Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI ekspertas
2000-09-30
Straipsnis, "Pinigų studijos" Nr. 3, 2000 rugsėjis, Lietuvos bankas
Straipsnis publikuojamas LLRI interneto svetainėje gavus žurnalo "Pinigų studijos" redakcijos sutikimą (straipsnis gautas 2000 m. liepos mėn. Priimtas spaudai 2000 m. spalio mėn.)
 
 
Straipsnyje analizuojama Lietuvos užsienio prekybos politikos raida, apibūdinamas daugiašalių ir regioninių prekybos susitarimų vaidmuo Lietuvos užsienio prekybos režimui. Detaliau aptariama Lietuvos derybų dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje raida ir darę jai įtaką veiksniai, laisvosios prekybos susitarimų su Europos Sąjungos ir Baltijos šalimis vaidmuo liberalizuojant Lietuvos užsienio prekybos politiką. Analizuojamas potencialus narystės Europos Sąjungoje poveikis Lietuvos užsienio prekybai, ypač prekybos santykiams su Rusija. Įvertinami Lietuvos vidaus politikos veiksniai, darantys įtaką „grįžimui“ prie protekcionizmo ir Lietuvos Vyriausybės atsakui į 1998 m. ekonominę krizę Rusijoje. Straipsnio pabaigoje apibendrinamos tolesnės Lietuvos ūkiui naudingos užsienio prekybos raidos kryptys.

Pagrindiniai žodžiai: užsienio prekybos politika; ekonominės reformos; politinė ekonomija; Lietuva; Pasaulio prekybos organizacija; Europos Sąjunga; regionalizmas; interesų grupės; institucinė ekonominės politikos struktūra.
 
Įvadas
 
Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. Lietuvoje pradėtos esminės politinės ir ekonominės reformos. Jų tikslas – sukurti demokratinę tvarką ir sąlygas rinkos ekonomikai. Viena iš pagrindinių ekonominės reformos priemonių buvo užsienio prekybos liberalizavimas ir institucijų šalies užsienio prekybos politikai kurti bei vykdyti sukūrimas. Buvo priimta daug vienašalių ir sutartinių sprendimų, kuriais remiantis sukurtas dabartinis Lietuvos užsienio prekybos režimas ir prekybos politikos formavimo struktūra. Derybos dėl stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) (buvusią BSTP – Bendrąją sutartį dėl tarifų ir prekybos, angl. – GATT) ir su tuo susiję įsipareigojimai užsienio prekybos, žemės ūkio politikos, konkurencijos politikos, mokesčių, viešųjų pirkimų ir kitose srityse atliko svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos ekonominę politiką ir užsienio prekybos politikos režimą. Dvišaliai ir regioniniai laisvosios prekybos susitarimai, ypač su Europos Sąjunga (ES) ir kitomis dviem Baltijos šalimis, buvo kitas svarbus veiksnys kuriant Lietuvos užsienio prekybos politiką.
 
Šiame straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos užsienio prekybos politikos režimas, daugiausia dėmesio skiriant daugiašalėms taisyklėms, susijusioms su stojimu į PPO, įgyvendinti ir preferenciniam prekybos liberalizavimui. Šios analizės tikslas – nustatyti motyvus, slypinčius už šių politinių iniciatyvų, ir Lietuvos dabartinę užsienio prekybos politiką kuriančius veiksnius. Straipsnyje teigiama, kad pirminis užsienio prekybos liberalizavimas daugiausia buvo šalies elito vykdytų sisteminių ekonominių reformų ir dėl ekonominės bei politinės tvarkos kaitos susilpnėjusių interesų grupių įtakos sumažėjimo padarinys. Nepaprastosios politikos laikotarpio pabaiga ir ekonominės aplinkos stabilizavimas sudarė sąlygas vykdyti įprastą politiką ir didėti atskirų sektorinių interesų grupių įtakai dėl jų glaudžių santykių su politikos formuotojais, jų organizuotumo ir didelio šių grupių narių skaičiaus. Interesų grupių įtakos didėjimas, prekybos politikos kūrimo institucinė struktūra ir politinio elito vyraujantys įsitikinimai prisidėjo prie pastaruoju metu didėjančio protekcionizmo, pasireiškiančio vis dažnesniu netarifinių prekybos ribojimo priemonių taikymu. Šie vidaus veiksniai darė tiesioginę įtaką ir stojimo į PPO derybų procesui, ir dvišalių bei regioninių įsipareigojimų vykdymui.
 
Išorės veiksniai atliko svarbų vaidmenį iš pradžių liberalizuojant užsienio prekybą, o vėliau dažnai neleidžiant grįžti prie protekcionizmo. Pasirengimo stojimui į PPO procesas nulėmė tai, kad buvo panaikinti tokie netarifiniai barjerai prekybai, kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai kai kurių alkoholinių, cukraus ir naftos gaminių importui. Vis dėlto galima teigti, kad būsimoji narystė PPO ir su tuo susiję Lietuvos institucijų įsipareigojimai liberalizuoti prekybą buvo ne tokie reikšmingi šalinant kliūtis prekybai kaip regioniniai susitarimai, ypač susitarimai su ES.
 
Tačiau ES poveikis Lietuvos užsienio prekybos liberalizavimui nėra vienareikšmis. Viena vertus, ES ir Lietuvos susitarimas dėl laisvosios prekybos ir su ja susijusių dalykų (vėliau inkorporuotas į Asociacijos (Europos) sutartį) prisidėjo prie didelės dalies prekybos liberalizavimo (o netiesiogiai – ir prie prekybos su kitomis šalimis ES kandidatėmis, ypač su Baltijos šalimis, liberalizavimo), taip pat ne kartą padėjo išvengti importo muito mokesčių įvedimo ar jų padidinimo. Kita vertus, per keletą pastarųjų metų interesų grupių reikalavimai ir valstybės institucijų teikiama rinkos apsauga vis dažniau yra grindžiama prekybos apsaugos priemonėmis bei užsienio prekybos politikos ir kitų ekonominių politikų priemonių susiejimu. Tuo dažnai naudojasi ES ribodama importą iš trečiųjų šalių. Iš šių apsaugos priemonių vis labiau pabrėžiamos tokios netarifinės apsaugos priemonės, kaip antidempingo muitai, kokybės standartai ir sertifikavimo procedūros. Lietuvai įstojus į ES ir įgyvendinus Bendrosios prekybos politikos nuostatas, bendras importo muitų lygis šiek tiek padidės, o šis pokytis skirsis priklausomai nuo konkrečių prekių grupių (pavyzdžiui, tikėtina, jog labiausiai padidės prekybos žemės ūkio produktais apsauga).
 
Šiuo metu Lietuvos užsienio prekybos režimui daro prieštaringą poveikį įvairūs vidaus ir išorės veiksniai. Kai kurios gamintojų grupės (daugiausia importuojamų produktų perdirbėjai) ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos pasisako už laisvosios prekybos režimą ir tolesnį jos liberalizavimą. Tačiau kai kurios gerai organizuotos interesų grupės, atstovaujančios vietinės pramonės šakoms, kai kurie užsienio investuotojai, kuriems privatizacijos metu suteikta monopolinė padėtis rinkoje, ir didelė dalis ūkininkų reikalauja apsaugoti vietos rinką nuo užsienio konkurencijos. Daugelis politinio elito atstovų taip pat pasisako už šalies pramonės šakų ir žemės ūkio apsaugą nuo importuojamų prekių, ypač jei panašios prekės gaminamos Lietuvoje. Šiame kontekste įsipareigojimai PPO ir preferencinės prekybos šalims galiojo ir galioja kaip veiksnys, dažnai apsaugantis nuo manipuliavimo importo muitais ar kitomis prekybos ribojimo priemonėmis sprendžiant šalies įmonių konkurencingumo problemas. Tačiau ES inicijuotos antidempingo bylos keliems Lietuvos gamintojams ir netarifinių prekybos apribojimų taikymas ne tik apribojo Lietuvos eksportą į ES, bet ir netiesiogiai atliko vaidmenį modelio, kurį vis dažniau mėgina kopijuoti Lietuvos prekybos politikos kūrėjai siekdami apsaugoti Lietuvos rinką nuo gaminių, importuojamų iš NVS.
 
Lietuvos užsienio prekybos politikos reforma nebuvo kryptinga. Po pirminio liberalizavimo 1993–1994 m. daug kartų buvo didinami importo muitai žemės ūkio produktams. Šiame straipsnyje aptariamas vienas iš paskutiniųjų reikšmingų protekcionizmo atvejų, t. y. 1998 m. rudenį prasidėjus ekonominei krizei Rusijoje, padidinta Lietuvos vidaus rinkos apsauga. Lietuvos Vyriausybės institucijos, atsiliepdamos į interesų grupių reikalavimus, nustatė nemažai prekybos apsaugos priemonių, įskaitant importo muitų padidinimą kai kuriems (daugiausia žemės ūkio) produktams ir diskriminacinius netarifinius barjerus importuojamoms prekėms. Nors tokio pobūdžio priemonės atitinka tipinius prekybos sutartyse įvardijamus ypatingus atvejus, kada šalis turi teisę, pablogėjus ekonominei padėčiai, padidinti rinkos apsaugos lygį, jų buvo imtasi ne tik neatsižvelgiant į neigiamą jų poveikį šalies ūkio raidai, bet ir nepaisant ES ir kitų tarptautinių organizacijų, įskaitant ir TVF, kritikos. Protekcionistinė politika netrukus „persiliejo“ ir į preferencinius prekybos santykius su Baltijos šalimis ir kai kuriomis Centrinės Europos laisvosios prekybos asociacijos (CELPA) narėmis. Dėl to kai kurios šalys ėmėsi atsakomųjų apsaugos priemonių. 1998 m. pabaigoje ir 1999 m. pradžioje tarp Baltijos šalių kilęs „kiaulių karas“ buvo šios politikos tąsa. Šių protekcionistinių priemonių taikymas rodo, jog neapibrėžtumo ir ekonominio smukimo sąlygomis suaktyvėjusios šalies interesų grupės gali tikėtis stipresnio atsako iš valstybės institucijų, linkusių panaudoti prekybos politikos priemones šalies įmonių konkurencingumo problemoms spręsti, net jei šios priemonės pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus ir kelia grėsmę, kad prekybos partneriai imsis atsakomųjų veiksmų.
 
1. Lietuvos prekybos politikos raida
 
Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse, užsienio prekybos liberalizavimas buvo svarbi perėjimo į rinkos ekonomiką proceso dalis. Jis buvo susijęs su kainų liberalizavimu ir lūkesčiais, kad importuojamų prekių konkurencija darys įtaką kainų šalies viduje mažėjimui, tarptautiniu darbo pasidalijimu grindžiamai specializacijai ir technologinio gamybos lygio didėjimui, efektyvumo ir gerovės kilimui, o vartotojams ir gamintojams užtikrins didesnį prekių pasirinkimą. Užsienio prekybos perorientavimas iš buvusios SSRS į Vakarų šalis ir jos reintegracija į pasaulio ekonomiką ne tik sudarė esminį šalies perėjimo į rinkos ekonomiką elementą, bet ir buvo siejama su Lietuvai svarbiais politiniais ir saugumo aspektais [4].
 
