Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuvos narystę PPO gaubia ekonominiai nesusipratimai

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2001-05-14
Straipsnis, "Lietuvos rytas"
Klaidingos interpretacijos
 
Lietuva po šešerius metus trukusių derybų 2001 m. viduryje turėtų tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare. Nors narystės PPO bei tarptautinės prekybos liberalizavimo apskritai nauda yra visiškai suprantama susipažinusiems su ekonomikos dėsniais, dėl jų Lietuvoje tebevyksta viešos diskusijos, kuriose dėl informacijos trūkumo ar siaurų interesų gynimo klaidingai interpretuojamos Lietuvos narystės PPO pasekmės šalies ūkiui. Toliau pateikiamas Lietuvos visuomenės tarpe populiariausių ekonomine logika nepagrįstų "tiesų" sąrašas bei trumpi kiekvieno teiginio komentarai.
 
Pirmas teiginys - Lietuvai narystė PPO yra žalinga, kadangi įstojus į ją dėl išaugusios konkurencijos žlugs vietos gamintojai ir ūkininkai.
 
Pirmiausia reikia prisiminti, jog konkurencija yra rinkos pagrindas. Konkurencija sukuria paskatas tobulinti ekonominę veiklą, kelti produktyvumą ir vietos gamintojų konkurencingumą. Dažnai pamirštama esminė taisyklė, jog konkurencija yra technologinės pažangos ir ekonomikos augimo sąlyga. Konkurencija taip pat reiškia didesnį ir/arba platesnį prekių pasirinkimą vartotojams. Tiesa, visiškai natūralu, jog gamintojai ar paslaugų teikėjai yra linkę pasisakyti prieš konkurenciją - ji verčia keisti veiklos metodus ar sritį, nuolatos varžytis dėl pirkėjų. Užsienio prekybą riboti dažnai suinteresuoti ir politikai, siekiantys nepatenkintųjų ir konkurencija besiskundžiančių balsų. Galiausiai ir "prekybą reguliuojančios" institucijos ribodamos prekybą, "gindamos vartotojų interesus" įprasmina savo darbą ir joms teikiamą finansavimą. Būtent dėl to kai kas teigia, jog laisvos prekybos idėja visada yra populiaresnė universitetuose, nei įmonėse ar ministerijose. Tarptautinė prekyba ir konkurencija yra ypač svarbi tokiai mažai valstybei kaip Lietuva.
 
Išlošia ir gamintojai
 
Beje, dar kartą verta priminti tai, jog dėl atviros užsienio prekybos laimi ne tik vartotojai, bet ir gamintojai. Ne tik perdirbėjai bei kiti įvežtas prekes naudojantys gamintojai, bet ir vietinėje rinkoje veikiančios įmonės. Šią naudą geriausiai iliustruoja santykinio pranašumo dėsnis, kurio dažnai nesupranta ne tik valdininkai, bet ir kai kurie Lietuvos ekonomistai. Šis prieš keletą šimtmečių pateiktas dėsnis teigia, jog neribojama tarptautinė prekyba sudaro sąlygas naudingai gaminti ir specializuotis visoms prekyboje dalyvaujančioms šalims.
 
Kaip teigia vienas žinomiausių ekonomistų D. Ricardo "Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai išnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą…". Laisva prekyba ir konkurencija geriausiai parodo, ką apsimoka gaminti, už ką Lietuvos įmonės gali tikėtis didžiausio pelno.
 
Beje, taip mano ne tik vadinami ekonomistai liberalai. Santykinio pranašumo dėsnį "gražiausia ekonomikos mokslo idėja" įvardino Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson, kurio požiūris yra gana toli nuo liberalaus.
 
Nepagrįsti samprotavimai?
 
Remiantis šiuo požiūriu net ir vienašalis prekybos liberalizavimas, arba tai, kas vadinama nevienodomis pozicijomis, yra naudingas šalies ūkiui. Įsigilinę į santykinio pranašumo dėsnį supras, jog net ir tada, jei Lietuva netaikytų jokių muitų, o kitos šalys taikytų protekcionistinę politiką, Lietuvoje atsirastų ką gaminti, ir joje neliktų vien bedarbiai vartotojai, kaip kai kas tai įsivaizduoja.
 
