Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuvos politika: kairėn-dešinėn...

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
2001-07-03
Straipsnis, "Respublika"
"Lietuvos partijos skiriasi tarpusavy kaip Coca-Cola nuo Pepsi-Colos - kitokia marketingo politika, kitoks dizainas, bet pagal skonį neatskirtum vieno gėrimo nuo kito."

Iš viešo vieno liberalų lyderių kalbos
 
"Ir kai vienas iš jūsų parkrinta, jis krinta įspėdamas paskui jį einančius, kad ir jie ant akmens nesukluptų".

Kahlil Gibran
 
 
Ar didelis posūkis laukia Lietuvos į valdžią atėjus socialdemokratams? Ko griebtis? Bėgti? Pardavinėti nuosavybę? O gal, priešingai, pirkti? Kol panika muša kainas…
 
Naujosios daugumos politiką, kaip ir visų iki jų buvusių valdžioje, lems keletas veiksnių. Vardinkime pagal svarbą. Pirma, rinkos dėsnių veikimas, nepriklausomai nuo to, ar juos išpažįsti ir ar jų logiką išmanai. Antra, riboti ištekliai - biudžete ir visur kitur. Trečia, rinkos dalyvių elgsena, eilinių žmonių motyvacijos ir veiksmai, su kuriais negali nesiskaityti. Ketvirta, tarptautinės bendruomenės ir organizacijų įtaka. Skaitytojai dar prisimena, kaip šių veiksnių įtakojamos keitėsi visų mūsų vyriausybių idėjos ir veiksmai. Ko gi tikėtis iš naujosios?
 
Naujosios daugumos akcentas - socialinė parama žmogui. Iš tiesų, bėdon patekusiam reikia padėti. Ir ne taip, kaip tai daroma šiandien - gausių kriterijų ir reikalavimų voratinklyje pametamas pagalbos reikalingas žmogus. Parama skiriama net milijonierių šeimai (pavyzdžiui, gimus vaikui ir jį auginant), tačiau teisę į ją praranda invalidas, įkūręs savo nepilnamečiams vaikams įmonę, kuri dar negavo nei vieno lito pajamų. Akivaizdu, kad norėdama sutvarkyti šią sistemą, naujoji valdžia turės pereiti prie vieningų paramos skyrimo kriterijų - pagal pajamų ir turto cenzą. Tuomet tikslinga parama pasieks tuos, kuriems ji iš tiesų būtina ir neiškreips motyvacijų daugumai.
 
Paramos didinimas ir gausinimas pradžioje greičiausiai bus "ant politikų liežuvių", tačiau realybėje jį apribos tas faktas, kad daugiau lėšų skirstymui nebus kur paimti. Be to, nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastum, jog dosni parama naikina motyvacijas dirbti ir tobulėti. Kas nori būti meška, iš dosnumo laužanti tūkstančių žmonių likimus? - Sunku imtis tokios nepavydėtinos misijos... Dar viena baisi realybė verčia atsakingiau žiūrėti į visuotiną pinigų skirstymą. Lietuvos šeimose plintantis smurtas prieš vaikus yra aiškiai susijęs su tuo liūdnu faktu, kad didėja dalis žmonių, kuriems vaikas tėra priemonė. Iš pradžių - priemonė gauti pinigų iš valdžios, paskui - priemonė išlieti pyktį ar patenkinti kitą poreikį. Natūrali seka. Tad žmonėmis besirūpinanti valdžia negali toleruoti požiūrio į Žmogų - kad ir į kokį mažą, kad ir į dar negimusį - kaip į priemonę.
 