Iki ekonominių reformų pradžios Lietuvos užsienio prekybą vykdė valstybinės įstaigos, ji buvo griežtai reguliuojama kvotomis ir licencijomis. Dėl to reikėjo iš naujo kurti visą užsienio prekybos sistemą. Kadangi „centrinis planavimas pats savaime buvo pagrindinis netarifinis prekybą slopinantis barjeras, tai jo panaikinimas buvo didelis žingsnis atviros ekonomikos link“ [9, p. 5]. Dėl šio sisteminio pasikeitimo po keleto metų užsienio prekyba buvo liberalizuota ir prasidėjo prekybos srautų persiorientavimas, atspindintis šalies santykinius pranašumus.
 
Lietuvos užsienio prekybos politika buvo liberalizuojama įgyvendinant tiek vienašales, tiek ir sutartines priemones. 1993 m. priimtas naujas prekybos įstatymas ir panaikinti dar likę kiekybiniai eksporto apribojimai. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai kai kuriems vietiniams žaliavų produktams (kailiams ir medienai). Importo srityje buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Buvo panaikinti specifiniai 10 procentų dydžio muito mokesčiai už importą tvirta valiuta ir statistinės prekybos rinkliavos, kurios buvo nustatytos informacijai apie prekybos srautus registruoti. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo. Lietuvos užsienio prekybos dinamika nuo 1993 m. atvaizduota 1 ir 2 pav.
 
Sparčiai didėjantis eksportas ir importas buvo tiesioginis Lietuvos ekonomikos atvėrimo ir kliūčių mainams su kitomis šalimis šalinimo rezultatas. Pavyzdziui, 1997 m. Lietuvos eksportas sudarė daugiau 40 procentu salies BVP, o importas sudare apie 59 procentus BVP. Nors 1999 m. eksportas ir importas atitinkamai sumažėjo iki 28 ir 45 procentų Lietuvos BVP, ši tendencija tikriausiai yra laikina dėl sumažėjusio eksporto į NVS. Kitos tendencijos, apibūdinančios Lietuvos prekybos srautų raidą, – tai ES ir Baltijos šalių dalies didėjimas ir NVS dalies mažėjimas Lietuvos užsienio prekybos apyvartoje. Nors NVS santykinė reikšmė Lietuvos eksporte sumažėjo, NVS, ypač Rusija, ir toliau lieka svarbus importo šaltinis – 1999 m. importas iš jos sudarė beveik 20 procentų bendro Lietuvos importo. Apie pusę importo iš Rusijos sudarė mineralinės žaliavos, naudojamos Lietuvos naftos perdirbimo pramonės.
 
Pateiktos diagramos rodo, jog nuo 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas sumažėjo. Kartu, nors JAV dolerio, su kuriuo susietas litas, vertė euro atžvilgiu ir kilo, 1999 m. Lietuvos eksportas į ES ir toliau didėjo. Lietuvos eksporto mažėjimui didžiausią įtaką darė Rusijos krizė ir sumažėjusi paklausa, nes Lietuvos eksportas į Rusiją nuo 1998 m. rugpjūčio mėn. sumažėjo beveik 70 procentų. Susidūrę su pardavimų sumažėjimu ir didėjančiu prisitaikymo spaudimu, Lietuvos gamintojai pradėjo aktyviau reikalauti suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos. Apie Vyriausybės atsaką į šiuos reikalavimus bus rašoma paskutiniame straipsnio skyriuje.
 
1 pav. Lietuvos eksportas 1993 - 1999
 
Pav1.gif - 4685 Bytes
ES - Europos Sąjunga
NVS - Nepriklausomų Valstijų Sandrauga
ELPA - Europos laisvosios prekybos asociacija
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Lietuvos statistikos departamentas)
 
Užsienio prekybos struktūros pasikeitimai liberalizavus išorės ekonominius ryšius buvo susiję ne tik su pardavimų geografija, t. y. su prekybos partnerių kaita, bet ir su gaminių struktūros pokyčiais. Kaip parodė neseniai EBPO atlikti Baltijos šalių ūkių tyrimai, 1998 m. Lietuvos santykinis pranašumas buvo gaminant gamtos ištekliams ir darbo jėgai imlią produkciją – drabužius, mineralines trąšas, naftos produktus, elektros srovę, medieną ir baldus [13, p. 179–180]. Nors tai paskatina studijos autorius daryti išvadą, kad „vėl išryškėjo prieškario prekybos specializacijos bruožai“, prekybos struktūrai ne mažiau svarbi yra ir paskutiniųjų 50 metų ūkio raida. Būtent dėl pastarosios priežasties šiuo metu, pavyzdžiui, naftos perdirbimo ir mineralinių trąšų pramonės gamyklų svarba eksportui ir visos šalies ekonomikos augimui yra santykinai didelė.
 
Lietuvos užsienio prekybos režimo spartus liberalizavimas atliko svarbų vaidmenį sukuriant sąlygas rinkos ekonomikai ir šalies ekonomikos plėtrai. Kaip pažymi kai kurie užsienio analitikai, „liberalus Lietuvos prekybos režimas buvo esminis ekonominio šalies atsigavimo veiksnys<...>“ [7, p. 25]. Kaip jau minėta anksčiau, tikėtina, kad sisteminiai pokyčiai šalyje buvo pagrindinis veiksnys įgyvendinant liberalų užsienio prekybos režimą ir atveriant Lietuvos ekonomiką.
 
2 pav. Lietuvos importas 1993 - 1999 m.
 
Pav2.gif - 4652 Bytes
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
 
Situacija, susidariusi pirmaisiais sisteminių ekonominių ir politinių reformų metais, kartais vadinama nepaprastosios politikos laikotarpiu, kuriam buvo būdinga stipri visuomenės parama ekonominės reformos priemonėms [1, p. 153]. Pradinių reformų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse laikotarpis buvo dar nepaprastesnis nei kitose VRE šalyse, kadangi visuomenė paramą sąlygoms rinkos ekonomikai sudaryti iš esmės siejo su parama valstybingumo atkūrimui [12]. Visuomenės parama sukūrė galimybę politikams ignoruoti siaurų grupių interesus ir įgyvendinti radikalias ekonomikos reformas. Tiesa, šia galimybe nevienodai pasinaudojo kiekvienos iš trijų Baltijos šalių vyriausybės.
 
Be to, reformų pradžioje keičiamos „žaidimo“ taisyklės ir institucinė ekonominės politikos formavimo ir įgyvendinimo struktūra sumažino anksčiau buvusių įtakingų ekonominių grupių įtaką. Kaip teigia kai kurie analitikai, apžvelgdami perėjimo į rinkos ekonomiką VRE šalyse padarinius, „naujojoje ekonominėje ir politinėje aplinkoje visos interesų grupės susidūrė su galios praradimo pavojumi“ [2, p. 21]. Šios galios netekimo mastas Lietuvoje priklausė nuo ekonominių reformų eigos, ypač nuo privatizacijos ir nuo valstybės dalyvavimo įmonių veikloje mažinimo tiek perduodant nuosavybės teisę privatiems asmenims, tiek atsisakant reguliavimo, finansinės paramos ir kitokių intervencijos į ūkinę veiklą priemonių.
 
Įmonių ir valstybės institucijų ryšiai išliko stiprūs ten, kur reformos vyko palyginti lėtai. Viena vertus, tai sukūrė daugiau galimybių ekonominių interesų grupėms daryti spaudimą siekiant apsaugos nuo konkurencijos, kita vertus, tai sustiprino politikų paskatas reguliuoti ekonomikos funkcionavimą. Tai iliustruoja visą dešimtmetį įvairiomis formomis teikta valstybės parama žemdirbiams ir kai kurioms maisto pramonės įmonėms. Kai kuriais atvejais importo apsauga buvo suteikiama kaip sudedamoji privatizavimo sandorių dalis parduodant stambių valstybinių įmonių akcijas užsienio investuotojams. Cukraus fabrikams ir Mažeikių naftos įmonei suteikta rinkos apsauga rodo, kaip privatizacijos metodas ir politikos kūrėjų polinkis reguliuoti prekybą gali padidinti protekcionizmo lygį šalyje, tenkinant vadinamųjų strateginių investuotojų reikalavimus.
 
2. Lietuvos stojimas į PPO
 
Narystė PPO (iki 1995 m. – BSTP) buvo svarbus prekybos politikos reformų ir ekonomikos atvėrimo elementas. Kitaip negu kai kurios VRE šalys, Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys nebuvo BSTP narės. Todėl joms teko derėtis dėl prisijungimo prie šios daugiašalės prekybos sutarties, kuri XX a. antroje pusėje tapo tarptautinės prekybos pagrindu. 1992 m. rugsėjo mėn. Lietuvai buvo suteiktas BSTP stebėtojos statusas, kuris 1995 m. pakeistas PPO stebėtojos statusu. Stojimo derybos prasidėjo 1994 m., o 1994 m. spalio mėn. Lietuva pateikė memorandumą dėl užsienio prekybos politikos režimo. 1995 m. PPO sudarė darbo grupę, kuri pirmąjį susitikimą su Lietuvos delegacija surengė 1995 m. antroje pusėje. Nuo tada stojimo derybos vyko lygiagrečiai dviem lygiais – daugiašaliu ir dvišaliu, derantis su atskiromis PPO šalimis (dažniausiai viena iš dešimties PPO narių). Iki 2000 m. birželio mėn. įvyko 10 daugiašalių ir 15 dvišalių derybų raundų bei 7 daugiašaliai susitikimai žemės ūkio subsidijavimo klausimais.
 
Lietuvos stojimo į PPO procesas užsitęsė gerokai ilgiau, negu buvo tikėtasi. Nepaisant to, kad visos viena kitą pakeitusios Lietuvos Vyriausybės narystę PPO paskelbdavo prioritetiniu užsienio ekonominės politikos tikslu, po šešerių derybų metų Lietuva liko vienintele šalimi, kuri yra sudariusi Asociacijos sutartį su ES, tačiau nėra PPO narė. Tai nulėmė daugelis veiksnių, susijusių su vidaus ir išorės aplinka: Lietuvos vidaus politika, ypač interesų grupių įtaka, ir ekonominių reformų eiga, dariusios įtaką jos derybų strategijai, bei derybinės kai kurių PPO narių pozicijos.
 