Galbūt kai kurie tai įvardintų "teoriniais, nuo realybės nutolusiais" samprotavimais. Tokiems "praktikams" reikėtų priminti J. M. Keynes pastebėjimą, jog tie, kurie laiko save tikraisiais praktikais, visada yra kokio nors akademinio rašeivos idėjų įkaitais. Mes visada remiamės tam tikromis pamatinėmis prielaidomis interpretuodami ekonominius reiškinius ir siūlydami politinius sprendimus. Kiekvienas kažkiek yra teoretikas, nes kitaip nesugebėtume suprasti mus supančių reiškinių, ir kiekvienas kažkiek yra praktikas, nes teorija prasminga tiek, kiek padeda geriau suprasti, kas vyksta realybėje.
 
Pagaliau reikia pasakyti, jog nebus jokių staigių pokyčių Lietuvai įstojus į PPO, daugeliui prekių importo muitai mažės laipsniškai arba jau yra panaikinti, tad ne visai teisinga manyti, jog konkurencija staiga padidės. Tačiau ar dėl to turėtų džiaugtis vartotojai?
 
Konkuruoti - naudinga
 
Antras teiginys - įstojus į PPO svarbiausia Lietuvos rinką apginti ("konkuruoti su pigesniu importu") naudojantis visomis teisėtomis priemonėmis.
 
Lietuvoje vis dažniau pasigirsta raginimų ribotą produktų importą, naudojant "civilizuotas" rinkos apsaugos priemones - antidempingo, protekcinius bei kompensacinius muitus. Lietuvos diplomatai net ragina sekti Latvijos, sugebėjusios įvesti importo muitą kiaulėms ar Lenkijos, dažnai taikančios palyginamąsias kainas prekių vertei nustatyti, pavyzdžiu.
 
Tačiau šitaip pateikiama tik viena reiškinio pusė. Iš tiesų importuojama produkcija sukuria konkurencinį spaudimą vietos gamintojams, ypač jei jų yra nedaug ir jie anksčiau buvo sugebėję užsitikrinti rinkos apsaugą. Dėl šio spaudimo kyla grėsmė bankrutuoti, tapti bedarbiais. Kitaip sakant, prisitaikymas prie pokyčių rinkoje nėra lengvas. Tačiau tai yra socialinė problema ir ji turi būti sprendžiama socialinės politikos priemonėmis, pavyzdžiui, išmokomis.
 
Tuo tarpu konkurencijos ribojimas, taikant rinkos apsaugos priemones, nors ir laikinai padedama daliai vietos gamintojų, yra ekonomiškai žalingas vartotojams, perdirbėjams, kitiems gamintojams bei visada stabdo bendrą šalies ūkio augimą. Rinkos apsaugos priemonės reiškia išteklių perskirstymą iš visų vartotojų keliems ginamiems gamintojams, o tuo pačiu ir paskatų efektyviai veiklai iškreipimą. Be to, rinkos apsauga sumažina paskatas gamintojams tobulinti savo veiklą. Tuo tarpu apsauga yra laikina - dėl ekonominių (augančios tarptautinės konkurencijos) ar politinių (kitų valstybių galimo atsako) priežasčių.
 
Kyla interesų konfliktas
 
Be to, kartą prisiėmusi arbitro vaidmenį, vyriausybė patenka į konfliktuojančių interesų lauką. Geriausias pavyzdys yra cukraus rinkos apsauga.
 
Aukščiau pateiktą teiginį taip pat dažnai mėgstama argumentuoti nuorodomis į kitų PPO narių "civilizuotą" politiką, pavyzdžiui, ES taikomas rinkos apsaugos priemones. Dažnai mėgstama sakyti, jog jei kitos šalys saugo savo rinką ir subsidijuoja žemės ūkio eksportą, jų pavyzdžiu turėtų sekti ir Lietuva. Iš tiesų, ES yra dažniausiai antidempingo muitus taikanti PPO narė, nuo jų jau yra nukentėję ir kai kurie Lietuvos eksportuotojai. Tačiau tokių priemonių taikymas nereiškia, jog jomis turėtų sekti ir Lietuva, kadangi jos yra ne ekonominės logikos, bet interesų grupių spaudimo rezultatas. Jos pabrangina vartotojų perkamą produkciją bei sukelia atsakomųjų veiksmų grėsmę.
 