Socialdemokratai labiau nei kitos politinės jėgos akcentuoja poreikį mažinti nedarbą. Lietuvoje jau visi išmoko, kad valdžia negali sukurti žmonėms darbo vietų, kad ne valdžios reikalas statyti gamyklas ir įrenginėti stakles. Visi žino ir pagrindinius darbo vietų kūrimo trukdžius. Štai, eilinių žmonių įsitikinimu (pagal reprezentatyvios apklausos duomenis), darbo vietų mažėja dėl didelio "Sodros" mokesčio bei gyventojų pajamų mokesčio. Akivaizdu, kad darbo vietų nepadaugės, o dar ir sumažės, jei Lietuvoje nebus palankių sąlygų kapitalo atsipirkimui (kitais sumetimais jis, pasirodo, neinvestuojamas). Kaip tai dera su planais įvesti progresyvinius mokesčius? Nedera visai, ir svarbiausia, kad LDDP dar pirmojo savo valdymo metais išlaikė nelengvą egzaminą ir sugebėjo atsispirti pagundoms "užprogresyvinti" mokesčius. Būtent tais pačiais metais LDDP ryžosi sumažintu tarifu apmokestinti įmonių reinvestuojamą pelną ir jau buvo paruošusi projektus pereiti prie nulinio pelno mokesčio tarifo. Neatsitiktinai dauguma įmonių būtent nuo tų laikų skaičiuoja savo ekonominį atgimimą, neatsitiktinai joms pagaliau atsirado motyvacija "rodyti" legalius pelnus, kad iš jų būtų galima legaliai investuoti. Paradoksalu, kad liberalu save vadinusio ministro pavaldiniai jau ruošė projektus, kurie priverstų įmones pirma sumokėti mokesčius, o paskui - iš likusių lėšų - investuoti (greičiausiai gi, vėl slėpti pajamas ir gyventi šia diena). Gal misija išsaugoti investicijoms ir legaliai veiklai palankią politiką teks vadinamiesiems "kairiesiems"…
 
Dar vienas gerai žinomas kairiųjų sugebėjimas - griežtai administruoti sistemą - gali pasitarnauti Lietuvai labiau nei tūkstantis gražių kalbų apie biurokratijos ydas ir kovą prieš korupciją. Saulėlydžiai ir saulėtekiai tik gamtoje nepriklauso nuo mūsų valios ir nereikalauja jokių pastangų. Jei norima pažaboti biurokratiją, priversti ją TARNAUTI žmogui, būtina valdžioje esančiųjų valia, virstanti kryptingu judėjimu ir paremta griežčiausia tvarka. Suprantama, šiai valdžiai, kaip ir visoms kitoms, teks nelengvas išbandymas - kiekvienas pajudintas biurokratas ieškos draugų ir užtarėjų, kad tik jo nepaliestų pertvarkymai. Bus apeliuojama į žmogiškumą, į darbo vietų išsaugojimą, į nusistovėjusią tvarką. Žinia, naujoji valdžia turi ypatingai daug draugų, tad reikia palinkėti jai iš anksto pasirinkti prioritetą, ir už kiekvienos valdininkų apeliacijos į žmogiškumą matyti eilinį žmogų, kuriam valdžia kaip ir privalo tarnauti, už kiekvienos apeliacijos į darbo vietų išlaikymą matyti privačiame sektoriuje nykstančias darbo vietas - dėl biurokratijos iracionalumo ir jos išlaikymo naštos. Už kiekvienos apeliacijos į nusistovėjusią tvarką matyti žmones, vargstančius nuo tos sudėtingos, neskaidrios, korupcinės betvarkės. Jeigu žmogui galima tarnauti paprasčiau, pigiau, tikslingiau, tai kieno, kaip ne šios naujos valdžios pareiga pagaliau tai padaryti?
 
Ypatingas išbandymas lauks naujos daugumos privatizavimo dirvonuose. Polinkis palikti kai ką valdžios rankose atsirems į beviltišką neūkiškumą ir korupciją valstybės sektoriuje. Kuo anksčiau bus ryžtasi prisipažinti, kad be privatizavimo patikimos tvarkos nesukursi, tuo geriau. Juk kiekviena valstybės valda pavojinga ne tik savo potencialiais nuostoliais, bet ir neišvengiamu ūkio reikalų politizavimu. Kol aukščiausi valstybės pareigūnai patys rūpinsis žaliavų tiekimu, kainų nustatymo metodais ir direktorių kandidatūromis, jie neturės laiko rūpintis žmonėms skaudžiomis problemomis. Jei kam nors atrodo, kad svarbūs tiekimo reikalai visada liks valdžios reikalas, prisiminkite, ar jai reikėjo įsikišti, kai nebuvo spėjama įvežti į Lietuvą paklausių "Nokia" telefonų? Ar ji tarpininkauja sudarant medvilnės tiekimo kontraktus? O gal jos pagalba būtina jungiantis į globalius interneto tinklus? Ne. Nepalikdama sau jokių paketų, valdžia palieka privatiems akcininkams rūpintis ne tik tiekimais, bet ir kur kas sudėtingesniais valdymo reikalais. O pati gali valdyti tai, kas jai pavesta - Lietuvą. Ir tik tuomet visuotinių verslo sąlygų gerinimas, be kurio nepradės geriau gyventi Lietuvos žmonės, nebebus valdžiai šešioliktoje vietoje. Prisimenant baisias pastarojo meto kalbas apie kai kurių veikėjų polinkį "kontroliuoti valdiško sektoriaus pinigų srautus", valstybės kontrolės panaikinimas (arba nepanaikinimas) atrodys savotišku testu, teisingumo pergalės arba pavojaus signalu žmonėms.
 