Pirmiausia, teisės normoms suderinti su PPO nuostatomis, išeinančiomis už „su sienos kirtimu“ susijusių užsienio prekybos politikos reikalų, bendrai pertvarkant ekonomiką, reikėjo nemažai išteklių, o ypač patirties šiose srityse. Viena vertus, po Urugvajaus derybų raundo gana smarkiai padidėjo daugiašalių prekybos taisyklių paketas, apimdamas ne tik tolesnį importo muitų mažinimą, bet ir tokias sritis, kaip su prekyba susijusios paslaugos, intelektinės nuosavybės teisės, su investicijomis susiję klausimai, žemės ūkio politika ir t. t. Kita vertus, Lietuvos institucijos turėjo mažai patirties tose srityse, kurias reikėjo reformuoti kartu su kitomis ekonominėmis ir administracinėmis sritimis. Bendrųjų daugiašalių prekybos principų perėmimas buvo palyginti paprastas ir visiškai atitiko ekonominių reformų principus. Tačiau viso PPO taisyklių paketo perkėlimas ir įgyvendinimas vykstančių ekonomikos reformų sąlygomis buvo objektyvus, nemažai laiko reikalaujantis veiksnys ne tik Lietuvai, bet ir visoms sąlygas rinkos ekonomikai sudarančioms šalims, stojančioms į PPO.
 
Antra, tikriausiai svarbiausios užsitęsusios ir sunkios stojimo į PPO derybų priežastys yra Lietuvos vidaus politika ir jos nulemta Lietuvos derybininkų pasirinkta derybų strategija. Jau pačioje derybų pradžioje paaiškėjo, kad vienas iš sunkiausių klausimų bus paramos žemės ūkio sektoriui priemonės, įskaitant importo muitus ir vidaus rėmimo politikos priemones. Svarbų vaidmenį čia atliko interesų grupių spaudimas (žemės ūkyje dirba daugiau kaip 20 % šalies darbo jėgos), žemės ūkio interesų grupių glaudūs ryšiai su Žemės ūkio ministerija, paveldėta pastarosios tendencija intensyviai reguliuoti šią ūkio šaką, galiausiai koordinavimo problemos, iškilusios tarp Žemės ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų koordinuojant patį derybų procesą. Pagrindiniais ginčytinais derybų klausimais tapo valstybės paramos žemės ūkiui lygis, parama cukraus pramonei, eksporto subsidijų panaikinimas ir importo muitų žemės ūkio produktams įšaldymas.
 
Trečia, procesą komplikavo ir kai kurių žemės ūkio produkciją eksportuojančių PPO narių, ypač JAV, nelanksti derybų pozicija. Derybų metu ypač daug dėmesio susilaukė Lietuvos žemės ūkio politikos priemonės. Jas kritikavo JAV, taip pat Australija, Kanada ir kitos šalys, priklausančios Cairns grupei. Viso derybų proceso metu jos reikalavo panaikinti žemės ūkio produktų eksporto subsidijas ir sumažinti paramą jų gamybai Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos pusė, sutikusi sumažinti kai kurias paramos priemones, ilgą laiką primygtinai reikalavo leisti eksportą subsidijuoti dar ketverius metus po įstojimo į PPO. Šio reikalavimo Lietuvos derybininkai galiausiai atsisakė 2000 m. pirmoje pusėje.
 
Viena iš galimų JAV ir šalių, priklausančių Cairns grupei, bekompromisinės pozicijos priežasčių gali būti susijusi su vykstančiomis derybomis dėl narystės PPO su Rusija bei kitomis stojančiomis šalimis ir su nenoru sukurti precedentą šioms šalims. Kita galima tokio JAV jautrumo Lietuvos įsipareigojimams priežastis gali būti susijusi su būsima Lietuvos naryste ES ir prognozuojamu bendros prekybos politikos taikymo prekybai su trečiosiomis šalimis poveikiu. Tokį susirūpinimą ES nepriklausančios PPO šalys išsakė per derybas su Latvija ir Estija. Pastaruoju metu susirūpinimas dėl neigiamų Baltijos šalių narystės ES padarinių trečiosioms šalims išsakomas ir kituose ekonomikos forumuose. Iš tikrųjų Lietuva derybas dėl stojimo į PPO glaudžiai koordinuoja su Europos Komisija. Pavyzdžiui, kai kurie narystės PPO įsipareigojimai audiovizualinių paslaugų srityje, kuriuos anksčiau prisiėmė Latvija, buvo tiesiogiai derinami su ES ir su JAV. Galiausiai kitus aiškinimus galima sieti su šitų žemės ūkio produkciją eksportuojančių šalių tiesioginiu komerciniu suinteresuotumu sukurti geresnes sąlygas jų pačių kompanijų žemės ūkio produktų eksportui ir ideologinis įsipareigojimas laikytis liberalaus prekybos režimo bei šalinti prekybą iškraipančias priemones.
 
Ketvirta, tai, kad nebuvo aiškiai apibrėžtų priėmimo į PPO taisyklių, taip pat padidino neapibrėžtumą ir apsunkino derybas. Pavyzdžiui, Kanada ir Australija reikalavo 20 procentų sumažinti vidaus paramos žemės ūkiui lygį Lietuvoje, nes, jų atstovų tvirtinimais, taip buvo numatyta Urugvajaus derybų raundo metu suderintoje sutartyje. Tuo tarpu Lietuvos pusės teigimu, įsipareigojimas mažinti paramą žemės ūkiui yra taikomas tik tuo metu buvusioms BSTP narėms, todėl yra neprivalomas šiuo metu stojančioms į PPO šalims, be to, jame nenurodomi konkretūs skaičiai. Nors tokio pobūdžio argumentai patys savaime yra sudedamoji derybų proceso dalis, jie rodo, kad nėra ir aiškiai apibrėžtų stojimo reikalavimų. Tokiu atveju imama derėtis dėl „žaidimo“ taisyklių, o ne dėl konkrečių politinių įsipareigojimų, tai savo ruožtu apsunkina derybų eigą. Kartu, kada nėra aiškiai apibrėžtų stojimo reikalavimų, stojanti šalis gali savo nuožiūra pasirinkti apsaugos lygio „įšaldymo“ strategiją ir jo mažinimo grafiką. Dėl vidaus politikos priežasčių Lietuva pasirinko merkantilistinę strategiją – aukštą pradinį apsaugos lygį ir laipsnišką jo mažinimą.
 
Anksčiau išvardyti veiksniai apribojo Lietuvos derybininkų manevro laisvę mėginant suderinti šalies vidaus veikėjų reikalavimus su užsienio partnerių reikalavimais, ir dėl to stojimo į PPO procesas užsitęsė. Derybų procesas ir jo rezultatų pateikimas Lietuvos visuomenei taip pat rodo, jog, kad ir kaip būtų paradoksalu, aukštesnio rinkos apsaugos lygio išsaugojimas pateikiamas kaip siektinas rezultatas stojant į organizaciją, kurios pagrindinis tikslas yra liberalizuoti pasaulio prekybą. Tikėtina, jog taip siekiama paramos PPO narystei užsitikrinimo šalies viduje. Tačiau tai dažnai iliustruoja merkantilistinio požiūrio populiarumą tarp politikos kūrėjų Lietuvoje ir žinių apie laisvosios prekybos naudą trūkumą.
 
Nors, pasibaigus 2000 m. pirmam pusmečiui, dar buvo kelios neišspręstos problemos, daugiausia dėl paramos žemės ūkiui priemonių, Lietuva jau taiko visas PPO taisykles arba yra įsipareigojusi priimti jas įstojusi į šią organizaciją. Šios taisyklės apima prekybą paslaugomis, muitinės įvertinimą, komercines apsaugos priemones, intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, techninius barjerus prekybai, sanitarines ir fitosanitarines priemones, viešųjų pirkimų taisykles ir t. t. Narystė PPO reiškia, kad Lietuva naudosis didžiausio palankumo šalies statusu (angl. – MFN) ir nacionaliniu režimu (nediskriminavimo principu) prekiaudama su kitomis PPO narėmis, netaikys kiekybinių prekybos apribojimų, įšaldys importo muitų lygius ir vidaus paramos žemės ūkiui lygį, nebesubsidijuos žemės ūkio produktų eksporto. Lietuvos derybininkams pastaruosius punktus suderinti su kai kuriomis PPO narėmis buvo sunkiausia.
 
Stojimo į PPO procesas jau suteikė naudos šalies ekonomikai, paskatindamas Lietuvos institucijas panaikinti priemones, ribojančias prekybą ir diskriminuojančias iš užsienio įvežamus produktus. Buvo panaikintos minimalios importo kainos, suvienodinti žyminiai mokesčiai už licencijas importuoti ir užsiiminėti didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bei naftos produktais, panaikintas abipusiškumo principas teikiant kai kurias, pavyzdžiui, draudimo paslaugas, panaikintos vietos įmonėms teiktos lengvatos atleidžiant jas nuo akcizo mokesčio. Pradėjus taikyti nediskriminavimo principą Lietuvoje, pradėta stabilizuoti ekonominę aplinką ir padidintas ekonominės politikos skaidrumas. Narystė PPO turėtų padėti greičiau sukurti stabilią ir atvirą verslo aplinką, kadangi derybų metu Lietuvos institucijos įsipareigoja įšaldyti ir vėliau mažinti muitų apsaugos lygį ir vidaus paramą. Nors sunku tikėtis, kad tai smarkiai pakeistų esamą prekybos politiką, tačiau šie su naryste susiję įsipareigojimai yra svarbūs tuo, kad ateityje jie apribos galimybes didinti importo muitus, vykdyti diskriminacinę politiką netarifinėmis apsaugos priemonėmis ir mėginti reguliuoti prekybą kaip, pavyzdžiui, 1998 m. rudenį. Tačiau iki šiol dvišaliai ir regioniniai prekybos susitarimai buvo santykinai svarbesni už įsipareigojimus PPO liberalizuojant Lietuvos užsienio prekybą bei ribojant galimybes nustatyti naujus importo muitus ar juos didinti. Kitame skyriuje aptariamas tokių prekybos susitarimų su Europos šalimis vaidmuo.
 
3. Dalyvavimas regioniniuose prekybos susitarimuose
 
Nors Lietuva jau beveik šešerius metus derasi dėl stojimo į PPO sąlygų, per tą laiką buvo pasirašyta nemažai dvišalių laisvosios prekybos sutarčių ir sukurta gana giliai integruota trijų Baltijos šalių laisvosios prekybos erdvė. Aktyvus dalyvavimas dvišaliuose ir regioniniuose prekybos susitarimuose tapo pagrindine Lietuvos užsienio prekybos politikos režimo tendencija, kuri galiausiai turėtų būti įtvirtinta įstojus į didžiausią pasaulyje regioninį darinį – Europos Sąjungą. Šiuo metu Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su 27 šalimis. Pirmosios laisvosios prekybos sutartys pasirašytos 1992–1993 m. su kai kuriomis ELPA šalimis. Politiškai svarbiausia buvo 1994 m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995 m. pradžioje. Ji vėliau buvo inkorporuota į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998 m. vasario mėn. Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA narių pasirašymą [16].
 