Tą patį galima pasakyti apie ES eksporto subsidijų taikymą. Nors ES teisė jas taikyti bei Lietuvos įsipareigojimai jų atsisakyti paskatino kalbas apie neteisingą konkurenciją, tačiau tokius argumentus taip pat reikia vertinti atsargiai. Iš tiesų, ES subsidijuojama produkcija iškreipia konkurenciją ir kainas. Tačiau Lietuvos atsakymas tuo pačiu neištaisytų konkurencijos, bet ją dar labiau iškreiptų. Tai reikštų išteklių švaistymą ir gamintojų rėmimą vartotojų bei mokesčių mokėtojų sąskaita. Kita vertus, Lietuvos vartotojams reikėtų džiaugtis, kad dalį jų perkamos produkcijos kainos sumoka ES mokesčių mokėtojai. Be to, tikėtina, jog netrukus ES turės atsisakyti tebetaikomų eksporto subsidijų.
 
Paradoksalus argumentas
 
Trečias teiginys - Lietuva išsiderėjo geresnes narystės PPO sąlygas, nei Latvija ar Estija, kadangi buvo užsitikrintas didesnis paramos žemės ūkiui lygis.
 
Šis argumentas yra ypač mėgstamas Lietuvos derybininkų. Jo populiarumą galima suprasti - jei derybų dėl narystės PPO metu reikėjo kreipti diplomatines pastangas į PPO ir jos narių įtikinimą, prieš balsavimą Seime narystės PPO nauda reikėjo įtikinti garsiausiai prieš ją protestuojančias interesų grupes.
 
Paprastai vartotojai dėl didelio savo skaičiaus ir išsklaidytos prekybos liberalizavimo naudos negali atsverti labai aiškiai didesnės konkurencijos spaudimą patiriančių gamintojų balso. Todėl ir pateikiami argumentai už narystę PPO, kurie prieštarauja ekonominei logikai ir PPO tikslams. Šį "laimėjimą" galima apibūdinti taip - mes džiaugiamės užsitikrinę kuo didesnį protekcionizmo lygį stodami į organizaciją, kurios tikslas yra šalinti protekcionizmą pasaulyje. Arba kitaip sakant, visiems vartotojams teigiama, kad turėtume džiaugtis dėl to, kad teks už kai kuriuos produktus dar ilgesnį laiką mokėti daugiau.
 
Tokius argumentus galima suprasti, tačiau sunku pateisinti. Šitaip neteisingai Lietuvos visuomenei pateikiamos narystės PPO pasekmės ir patys šios organizacijos tikslai. Ar tai reiškia, jog Lietuvos derybininkai ir įstojus į PPO priešinsis tolesniam prekybos liberalizavimui derybų raundų metu? Kokiu pagrindu bus formuojama "nacionalinė pozicija"? Iki šiol "nacionalinė" reiškė kai kurių ūkininkų ir gamintojų grupių interesus, bet ne visų vartotojų, kurie ir yra visa Lietuvos visuomenė.
 
Didesnis prekių pasirinkimas
 
Ketvirtas teiginys - narystė PPO yra žalinga, kadangi įstojus į PPO Lietuvą užplūs pigesnės ir prastos kokybės prekės.
 
Sunku suprasti, kodėl reikėtų baimintis pigesnių prekių pasiūlos. Juk tai reikštų mažesnes namų ūkių, vartotojų išlaidas, o tuo pačiu daugiau pinigų kitoms prekėms bei didesnį gyventojų gerbūvį. Tad reikėtų tikėtis, jog kuo daugiau pigesnių prekių užplūs Lietuvą. Tačiau kadangi jau dabar virš 60 proc. užsienio prekybos vyksta laisvai, o ir įstojus į PPO importo muitai sumažės nežymiai, tai turbūt bus laipsniškas procesas.
 
Tiesa, ne rečiau baiminamasi, jog sumažinus apribojimus importui, vartotojai nukentės dėl prastesnių importuojamų prekių. Tačiau toks argumentas arba rodo ekonomikos neišmanymą, arba slepia atskirų gamintojų interesus. Apribojimų importui sumažinimas sukuria sąlygas didesniam prekių pasirinkimui, tad svarbiausia, jog vartotojai gali rinktis, kokios kokybės ir kainos prekes jiems geriausia pirkti, atsižvelgiant į savo pomėgius ir pajamas.
 
Pastebėtina, jog importo ribojimas kaip tik dažniausiai neigiamai paliečia vargingiausias gyventojų grupes, nes apribojamas pigesnių prekių importas, ypač jei tai yra maisto prekės.
 
Baigiant galima pacituoti vieną iš pokario tarptautinės prekybos sistemos bei PPO pirmtako GATT architektą tuometinį JAV valstybės sekretorių Cordell Hull - "aš niekada neabejojau ir nesuabejosiu savo tikėjimu, jog taika ir tautų gerovė yra neatskiriamai susijusi su … maksimalia praktiška tarptautinės prekybos laisve".