, kurią šalį priartinti prie narystės Sąjungoje. Juo labiau, kad palyginus dabartinę Lietuvos ekonominę padėtį su tuo, kas prieš pusantrų metų Estijoje, nepamatysime daug pastarosios pranašumų. Atrodo, jog Latvijos ir Lietuvos pakvietimui pritaria ir pagrindinės ES šalys, o Suomija, kurioje vyks ES Viršūnių susitikimas, suteiks tokiam sprendimui palankią aplinką.
 
Tiesa, pakvietus daryboms dvi Baltijos šalis, ES politikams iškils kita dilema - ar nepavojinga palikti antrojoje grupėje tokias valstybes kaip Rumunija ir Bulgarija. Tam turbūt nepritars Prancūzija, tad galutiniam sprendimui priimti prireiks nelengvų pačių bendrijos narių derybų ir tarpusavio nuolaidų rezultatas. Šiaip ar taip, tikėtina, jog Lietuvai ES sprendimas bus palankus.
 
Kas toliau? Be abejo, pakvietimas deryboms dėl narystės ES turi didelę politinę reikmę. Antra vertus, galima numatyti jog derybų pradžia reikš papildomą krūvį Lietuvos viešajai administracijai, ir dabar dažnai nesusidorojančiai su integracijos uždaviniais.
 
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Atrodytų, jog yra pats metas išanalizuoti su integracija susijusių priemonių poveikį ūkio vystymuisi ir verslo sąlygoms Lietuvoje. Tai nėra vien teorinio smalsumo skatinamas poreikis. Su naryste ES susijusių priemonių įgyvendinimas Lietuvoje daro vis didesnį poveikį įvairioms ekonomikos sritims, pradedant konkurencijos politika bei energetikos vystymo strategija ir baigiant veterinarijos standartų ar vartotojų apsaugos taisyklėmis. Norint, kad derybos dėl narystės būtų sėkmingos ir, kaip sakoma Vyriausybės programoje, atitiktų Lietuvos gyventojų interesus, būtina turėti bent apytikslį vaizdą, kokį poveikį su naryste susijusių priemonių įgyvendinimas gali turėti Lietuvos ūkiui. Suprantama, didelė dalis ES normų Lietuvoje turi būti įgyvendinama tiesiogiai ir besąlygiškai. Tačiau vyriausybė turi gana didelę laisvę, nustatydama įgyvendinamų priemonių prioritetus, atsižvelgdama į galimą jų poveikį, ar pasirinkdama tinkamiausias priemones ES apibrėžtiems tikslams siekti Tačiau tam yra būtina įvertinti integracijos poveikį tiek visai šaliai, tiek atskiroms sritims ar socialinėms grupėms.
 
Tokio įvertinimo ir derybų pozicijos formavimo pradžia galėjo tapti neseniai vyriausybėje patvirtinta Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija narystės ES kontekste. Deja, joje net nebuvo iškeltas klausimas apie integracijos priemonių poveikį Lietuvos ūkiui. Kaip ir anksčiau, čia tėra automatiškai surašyti įstatymai ir nutarimai, kuriuos planuojama priimti, įgyvendinant Sąjungos teisę Lietuvoje. Tuo tarpu jų poveikis, tarpusavio sąsajos bei prioritetai liko už svarstymo ribų. Kai kurios numatomos priemonės netgi prieštarauja integracijos tikslams. Tiesa, paskutiniuosiuose jos variantuose daugelis vidinių prieštaravimų buvo panaikinta, tačiau tai greičiau reiškia ne tai, kad ji bus naudinga, o tik tai, kad ji nebus žalinga Lietuvos vyriausybei.
 
Kyla klausimas ar tokie dokumentai atsiranda dėl nuolatinio skubėjimo ir nesugebėjimo apmąstyti integraciją, jos tikslus ir priemones bei nuosekliai susieti tai su kitais Lietuvoje vykstančiais procesais? Ar Lietuvos viešosios administracijos pajėgumai išlieka maži, ar prasta koordinacija tarp atskirų vyriausybės institucijų, ar veikia vietinės interesų grupės? Galima pateikti įvairių atsakymų, tačiau kol kas būtų sunku nuginčyti tai, jog geriausiai Lietuvos interesus turbūt supranta pati ES Komisija. Ir domisi ji Lietuvoje vykdoma politika ne labdaringų sumetimų vardan, bet suvokdama, jog nuo naujos narės pasirengimo labai priklausys pačios Sąjungos funkcionavimas.
 
Taigi, kam šiuo metu turėtų būti skiriamas dėmesys? Pirmiausia reikia atskirti bendrą ekonominę politiką Lietuvoje, kuri nepriklausomai nuo integracijos turėtų nuosekliai mažinti valstybės tiesioginį dalyvavimą šalies ūkyje, išlaikant stabilią aplinką bei sudarant sąlygas laisvai verslo plėtrai ir restruktūrizacijai. Beje, visa tai atitinka ir narystės ES reikalavimus. Dar daugiau - nuo neefektyvios ir nenuoseklios ekonominės politikos vyriausybę kartais sulaiko galima Komisijos kritika. Kita sritis, turinti vis didesnį poveikį verslui - ekonominės veiklos reguliavimas. Būtent šiuo atveju narystė ES reiškia Sąjungoje priimtų, jos poreikiais grindžiamų reguliavimo taisyklių diegimą Lietuvoje. Kokį poveikį tai turės ūkio funkcionavimui Lietuvoje? Į šį klausimą anksčiau ar vėliau reikės atsakyti, tad naudingiau būtų, jei tai įvyktų anksčiau.
 
Yra ir dar viena sritis, kuriai tebeskiriama gana mažai dėmesio, nors jos svarba yra neginčijama, ypač atėjus laikui apsispręsti dėl narystės. Tai visuomenės švietimas, jos informavimas apie integracijos procesus. Tiesa, šioje srityje jau imamasi priemonių: informaciją platina tiek Europos komitetas, tiek pačios Komisijos delegacija. Tačiau kol kas ne tik nepakanka bendro pobūdžio žinių apie ES ir Lietuvos integraciją į ją, bet netrukus vis svarbesniu taps narystės pasekmių klausimas. Kol kas apie tai žinoma labai mažai. Tiesa, ekonominiai integracijos motyvai niekada nebuvo svarbiausi tiek pačioje ES, tiek ir Lietuvos siekiuose įstoti į šią organizaciją. Tačiau būtent ekonominės integracijos pasekmės bus ir jau yra pačios apčiuopiamiausios. Kaip jos suvokiamos, kaip jas galima pakreipti norima linkme, - turėtų būti vienas svarbiausių i Lietuvos vyriausybės uždavinių.