Stiprėjantį preferencinį užsienio prekybos režimo pobūdį rodo Lietuvos užsienio prekybos struktūra. Šiuo metu maždaug 75 procentai Lietuvos užsienio prekybos vyksta su šalimis, turinčiomis preferencinį statusą.
 
Kaip rodo 3 ir 4 pav., ES jau tapo didžiausia prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70 procentų Lietuvos užsienio prekybos bendros apyvartos. Iš ES kilusi ir didžioji dalis (daugiau kaip 60 %) tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje.
 
3 pav. Lietuvos eksportas į šalis pagrindines prekybos partneres 1999 m.
Pav3.gif - 4170 Bytes
CELPA - Centrinės ir Rytų Europos laisvosios prekybos asociacija
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
 
4 pav. Lietuvos importas iš šalių pagrindinių prekybos partnerių 1999 m.
Pav4.gif - 4297 Bytes
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
 
Tačiau, kaip rodo šie duomenys, importas iš NVS šalių (ypač Rusijos) sudaro maždaug ketvirtadalį viso Lietuvos importo. Šiai importo daliai tiesioginę įtaką darys Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (žr. priedą).
 
Lietuvos integracija į ES . ES diplomatinių santykių su Lietuva pradžia laikoma 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai ES pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Netrukus Baltijos šalys buvo įtrauktos į PHARE programą, o maždaug po pusmečio ES pasirašė su jomis dvišales prekybos ir bendradarbiavimo sutartis (žr. 1 lentelę).
 
1 lentelė. Pagrindinės Lietuvos ir ES dvišalės prekybos sutartys
 
Sutartis
Pasirašyta
Įsigaliojo
Pagrindinės nuostatos
Prekybos ir bendradarbiavimo sutartis
1992 05 11
1993 02 01
Didžiausio palankumo statusas prekyboje, nediskriminavimas; ES bendrosios preferencijų sistemos taikymas Lietuvai; ekonominis bendradarbiavimas kai kuriose srityse.
Sutartis dėl laisvosios prekybos ir su ja susijusių reikalų (Laisvosios prekybos sutartis)
1994 07 18
1995 01 01
Prekybos liberalizavimas remiantis BSTP principais; laisva prekyba pramoninėmis prekėmis (KN 25-97); Lietuvai suteiktas 6 metų pereinamasis laikotarpis laipsniškam importo iš ES liberalizavimui; standartinės apsaugos nuostatos; Jungtinis komitetas prižiūrėti, kaip įgyvendinama sutartis.
Asociacijos (Europos) sutartis
1995 06 12
1998 02 01
Pripažintas Lietuvos siekis tapti ES nare; įtrauktos laisvosios prekybos sutarties nuostatos; politinis dialogas; ekonominis bendradarbiavimas tokiose srityse kaip konkurencijos politika (ES taisyklių įgyvendinimas), paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, laisvė steigti įmones, intelektinės nuosavybės teisių apsauga, vartotojų apsauga, įstatymų derinimas, bendradarbiavimas kitose srityse, tokiose kaip pramonės politika, mokslas ir technologija, energetika, aplinkos apsauga ir t. t.; Asociacijos taryba ir Asociacijos komitetas.
Šaltinis: atitinkamos sutartys
 
Per pusę dešimtmečio ekonominiai santykiai tarp Lietuvos ir ES pastebimai suintensyvėjo. Pasirašius Asociacijos sutartį ir pradėjus įgyvendinti Baltąją knygą dėl VRE šalių integracijos į vidaus rinką bei priėmus Nacionalinę acquis  derinimo programą Lietuvoje, bendradarbiauti su ES pradėta daugelyje ekonominės politikos sričių. Tačiau kol kas tiek oficialiu, tiek neformaliu lygiu buvo integruojamasi daugiausia prekybos pramoninėmis prekėmis srityje. Lietuva įsipareigojusi visiškai panaikinti importo muitus iš ES importuojamiems pramonės gaminiams 2001 m. pradžioje. Šiuo metu daugelis muitų, taikomų importui iš ES, ne didesni kaip 5 procentai, tik kai kurių prekių (degtukų, šaldytuvų ir baldų) gamintojai yra apsaugoti 12,5 procento dydžio importo muitais.
 
Tačiau Lietuvos eksportą į ES šiuo metu labiausiai trikdo netarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai (ar jų taikymo grėsmė). Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, tikriausiai bus panaikinti daugumai gaminių, kai Lietuva ir ES susiderės dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo. Iki šiol ES iškėlė antidempingo bylas trims Lietuvos gamintojams ir dviem atvejais buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. Tai galima vertinti ir kaip „pavyzdinį modelį“, kuriuo Lietuvos institucijos vis dažniau grindžia prekybos su NVS šalimis apribojimus. Per porą pastarųjų metų Lietuvos institucijos priėmė įstatymus dėl antidempingo, protekcinių ir kompensacinių muitų ir iškėlė antidempingo bylas Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gamintojams. Vis dažniau pasigirsta vietos gamintojų raginimų taikyti komercines apsaugos priemones ir gaminių kokybės standartus pigesnių produktų importui iš NVS apriboti, dažnai motyvuojant nuorodomis į ES praktiką.
 
Lietuvos prekyba su ES žemės ūkio produktais šiuo metu ribojama muitais ir netarifinėmis apsaugos priemonėmis, tokiomis kaip importo kvotos ir kokybės standartai. Po keletą mėnesių trukusių derybų 2000 m. gegužės mėn. pasirašytas susitarimo dėl prekybos iki Lietuvos įstojimo į ES sutarties protokolas. Jame numatyta nuo 2001 m. didinti importo kvotas iš Lietuvos į ES eksportuojamiems pieno produktams. Tiesa, kvotomis galės pasinaudoti tik ES sertifikatus turinčios Lietuvos įmonės. Nors jau 17 Lietuvos pieno produktų įmonių yra gavusios sertifikatus, sudarančius galimybę eksportuoti į ES, šis netarifinis barjeras kol kas riboja prekybą kitomis maisto prekėmis, pavyzdžiui, mėsos gaminiais.
 
Nors anksčiau išvardytos prekybą tarp Lietuvos ir ES iškraipančios priemonės bus panaikintos Lietuvai įstojus į ES bendrąją rinką, narystė Europos Sąjungoje reiškia „seniausios ir sėkmingiausiai integruotos“ ES politikos srities – Bendrosios prekybos politikos (BPP) įgyvendinimą [10, p. 477]. Integracijos procesas, pradėjus taikyti ES principus ir teisės normas, galiausiai nulems tai, kad bus visiškai panaikinti barjerai prekybai tarp Lietuvos ir ES bei pradėtas taikyti ES užsienio prekybos režimas. Vadinasi, viena vertus, Lietuva taps didžiausio pasaulyje regioninio darinio, tarp kurio narių laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas, dalimi, kita vertus, tai reikš, kad Lietuvoje taikomas ES diferencijuotas prekybos režimas trečiųjų šalių atžvilgiu.
 
BPP taikymas, be kitų priemonių, reiškia, kad taikomi bendri ES išorės muitai, vienodos prekybos reguliavimo priemonės visose ES šalyse, sudaromi bendri prekybos susitarimai su trečiosiomis šalimis. Šie pokyčiai tiesiogiai paveiks Lietuvos užsienio prekybos režimą ir institucinę sąrangą, nes kompetencija kurti užsienio prekybos politikos priemones, kurias apima ES sutarties 113 straipsnis, derėtis dėl jų ir jas įgyvendinti bus perduota ES institucijoms, tokioms kaip Europos Komisija bei vadinamasis 113 straipsnio Komitetas, atstovaujantis ES šalims narėms.
 
Vertinant bendrai, BPP principų perėmimas santykinai nedaug padidins bendrą importo muitų lygį Lietuvoje, o didesni pokyčiai galimi tik kai kurių konkrečių importuojamų prekių grupių atvejais. 1995 m. ES taikomas vidutinis svertinis muito mokestis sudarė apie 4,5 procento, o pagal Urugvajaus raundo įsipareigojimus jis pramonės gaminiams turėtų būti sumažintas iki 3,6 procento [20, p. 127]. 1999 m. vidutinis importo muito mokestis, kurį Lietuva taikė didžiausio palankumo statusą turinčioms valstybėms, sudarė apie 2,5 procento (neskaitant importo muitų žemės ūkio produktams). Tai rodo, kad, Lietuvai įstojus į ES, vidutinis konvencinis importo muito mokestis truputį padidės, t. y. gali būti iškreipta Lietuvos prekyba ir padaryta neigiama įtaka išteklių pasiskirstymui. Be to, Europos Sąjungai yra būdinga komplikuota žemės ūkio apsaugos sistema, pasižyminti aukštu „jautrių“ produktų apsaugos lygiu. Jei ES bendra žemės ūkio politika nebus reformuota ir naujoms narėms bus taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir esamoms ES narėms, žemės ūkio apsaugos lygis Lietuvoje padidės. Tačiau, vertinant narystės ES padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai, būtina atsižvelgti į tai, kad narystė ES nulems daug įvairiapusių pokyčių, todėl reikia vertinti jų visumą. Pavyzdžiui, padidėjusios išorinės apsaugos neigiamą įtaką gali kompensuoti konkurencijos, tapus Bendrosios rinkos dalimi, padidėjimas.
 
ES konvencinių ir preferencinių prekybos priemonių, t. y. susitarimų su trečiosiomis šalimis, taikymas apima laisvosios prekybos pramoninėmis prekėmis su Ukraina panaikinimą. Taip pat tai reiškia, kad plačiai bus įgyvendinama ES preferencinių sutarčių su trečiosiomis šalimis sistema. Iš tokių sutarčių galima paminėti susitarimą dėl Europos ekonominės erdvės, ES laisvosios prekybos sutartis su Viduržemio jūros baseino šalimis ir Pietų Afrika, Bendrąją preferencijų sistemą, kurią ES taiko Lome konvencijos šalims. PPO duomenimis, šiuo metu ES taiko didžiausio palankumo statusą tik aštuonioms valstybėms – JAV, Kanadai, Japonijai, Australijai, Naujajai Zelandijai, Honkongui, Singapūrui ir Pietų Korėjai. Kitos PPO narės naudojasi vienokios ar kitokios formos ES preferencijomis. Įgyvendinus ES sutartines prekybos priemones, bus apribota Lietuvos prekyba su Ukraina ir suteikta naujų galimybių prekiauti su šalimis, turinčiomis preferencinį režimą prekiaujant su ES. Vienas iš pirmųjų Lietuvos derybų delegacijos siūlymų dėl pereinamųjų laikotarpių, įstojus į ES, taikymo – išsaugoti dabartinį laisvosios prekybos pramoninėmis prekėmis režimą prekybai su Ukraina dar 5 metus įstojus į ES. Tačiau sunku tikėtis, kad ES sutiktų su bet kokiomis laikinomis išimtimis iš BPP.
 