Kalbos apie skaidrų privatizavimą jau atvedė kai kuriuos politikus prie supratimo, kad skaidrumui būtinas "žmogiškojo faktoriaus" eliminavimas. Gal mintys, kad kairieji pasiryš pereiti prie kiekvienam pirkėjui atviros ir tik jo siūloma kaina pagrįstos atrankos atrodo naivios, bet analogišką žingsnį LDDP dauguma žengė 1994 metais, kai nutarė nuasmeninti pinigų politiką. Analogijų tarp pinigų politikos ir privatizavimo yra daug. Tuomet visi drauge svarstė, kad kairieji "nepaleis iš savo rankų pinigų spausdinimo preso", o po jų sprendimo opozicija dar ilgai kaltino, kiek daug prarado Lietuva, kad negalima daryti suasmenintos pinigų politikos. Tačiau tai buvo visų kaltinimų pradžia ir pabaiga. O iš tiesų Lito patikimumo įstatymo priėmimas buvo pats ryškiausias Lietuvoje pasiekimas, kai valdžia veiksmais pademonstravo, kad visuomenės interesai svarbesni nei galima asmeninė nauda. Būtina pridurti, kad jeigu būtų vykdoma personalizuota pinigų politika, kiekvienas jos žingsnis būtų sulaukęs atskiro kaltinimo - tai ne tą padarė, tai ne taip padarė. Kiekvienas žingsnis sukeltų skandalą, kaip šiandien yra privatizavime. Betgi, privatizuojant skandalais neapsiribojama - dėl asmeninių sprendimų krenta ištisos Vyriausybės, praranda autoritetą politikas po politiko, o pats privatizavimas žmonėms atrodo velnio reikalas. Kai politikas sako "man nesvarbu, kas laimės privatizavimą, svarbu, kad visi galėtų dalyvauti jame tomis pačiomis sąlygomis", adekvatus veiksmas yra - pereiti prie skaidraus privatizavimo už didžiausią pasiūlytą kainą, be jokio asmeninio pareigūnų dalyvavimo. Sakote, valdžiai neliks intereso? Nagi, liks, ir labai svarbus - juk toks žingsnis įtikintų tautą, kad valdžia iš tiesų neturi preferencijų, kam ką parduoti, kad neskirsto pasaulio į Rytus ir Vakarus. Be to, tai leistų valdyti ilgiau ir be didesnių sukrėtimų.
 
Pasaulio socialdemokratija praėjo ilgą kelią, mokydamasi tarnauti savo elektoratui. Bleiro vyriausybės įsitikinimai ir veiksmai prieš dvidešimtį metų atrodytų radikaliai prorinkiški daugumai dešiniųjų partijų. Naujosios Zelandijos socialistų partija atliko didžiausią pasaulio istorijoje dereguliavimą ir perdavė į efektyvias ir patikimas privačias rankas daugybę iki tol išimtinai valstybės funkcijų. Sistema puikiai veikia, tarnaudama eiliniam piliečiui, o ko gi dar turėtų siekti socialistai? Nenustebkite, jei šiuo keliu pasuks ir Lietuvos socialdemokratai. Rinkos dėsniuose slypi atsakymai į jų darbotvarkės klausimus. Skubėkite gilintis į rinkos veikimą.