ES taikomos komercinės apsaugos priemonės gali padidinti Lietuvos užsienio prekybos apsaugos lygį, vadinasi, ir potencialiai iškreipti prekybą. Pažymėtina, jog ES garsėja tuo, kad ji yra viena iš dažniausiai antidempingo muitus taikančių PPO narių. 1990–1995 m. tokių atvejų buvo apie 150 kasmet [6, p. 59]. Įstojusi į ES, Lietuva turės taikyti antidempingo muitus, kuriuos ES taiko trečiosioms šalims. Kartu pažymėtina, kad ES taikomi antidempingo muitai neturėjo didelio poveikio 1995 m. į ES įstojusioms šalims, pavyzdžiui, Suomijai. Didesnį poveikį gali turėti gaminių kokybės ir kitų standartų bei sertifikavimo procedūrų, taikomų bendrojoje rinkoje, perėmimas, galintis apriboti kai kurių prekių importą į Lietuvą iš trečiųjų šalių. Daugelis šių pokyčių gali turėti įtakos Lietuvos prekybai su Rusija (žr. priedą).
 
Pažymėtina, kad, perdavus Europos Sąjungai kompetenciją užsienio prekybos politikos srityje, pasikeis politikos formavimo institucinė aplinka. Tai savo ruožtu gali sumažinti Lietuvos interesų grupių galimybes daryti įtaką užsienio prekybos politikos priemonėms, pakeisti jėgų pusiausvyrą politiką formuojančiose institucijose liberalios prekybos naudai. Apskritai nėra bendros nuomonės dėl Europos Sąjungos plėtojimosi krypties, t. y. ar liberalizuojama ES užsienio prekybos politika, ar ES virsta Europos tvirtove, vis labiau diskriminuojančia trečiąsias šalis (įvairių nuomonių pateikta [6] ir [12]). Tačiau dabartinės tendencijos rodo, jog ES vyrauja užsienio prekybos liberalizavimo šalininkai, ir kad laikomasi atviros rinkos ekonomikos su laisva konkurencija principo, kuriuo grindžiama ES prekybos politika (žr. ES sutarties 3a straipsnį). Kartu stiprėjančios kai kurių PPO šalių, tiksliau – vidaus interesų grupių – pastangos susieti prekybos politiką su socialinės ar aplinkos apsaugos politikos klausimais komplikuoja pasaulinės prekybos liberalizavimą ir gali sukelti sunkumų Lietuvai ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims sklandžiai įstoti į ES.
 
Trišalės Baltijos šalių prekybos sutartys . Trišalės Baltijos laisvosios prekybos erdvės idėja buvo svarstoma nuo pat nepriklausomos užsienio politikos vykdymo pradžios. Kaip ir daugelį kitų siūlymų dėl Baltijos šalių ekonominio bendradarbiavimo, šią koncepciją, grindžiamą nuorodomis į Beniliukso šalis ir kitus regioninio bendradarbiavimo pavyzdžius, ne kartą kėlė trijų valstybių politikai ir ekspertai, tačiau ilgą laiką nepavyko sutarti dėl jos turinio, formos ir įgyvendinimo. Trišalės prekybą tarp Baltijos šalių liberalizuojančios sutartys buvo tiesioginis ES politikos rezultatas [16]. ES suteikė konkretų turinį trišalėms sutartims, išspręsdama Baltijos šalių bendradarbiavimo kolektyvinio veiksmo problemą, ir sustiprino paskatas plėtoti trišalį bendradarbiavimą, susiedama jį su Baltijos šalių integracijos į ES raida. Laisvosios prekybos erdvės idėja susilaukė didelės politinės paramos per Baltijos šalių vadovų susitikimus 1993 m. rugpjūčio mėn., t. y. po to, kai ES aiškiai pritarė Baltijos šalių laisvosios prekybos sutarties idėjai. 1993 m. rugsėjo mėn. Taline Laisvosios prekybos sutarties projektui pritarė visų trijų šalių ministrai pirmininkai, o 1993 m. rugsėjo 13 d. pasirašė „svarbiausią iš visų kada nors tarp Baltijos šalių pasirašytų sutarčių“ – trišalę Baltijos šalių laisvosios prekybos sutartį [5, p. 39].
 
Laisvosios prekybos sutartis, pasirašyta 1993 m. rugsėjo mėn., neapėmė prekybos žemės ūkio produktais. Susitarti dėl prekybos barjerų šioje srityje panaikinimo buvo sunkiau pirmiausia dėl žemės ūkio interesų grupių spaudimo Lietuvoje ir Latvijoje. Po kelių intensyvių derybų raundų, sutartis pasirašyta 1996 m. birželio mėn. ir įsigaliojo 1997 m. sausio mėn.
 
Kaip matyti iš 2 lentelės, sutartyje dėl netarifinių barjerų prekybai panaikinimo tarp trijų Baltijos šalių yra tiesioginės nuorodos į ES taisykles ir integracijos į ES bendruosius principus. Visos trys sutartys tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos pasirašytos po to, kai tiesiogiai joms pritarė ES. Visos trys šalys įstojimą į ją laiko prioritetiniu užsienio politikos tikslu. Tačiau būsimos narystės Europos Sąjungoje vaidmuo vėliau pradėjo riboti trišalį bendradarbiavimą. Tai sutrukdė įgyvendinti ilgai svarstytus gilesnės trišalės integracijos projektus, tokius kaip Baltijos šalių muitų sąjunga. Kai 1997 m. Estija kartu su kitomis pirmosios grupės šalimis buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės ES, buvo įtvirtintas diferenciacijos tarp šalių kandidačių principas. Kartu sumažėjo trišalio bendradarbiavimo nauda individualiai kiekvienos iš šių šalių integracijai į ES. Šiuo metu visos trys Baltijos šalys derasi dėl narystės ES sąlygų. Jei į ES pirmiausia būtų priimta viena ar dvi iš jų, tai turbūt nulemtų ir naujus prekybos apribojimus, tarp jų ir šaliai, priklausančiai antrajai stojančiųjų į ES šalių grupei, o kartu iškreiptų prekybą ir investicijas. Tačiau stojimo į ES scenarijus priklauso nuo individualios pažangos rengiantis narystei Europos Sąjungoje, reformų pačioje ES ir strateginės aplinkos regione. Tikėtina, jog tiek dėl politinių, tiek dėl praktinių priežasčių visos trys Baltijos šalys į ES įstos vienu metu. Tuo tarpu toliau kliūtys mainams tarp Baltijos šalių tikriausiai bus šalinamos ne trišalių iniciatyvų dėka, o taps netiesioginiu šių šalių teisės sistemos derinimo su ES bendrosios rinkos normomis rezultatu.
 
2 lentelė. Trišalės Baltijos šalių rinkų integracijos sutartys
 
Sutartis
Pasirašyta
Įsigaliojo
Pagrindinės nuostatos
Nuorodos į ES
Laisvosios prekybos sutartis
1993 09 13
1994 04 01
Tikslai: laisvosios prekybos pramoninėmis prekėmis (HS 25-97) zonos įkūrimas; trišalės prekybos, našumo ir ekonominio augimo skatinimas; prekybos Baltijos jūros zonoje skatinimas; ekonominio bendradarbiavimo kitose srityse skatinimas. Priemonės: visų eksporto ir importo muitų, išskyrus kelias išimtis, panaikinimas; kiekybinių eksporto ir importo apribojimų, išskyrus kai kurias išimtis, panaikinimas; nediskriminacijos ir nacionalinio statuso principai; specialios nuostatos dėl restruktūrizavimo. Prekių kilmės taisyklės ir apsaugos priemonės: Europinės kilmės kumuliacijos taisyklės; bendros BSTP (angl. – GATT) apsaugos taisyklės. Ginčų sprendimo mechanizmas: Jungtinis komitetas prižiūri, kaip įgyvendinama sutartis, sprendžia ginčus, jame keičiamasi informacija ir vyksta konsultacijos.
Sutarties šalių nuomone, sutartis laikoma priemone sustiprinti jų dalyvavimą Europos ekonominėje integracijoje (preambulė).
Sutartis dėl laisvosios prekybos žemės ūkio produktais
1996 06 16
1997 01 01
Tikslai: laisvosios prekybos žemės ūkio, maisto ir žuvininkystės produktais (HS 01-24) zonos įkūrimas; trišalės prekybos ir sąžiningos konkurencijos skatinimas. Priemonės: eksporto ir importo muitų bei kiekybinių apribojimų pašalinimas; nediskriminacijos ir nacionalinio statuso principai. Prekių kilmės taisyklės ir apsaugos priemonės: Baltijos kumuliacijos taisyklės; bendros BSTP apsaugos taisyklės. Ginčų sprendimo mechanizmas: Jungtinis komitetas, sukurtas pagal ankstesnę sutartį.
Sutarties šalys deklaruoja pasiryžimą dalyvauti Europos ekonominės integracijos procesuose, o ši sutartis turi prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo (preambulė).
Sutartis dėl netarifinių barjerų pašalinimo
1997 11 20
1998 07 01
Tikslai: netarifinių barjerų prekybai pašalinimas; laisvosios prekybos zonos plėtra. Priemonės: sanitarinių, fitosanitarinių ir techninių standartų, taikomų produktams ir gamybos procesams (HS 01-97), abipusis pripažinimas; ES ir kitų tarptautinių organizacijų normas atitinkantis derinimas; nediskriminacijos ir nacionalinio statuso principai; Informacijos centro įkūrimas. Prekių kilmės taisyklės: Baltijos kumuliacijos taisyklės. Ginčų sprendimo mechanizmas: Jungtinis komitetas prižiūri, kaip įgyvendinama sutartis, sprendžia ginčus, jame keičiamasi informacija ir vyksta konsultacijos.
Pripažįstamas narystės ES siekis; trišalis Baltijos šalių bendradarbiavimas ir integracija į ES turi vykti lygiagrečiai (preambulė). Abipusis pripa-žinimas ir vietinių sertifikavimo agentūrų veikla grindžiama ES taikomais prekių ir procesų standartais.
Šaltinis: atitinkamos trišalės prekybos sutartys.
 
4. Protekcionizmo didėjimas: politinis atsakas į Rusijos krizę
 
Išorės įsipareigojimai, susiję su prekybos liberalizavimu, yra įgyvendinami konkrečioje šalies vidaus politinėje ir institucinėje aplinkoje, o jų įgyvendinimui paprastai turi įtakos šalies vidaus veiksniai. Todėl paskutiniame skyriuje detaliau aptariami vidaus politikos kintamieji, sudarę tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo kontekstą ir paskatinę polinkio į protekcionizmą stiprėjimą, kurį ypač gerai iliustruoja politinis atsakas į 1998 m. rugpjūčio mėn. Rusijos krizės padarinius. Nors krizės poveikis atitinka tipinio „prekybos šoko“ atvejį, o atsako į jį priemonės taip pat gali būti laikomos klasikinėmis, kurias numato ir tipinės laisvosios prekybos sutartys, Lietuvoje įgyvendinamos rinkos apsaugos priemonės gerai iliustruoja vidaus politikos veiksnių įtaką užsienio prekybos politikai.
 
1998 m. rugpjūčio 17 d. prasidėjus Rusijos ekonominei krizei ir devalvavus Rusijos rublį, Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS rinkose, sutriko atsiskaitymai ir sustiprėjo prisitaikymo spaudimas bei poreikis perorientuoti pardavimus. Pažymėtina, jog ekonominės krizės „gali į žaidimą įtraukti naujų žaidėjų“ ar suteikti galimybę anksčiau neišgirstoms grupėms sėkmingiau siekti, kad būtų patenkinti jų interesai [11, p. 17]. Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad Vyriausybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998 m. rugsėjo 17 d. priimtas nutarimas „Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti“. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės).
 
Šios rinkos apsaugos priemonės, palyginti su kitomis kaimyninėmis rinkomis, tik laikinai sušvelnino krizės poveikį Lietuvos ekonomikai. Tačiau šis aktyvesnis negu kitose šalyse Vyriausybės atsakas į situaciją Rusijoje turėjo Lietuvos ūkiui neigiamų padarinių. Būdamos selektyvios, šios priemonės garantavo tik kai kurių įmonių, kurių parinkimas nebuvo pagrįstas skaidriais kriterijais, laikiną apsaugą. Apsaugodamos vietos įmones ir apribodamos konkurenciją vidaus rinkoje, šios priemonės atitolino restruktūrizaciją, kuri kai kuriais atvejais jau ir taip vėlavo, sukūrė nepagrįstus lūkesčius ir sumažino paskatas apsaugotoms įmonėms didinti našumą ir konkurencingumą. Nors ir buvo numatytos finansinės paskatos ir garantijos, tačiau dėl to tapo dar sunkiau vykdyti biudžetą. Dėl ekonomikos smukimo sumažėjusios įplaukos visa tai dar labiau komplikavo.
 
Galiausiai dėl diskriminacinio pobūdžio šios apsaugos priemonės sukėlė kitų prekybos partnerių (pvz., Latvijos, Estijos, Čekijos) ir tarptautinių institucijų (ES, TVF) neigiamą reakciją ir apsunkino derybas dėl stojimo į PPO. Protekcionistinės priemonės dar labiau sustiprino Baltijos šalių nesutarimus dėl trišalės laisvosios prekybos ir žalingo jos ribojimo. Pažymėtina, jog prisitaikymo spaudimas, sukeltas paklausos mažėjimo vienoje rinkoje, gali nulemti reikalavimų apsaugoti nuo importo iš kitų rinkų padidėjimą [18, p. 2]. Prekybos politikos priemonių taikymas tiesiogiai palietė Baltijos šalių ekonominį bendradarbiavimą. Buvo imtasi atsakomųjų veiksmų manipuliuojant netarifiniais barjerais – prekių kokybės standartais ir administracinėmis taisyklėmis, siekiant patenkinti vietos gamintojų, daugiausia žemės ūkio grupių, reikalavimus. 1998 m. rudenį ir 1999 m. pirmąjį pusmetį Baltijos šalys apsikeitė prekybą ribojančiomis apsaugos priemonėmis (ar grasinimais pradėti jas taikyti), pažeisdamos trišales laisvosios prekybos sutartis. Vadinamieji kiaulių ir kiaušinių karai kilo dėl tokių netarifinių barjerų, kaip veterinarijos standartai, minimalios importo kainos ir kilmės sertifikatai, taikymo, ribojant importą iš kitų laisvosios prekybos erdvės šalių. 1999 m. pradžioje Lietuva taip pat padidino importo muitus iš ES įvežamiems žemės ūkio produktams.
 
Konvencinių ir autonominių importo muitų kai kuriems žemės ūkio ir maisto produktams (pienui, mėsai, cukrui, kviečiams ir jų produktams) padidinimą kritikavo PPO ir pagrindiniai derybų partneriai. Tos priemonės dar labiau apsunkino ir taip komplikuotą stojimo į PPO derybų procesą. Nepaisant jų laikino pobūdžio ir neigiamo poveikio prekybos santykiams su kaimyninėmis šalimis bei šalies ekonominei plėtrai, daugelis 1998 m. rudenį nustatytų prekybos apribojimų galioja jau daugiau kaip 1,5 metų. Pažymėtina, kad Lietuvos Vyriausybė 2000 m. kovo mėn. pasirašytame Ekonomikos memorandume įsipareigojo galutinai panaikinti šias apsaugos priemones 2000 m. rudenį, tačiau gali būti, jog dėl interesų grupių spaudimo ir politinės situacijos šalyje šie įsipareigojimai bus neįvykdyti. Apie tokius ketinimus 2000 m. pradžioje kalbėjo ir Lietuvos žemės ūkio ministras.
 
Tikėtina, kad šią pastarųjų metų protekcionizmo tendenciją skatina trys vidaus politikos veiksniai: 1) vis stiprėjantys interesų grupių protekcionistiniai reikalavimai, kurių pakankamai neatsveria už laisvąją prekybą pasisakančios grupės, tokios kaip vartotojai ir įvežtus produktus perdirbančios pramonės šakos; 2) vyraujantys politinio elito įsitikinimai, jog tinkamiausias būdas skatinti vietinių pramonės šakų konkurencingumą – tai suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos; 3) užsienio prekybos politikos institucinė struktūra, palanki status quo  palaikymui arba rinkos apsaugos didinimui.
 
Interesų grupės . Kaip teigia vienas iš žinomų užsienio prekybos ekspertų, „nedaugeliui ekonominės politikos sričių interesų grupės daro tokią didelę įtaką kaip prekybos politikai“ [14, p. 207]. Lietuva nėra išimtis iš šios taisyklės, nors pirmaisiais ekonomikos reformų metais protekcionistinių interesų grupių galia buvo susilpnėjusi. Paprastai labiausiai į protekcionizmą yra linkusi Žemės ūkio ministerija. Tai gali būti vienas iš veiksnių, dėl kurių importo muitai žemės ūkio produkcijai jau senokai vidutiniškai yra kelis kartus didesni negu pramoninėms prekėms. (Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, importo muitų vidutinis dydis 1999 m. pavasarį, išskyrus prekybą žemės ūkio prekėmis, buvo apie 2,5 procento, o įskaitant juos – daugiau kaip 5,3 procento, nes importo muitų žemės ūkio produktams vidurkis sudarė 14,4 procento.) Kaip jau minėta anksčiau, žemės ūkio apsaugos šalininkų reikalavimai buvo pagrindinis derybų dėl narystės PPO trukdys. Kai kurių šios šakos atstovų koncentracija padidina jų galimybes gauti apsaugą; tai iliustruoja didesnė už vidutinę cukraus ar trąšų gamintojų apsauga. Ūkio ministerijos duomenimis, apie 2,7 procento konvencinių importo muitų yra didesni kaip 40 procentų. Užsienio prekybos politikos skaidrumo stoka taip pat palengvino nustatyti prekybos barjerus.
 
Politinio elito įsitikinimai . Dauguma valstybės institucijų vadovų, kuriančių Lietuvos užsienio prekybos politiką, viešai deklaruoja įsitikinimą, kad geriausias būdas sudaryti sąlygas šalies įmonių konkurencingumui didinti ir darbo vietoms kurti – tai suteikti joms apsaugą nuo užsienio konkurencijos, o ne pašalinti visus užsienio prekybos apribojimus. Vienas iš iliustratyvių tokio požiūrio pavyzdžių yra 2000 m. pradžioje žemės ūkio ministro teigiamai įvertinti padidinti importo muitai ir išsakyti ketinimai ieškoti kitų rinkos apsaugos priemonių, kurios kompensuotų laikinai padidintų muitų sumažinimą [BNS, 2000 02 17]. Dėl tokios mąstysenos didinami prekybos barjerai tose ūkio šakose, kuriose veikia vietos gamintojai, susiduriantys su prisitaikymo sunkumais ir kuriose dažnai valstybė turi interesų dėl pirminių investicijų, pavyzdžiui, į kai kurių žemės ūkio produktų perdirbimą. Kadangi importo muitų taikymas apribotas tarptautinių įsipareigojimų laisvosios prekybos sutartimis ir įsipareigojimais PPO, politikos formuotojai vis dažniau pasisako už netarifinių barjerų taikymą. Kaip minėta, antidempingo įstatymas jau buvo taikomas trąšoms, importuojamoms iš Rusijos, ir buvo grasinama taikyti jį ir importui iš Baltarusijos, Ukrainos bei Latvijos. Gana dažni tapo ir raginimai taikyti kokybės standartus bei sertifikavimo procedūras su nuorodomis į ES praktiką, apsisaugant nuo importo iš NVS. Paplitęs požiūris, kad jei dėl išorės įsipareigojimų reikia pašalinti kokius nors barjerus prekybai (pvz., minimalias importo kainas, diskriminacinius žyminius mokesčius ar licencijavimo taisykles, panaikintas stojant į PPO), tai juos reikia pakeisti kitomis, tarptautinėje praktikoje priimtomis priemonėmis, siekiant išlaikyti tokį patį vidaus rinkos apsaugos lygį.
 
Institucinė struktūra . Šiuo metu užsienio prekybos ekspertai sutaria, kad „tinkama institucinė sąranga yra dar vienas būdas [be tarptautinių įsipareigojimų] įtvirtinti liberalią prekybos politiką“ [18, p. 3]. Lietuvoje už prekybos politikos sprendimų formulavimą ir įgyvendinimą yra atsakinga vykdomoji valdžia. Esama institucinė struktūra suteikia interesų grupėms nemažai galimybių reikalauti apsaugoti nuo importuojamų produktų. Siūlymus dėl užsienio prekybos politikos ir jos ribojimo ar liberalizavimo, ypač įmonių reikalavimus, prieš jiems patenkant į Vyriausybės darbotvarkę, svarsto Prekių eksporto ir importo tarifinio ir netarifinio reguliavimo bei muitų tarifų nustatymo ir keitimo komisija prie Ūkio ministerijos. Į šią komisiją įeina pagrindinių šakinių ministerijų, Užsienio reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, Muitinės departamento, Veterinarijos tarnybos ir Konkurencijos tarybos atstovai bei stambiausių organizuotų interesų grupių, tokių kaip Lietuvos pramonininkų konfederacija, atstovai. Nors formaliai sprendimai priimami balsų dauguma, tačiau paprastai linkstama protekcionizmo didinimo link ar status quo  išsaugojimo, nes protekcionizmo šalininkai dažniausiai yra geriau organizuoti ir girdimi, nei už laisvąją prekybą ir atvirąją konkurenciją pasisakančių institucijų (pvz., Konkurencijos tarybos) atstovai. Komisijai patvirtinus, Vyriausybės kabinetas paprastai priima nutarimus visuotinio sutarimo principu. Kadangi laisvosios prekybos šalininkai paprastai neatsveria biudžeto ir šakiniams interesams atstovaujančiųjų kabineto narių, užsienio prekybos politika sistemingai teikia pirmenybę didesnei rinkos apsaugai. Paprastai, tik jei paliečiamas šalies tarptautinis prestižas, ar jei iškyla atsakomųjų veiksmų iš prekybos partnerių tikimybė, Užsienio reikalų ministerija yra linkusi remti liberalią prekybos politiką. Tačiau ir tokiais atvejais, kaip rodo derybų su PPO patirtis, šakinius interesus gali būti sunku įveikti.
 
Išvados
 
Lietuvos ekonomikos raida ir gerovės kilimas tiesiogiai priklauso nuo atviro ir stabilaus užsienio prekybos politikos režimo taikymo. Narystė PPO turėtų tapti svarbiu liberalios prekybos politikos Lietuvoje stabilizavimo ir jos palaikymo priemone. Įsipareigojimai PPO jau atliko teigiamą vaidmenį šalinant prekybos barjerus ir priemones, diskriminuojančias užsienio gaminius ir paslaugas. Pagrindinės sritys, kurias šiuo metu reikia toliau liberalizuoti šalinant tiek tarifinius, tiek netarifinius barjerus, ribojančius prekybą ir įėjimą į rinką, yra žemės ūkis ir infrastruktūra.
 
Nors dalyvavimas daugiašaliuose, dvišaliuose ir regioniniuose prekybos susitarimuose padėjo Lietuvoje įtvirtinti liberalų prekybos režimą, kai kuriais atvejais, ypač ekonomikos nuosmukio metu po 1998 m. krizės Rusijoje, darant įtaką vidaus politikos veiksniams, padidėjo rinkos apsauga nuo importuojamų produktų. Šių vidaus politikos veiksnių neigiamą poveikį galima sumažinti padidinus užsienio prekybos skaidrumą, politiką formuojančių institucijų atskaitomybę, apribojus šakinių ministerijų balso teisę priimant su jų atstovaujamos srities apsauga susijusius prekybos politikos sprendimus bei suteikiant daugiau galios tokioms institucijoms kaip Konkurencijos taryba. Taip pat svarbus yra švietimo apie laisvosios prekybos naudą vaidmuo, kadangi šiuo metu daugelis prekybos politikos formuotojų nesuvokia pagrindinių tarptautinės prekybos naudą grindžiančių principų (pvz., santykinio pranašumo dėsnio).
 
Ateityje narystė ES taps svarbiausiu veiksniu, darančiu įtaką Lietuvos užsienio prekybos politikos režimui. Pastaraisiais metais integracija į ES buvo svarbiausias veiksnys liberalizuojant Lietuvos prekybą su daugeliu Europos šalių. Bendras narystės ES ekonominis poveikis Lietuvos prekybiniams santykiams su trečiosiomis šalimis tikriausiai nebus didelis. Lietuva, kaip ir ES, taiko santykinai mažus konvencinius muitus, nors ir tikėtinas tam tikras prekybos iškreipimas dėl apsaugos lygio padidėjimo, ypač prekiaujant ES „jautriais“ laikomais žemės ūkio produktais ar tekstilės prekėmis. Ekonominis narystės ES poveikis Lietuvos prekybai su Rusija, kuri ir toliau yra palyginti svarbus importo šaltinis, taip pat neturėtų būti didelis. Didesnių pasikeitimų gali būti konkrečių gaminių atžvilgiu. Ateityje Lietuvos institucijos prekybos su Rusija srityje turėtų būti suinteresuotos laisvosios prekybos zonos tarp ES ir Rusijos sukūrimu ir Rusijos naryste PPO. Lietuvai narystė ES suteiks potencialią galimybę sustiprinti derybinę galią Rusijos ir kitų trečiųjų šalių atžvilgiu bei sumažins trečiųjų šalių galimybes manipuliuoti prekybos priemonėmis siekiant politinių tikslų Lietuvos atžvilgiu.
 
Kol kas sunku prognozuoti ES bendrosios rinkos taisyklių, susijusių su gaminių kokybės standartais, sertifikavimo procedūromis ir t. t., taikymo Lietuvoje poveikį prekybai su trečiosiomis šalimis. Šios taisyklės gali atlikti netarifinių barjerų vaidmenį Lietuvai prisijungus prie bendrosios rinkos. Šioje srityje Lietuvai būtų naudingas abipusio prekių kokybės standartų pripažinimo susitarimų tarp ES ir Rusijos, numatytų Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje, įgyvendinimas. Tuo tarpu „keturių laisvių“ tarp ES ir Lietuvos įgyvendinimo procesą gali apsunkinti kai kurių bendrosios rinkos teisės normų, pavyzdžiui, ES acquis  aplinkos apsaugos ir socialinės politikos srityse, taikymas Lietuvoje.
 
ES bendrosios prekybos politikos įgyvendinimas darys įtaką prekybos apsaugos priemonių naudojimui ir preferencinių prekybos nuostatų taikymui. Lietuvai teks atsisakyti laisvosios prekybos režimo prekiaujant pramoninėmis prekėmis su Ukraina. Kartu ji prisijungs prie preferencinių sutarčių, kurias ES yra sudariusi su daugeliu prekybos partnerių. Tai sukurs papildomų galimybių Lietuvos įmonėms. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje taip pat pakeis užsienio prekybos politikos institucinę struktūrą. Atsakomybė už užsienio prekybos politikos kūrimą ir įgyvendinimą bus perduota ES institucijoms. Tai tikriausiai paveiks šalies interesų grupių galimybes daryti įtaką prekybos politikai, nors tokio pasikeitimo padariniai kol kas sunkiai prognozuojami. Dalyvavimas ES institucijų darbe ir socializacija su ES šalių politiniu elitu turbūt taip pat turės įtakos Lietuvos prekybos politikos formuotojų įsitikinimams.
 
Apibendrinant pažymėtina, jog tokie išorės veiksniai, kaip narystė PPO ir ES, ateityje turės didžiausią įtaką užsienio prekybos politikos procesui Lietuvoje. Tačiau politiniai sprendimai, ypač tokiose su prekyba susijusiose srityse, kaip konkurencija, produktų ir procesų standartų reguliavimas, bus įgyvendinami valstybės lygiu ir priklausys nuo vidaus politikos ir institucinės struktūros.
 
Priedas
 
Narystės Europos Sąjungoje poveikis Lietuvos prekybai su Rusija [**]
 
Bet kokie Lietuvos narystės Europos Sąjungoje galimo poveikio Lietuvos prekybai su Rusija vertinimai priklauso bent nuo kelių kintamųjų – ES prekybos režimo Rusijos atžvilgiu, Lietuvos prekybos režimo Rusijos atžvilgiu ir prekybos srautų tarp Lietuvos ir Rusijos. Nors tolesnė analizė pagrįsta dabartine situacija, pažymėtina, kad bet koks tokio pobūdžio vertinimas yra statiškas, o kai kurie kintamieji ateityje tikriausiai pasikeis. Pavyzdžiui, tikėtina, kad Lietuvos eksportas į Rusiją gali laipsniškai didėti. ES politika Rusijos atžvilgiu gali plėtotis priklausomai nuo vidaus padėties Rusijoje ir nuo jos ekonominės politikos priemonių. Kaip jau minėta, įstojusi į ES, Lietuva įgyvendins ES Bendrosios prekybos politikos nuostatas. Ekonominių santykių su Rusija požiūriu svarbūs keli aspektai: 1) Bendrojo išorės muito priėmimas, 2) prisijungimas prie ES sutarčių su Rusija, 3) ES vienašalių prekybos politikos priemonių priėmimas ir 4) dalyvavimas bendrojoje rinkoje (tai visiškas prekių ir paslaugų standartų suderinimas arba abipusio pripažinimo principo taikymas; tai taip pat gali turėti įtakos Lietuvos prekybai su Rusija).
 
1. Bendrojo išorės muito (BIM) priėmimas . BIM taikymas paveiks tik Lietuvos importą iš Rusijos, nes tiek iš ES, tiek iš Lietuvos į Rusiją eksportuojamoms prekėms taikomas didžiausio palankumo statuso režimas. Remiantis kai kuriais vertinimais, vidutinis svertinis importo iš Rusijos į ES muitas yra mažesnis kaip 1 procentas. Maždaug 83 procentai iš Rusijos į ES importuojamų prekių neapmokestinamos muitu, be to, ES daugeliui prekių taiko Apibendrintą preferencijų sistemą.
 
Nors nėra palyginamų skaičių apie Lietuvos importo iš Rusijos vidutinį muitų lygį, galima spėti, jog jie yra panašaus dydžio. Todėl tikėtina, jog bendras makroekonominis poveikis Lietuvai nebūtų didelis, nors poveikis prekybai gali skirtis priklausomai nuo konkrečių importuojamų prekių grupių. Tiek ES, tiek ir Lietuvoje yra tendencija labiau apsaugoti vadinamųjų jautrių produktų importą, ir kai kuriais atvejais tos grupės gali būti skirtingos priklausomai nuo jų gamintojų konkurencingumo ir lobistinės veiklos. Apytikrį vaizdą galima susidaryti įvertinus pagrindines importo iš Rusijos į Lietuvą grupes ir palyginus joms šiuo metu taikomus konvencinius muitus ES ir Lietuvoje (kaip minėta, tai pateikia tik statinį galimo poveikio vaizdą).
 
Lentelėje (žr. žemiau) pateiktos pagrindinės importuojamų produktų kombinuotos nomenklatūros grupės. Kiekviena iš jų sudaro daugiau kaip 1 procentą Lietuvos importo iš Rusijos. Visos kartu šios prekių grupės sudaro beveik 80 procentų bendro Lietuvos importo iš Rusijos. Kaip rodo lentelės duomenys, nafta ir su ja susiję produktai sudaro beveik pusę Lietuvos importo iš Rusijos. Šiems produktams nei ES, nei Lietuva netaiko konvencinių muito mokesčių, todėl poveikio prekybai neturėtų būti. Tačiau kai kurioms prekių grupėms, šiuo metu laisvai įvežamoms iš Rusijos į Lietuvą, ES taiko importo muitų mokesčius. Svarbiausi iš jų yra gamtinės dujos, nors ES taikomas šio produkto konvencinis importo mokestis yra palyginti mažas. Importo muitų padidėjimas ir tam tikras prekybos iškreipimas galimas kai kurių chemijos produktų atveju ir importuojant kurą, skirtą Ignalinos atominei elektrinei.
 
Lietuvos svarbiausios importuojamos iš Rusijos prekės ir Lietuvoje bei ES taikomi konvenciniai muito mokesčiai 1999 m. sausio–lapkričio mėn.
 
 
 
 
 
 
Grupė, kodas ir pavadinimas
Lt
% bendrojo Lietuvos importo iš Rusijos
Lietuvos konvencinis importo muitas
ES konvencinis importo muitas
Iš viso
3 507 643
100
-
-
V skyrius, 251020 Natūralūs kalcio fosfatai, natūralūs aliuminio kalcio fosfatai ir fosfatinės klintys: Malti
205 268
5,85
0
0
V skyrius, 270900 Nafta natūrali ir išgauta iš bitumingų uolienų, žaliavinė
1 718 193
48,98
0
0
V skyrius, 271121 Gamtinės dujos
494 827
14,11
0
0,7
VII skyrius, 390110 Polietilenas, kurio lyginamasis svoris mažesnis už 0,94
55 726
1,59
0
8,9
IX skyrius, 440710 Spygliuočiai
54 755
1,56
0
0
XVI skyrius, 840130 Kuro elementai (kasetės), neapšvitintos (Euratom)
176 775
5,04
0
3,7
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, Ūkio ministerija, Europos Komisijos reglamentas (EC) Nr. 2204/1999.
 
2. Prisijungimas prie ES sutarčių su Rusija . Įstojusi į ES, Lietuva prisijungs prie ES prekybos sutarčių su trečiosiomis šalimis. Taigi ji prisijungs prie ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties bei ES politinių iniciatyvų Rusijos atžvilgiu, pavyzdžiui, Šiaurės dimensijos. Prekybos srityje Lietuvai tai nereiškia jokių reikšmingesnių permainų, nes Lietuva, kaip ir ES, prekybai su Rusija taiko didžiausio palankumo statusą. Ateityje naudingiausia Lietuvai šiuo atžvilgiu būtų sukurti laisvosios prekybos zoną tarp ES ir Rusijos. Tai palengvintų Lietuvos prekybą su Rusija, tranzitą ir ekonominę plėtrą. Tačiau šiuo metu tai tik tolima galimybė, priklausanti nuo įvairių veiksnių, ypač nuo Rusijos vidaus politinės ir ekonominės raidos. Prisijungdama prie ES politinių iniciatyvų Rusijos atžvilgiu, Lietuva galėtų geriau panaudoti bendradarbiavimo galimybes ir sukurti sąlygas, palankias stabilumui, netrikdomiems mainams ir ekonominiam augimui. Geras tokios iniciatyvos pavyzdys yra 2000 m. pradžioje paskelbtas Lietuvos ir Rusijos bendras Šiaurės dimensijos pasiūlymas. Tai projektai, susiję su Kaliningrado sritimi, paskelbti abiejų šalių užsienio reikalų ministerijų pareigūnų. Tačiau Kaliningrado srities statuso problemą tikriausiai reikės išspręsti visoms šalims priimtinu būdu dar iki Lietuvos stojimo į ES.
 
3. ES vienašalių prekybos politikos priemonių priėmimas . Šiuo metu antidempingo muitai yra ES dažniausiai naudojama prekybos apsaugos priemonė, kuria ribojamas gerokai pigesnių prekių importas iš Rusijos. Šiuo metu daugiau kaip dešimčiai iš Rusijos į ES importuojamų prekių taikomas antidempingo muitas. Šių priemonių taikymas importui iš Rusijos į Lietuvą galėtų turėti neigiamų padarinių Lietuvos prekybai su Rusija. Nors pagrindas taikyti antidempingo muitus gali išnykti liberalizavus Rusijos ekonomiką ir sumažinus valstybės kišimąsi į ją, ES prekybos politika Pietų Azijos ir kitų PPO narių atžvilgiu rodo, kad antidempingo bylos nebūtinai išnyks.
 
4. Dalyvavimas bendrojoje rinkoje . Kokybės standartų ir sertifikavimo problema nėra tiesiogiai susijusi su BPP taikymu. Tačiau ES standartų taikymas gali tapti netarifiniu barjeru importui iš Rusijos. Šis klausimas jau senokai yra įtrauktas į darbotvarkę dėl ES ir Rusijos santykių. Nevienodų standartų prekėms ir paslaugoms taikymo poveikis priklausys nuo taikomų abipusio pripažinimo nuostatų bei kitų susijusių ES ir Rusijos santykių sričių. Rusijos narystė PPO galėtų tapti vienu iš veiksnių, palengvinančių abipusio pripažinimo, numatyto ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje, įgyvendinimą. Lietuva turėtų būti suinteresuota įgyvendinti ES ir Rusijos abipusio pripažinimo susitarimus, nes jie palengvintų prekybos santykius su Rusija.
 
Šie vertinimai nepretenduoja į detalią analizę ar išsamų narystės Europos Sąjungoje galimų padarinių Lietuvos prekybai su Rusija sąrašą. Svarstant konkrečias narystės ES problemas ir padarinius, visada egzistuoja pavojus nepastebėti platesnio integracijos ir kitų įtaką turinčių procesų konteksto. Pavyzdžiui, Lietuvos narystė ES pati savaime gali stabilizuoti Lietuvos prekybą su Rusija, sumažindama Rusijos galimybes prekybos santykius ir kai kurių produktų tiekimą panaudoti siekiant politinių tikslų šiame regione. Narystė Europos Sąjungoje taip pat gali padidinti konkurenciją, specializaciją ir efektyvumą, kuris galėtų padidinti Lietuvos įmonių gebėjimą konkuruoti ir prekiauti Rusijos rinkoje, panaudojant kitus pranašumus – artumą, rinkos pažinimą ir t. t. Plėtojant Europos Sąjungą ir į ją įstojus Baltijos šalims, visos ES poreikis vykdyti Rusijos atžvilgiu stabilią ir atvirą prekybos politiką tikriausiai padidės, nes 27 ar daugiau narių turinčios ES derybinė galia tikriausiai bus didesnė už Lietuvos, o ilgą sieną su Rusija turinti ES bus labiau suinteresuota ekonominių ryšių su Rusija liberalizavimu.
 

[*] Straipsnis grindžiamas studija „Trade Policy Reforms in Lithuania: Participation in Multilateral and Regional Trade Arrangements“. Ją autorius atliko Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO; angl. – OECD) užsakymu ir pristatė apvalaus stalo diskusijoje „Ten Years of Trade Liberalization in Transition Economies“ Paryžiuje 2000 m. liepos 10–11 d. Autorius dėkoja už duomenis ir komentarus Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojams, prof. J. Čičinskui bei EBPO Bendradarbiavimo su šalimis ne narėmis centro Prekybos direktorato sekretoriatui.
[**] Pagal 17, p. 16-18.
 
Literatūra
 
[1] Balcerowicz L. The interplay between economic and political transition//Zecchini S. (ed.) Lessons from the Economic Transition. Central and Eastern Europe in the 1990 s. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1997, p. 149–160.
[2] Bofinger P. The political economy of the Eastern enlargement of the EU. London: CEPR, No. 1234, 1995.
[3] Buračas A. (ed.) Lithuanian Economic Reforms: Practice and Perspectives. Vilnius: Margi raštai, 1997.
[4] Čičinskas J., Cornelius P. K., Treigienė D. Trade policies and Lithuania’s reintegration into the global economy//Buračas A. (ed.) Lithuanian Economic Reforms: Practice and Perspectives. Vilnius: Margi raštai, 1997, p. 347–385.
[5] Gricius A. The Baltic countries: Partners, Competitors or going their own way?//Joenniemi P., Prikulis J. (eds.) The Foreign Policies of the Baltic countries: Basic Issues. Riga: Centre of Baltic-Nordic History and Political Studies, 1994, p. 23–48.
[6] Hanson B. T. What happened to fortress Europe?: External trade policy liberalization in the European Union//International Organization, Winter 1998, Vol. 52, No. 1, p. 55–83.
[7] International Monetary Fund, Republic of Lithuania: Staff Report for the 1999, Article IV Consultation. Washington, D. C.: IMF Staff Country Report, No. 99/73, August 1999.
[8] Joenniemi P., Prikulis J. (eds.) The Foreign Policies of the Baltic countries: Basic Issues. Riga: Centre of Baltic-Nordic History and Political Studies, 1994.
[9] Kaminski B. The EU Factor in Trade Policies of Central European Countries. Washington, D. C.: The World Bank, draft paper, November 1999.
[10] Meunier S., Nicolaidis K. Who speaks for Europe? The delegation of trade authority in the EU//Journal of the Common Market Studies, Vol. 37, No. 3, p. 477–501.
[11] Nello S. S. Applying the New Political Economy Approach to Agricultural Policy Formation in the European Union. Florence: EUI Robert Schuman Centre, Working Paper, No. 97/21, 1997.
[12] Norgaard O. The Baltic States after Independence. Cheltenham: Edward Elgar, 1996.
[13] Organization for Economic Cooperation and development, OECD Surveys 1999–2000, Baltic States, A regional economic assessment. Paris: OECD, draft, 2000.
[14] Pelkmans J. European Integration. Methods and Economic Analysis. New York: Longman, 1997.
[15] Schott J. J. (ed.) The World Trading System: Challenges Ahead. Washington, D. C.: Institute for International Economics.
[16] Vilpišauskas R. Regional integration in Europe: analysing intra-Baltic economic cooperation. Florence: EUI Robert Schuman Centre, Working Paper, draft, 1999.
[17] Vilpišauskas R. Lithuanian-Russian economic relations in the context of Lithuania’s EU-membership process, draft paper, April 2000.
[18] Winters A. L. (ed.) Foundations of an Open Economy. Trade Laws and Institutions for Eastern Europe. London: CEPR, 1995.
[19] Wolf M. The Resistable Appeal of Fortress Europe. London: Centre for Policy Studies, April 1994.
[20] Wolf M. H. The dog that failed to bark: the climate for trade policy in the European Union//Schott J. J. (ed.) The World Trading System: Challenges Ahead, Washington, D. C.: Institute for International Economics, p. 125–140.
[21] Zecchini S. (ed.) Lessons from the Economic Transition. Central and Eastern Europe in the 1990 s. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1997.
 
Straipsnis gautas 2000 m. liepos mėn. Priimtas spaudai 2000 m. spalio mėn.