Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lisabonos strategija – imituosim ar pasinaudosim?

Ramūnas Vilpišauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
2004-01-29
Komentaras, Delfi.lt
Prieš savaitę Europos Komisija paskelbė pesimizmu persmelktą ES Lisabonos strategijos įgyvendinimo pažangos įvertinimą. Atrodo, kad pastaraisiais metais ES tolsta nuo svarbiausio strategijos tikslo – pavyti ir pralenkti Ameriką ekonomikos augimo tempais, naujų darbo vietų kūrimo, produktyvumo ir kitais rodikliais. Pirmą kartą pripažinusi, jog iki dešimtmečio pabaigos Lisabonos tikslai gali likti nepasiekti, Europos Komisija gali tik tikėtis, kad šie negatyvūs vertinimai pastūmės valstybes nares imtis ryžtingesnių reformų strategijoje numatytose srityse.
 
Galima priminti, kad gana pompastiškai 2000 m. Lisabonos ES viršūnių susitikime patvirtinta Lisabonos strategija iškėlė tikslą pasiekti, kad Europos Sąjunga per dešimtmetį taptų „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje, kurioje būtų suderinta darni ekonominė plėtra su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda“. Tiesa, pirmoji šios formuluotės dalis apie konkurencingumą ir ekonominį augimą yra cituojama daug dažniau nei socialinė sanglauda.
 
Šis tikslas, kurio gairės suformuluotos lyginant įvairius ekonominius ir socialinius rodiklius su atitinkamais JAV rodikliais turėjo tapti nauju ES valstybes nares sutelkiančiu projektu, kurio poreikis iškilo įgyvendinus pinigų sąjungą. Be to, tuo metu, nepaisant ES atsilikimo nuo JAV, daugelyje valstybių narių vyko ekonomikos kilimas, kuris sudarė palankias sąlygas įgyvendinti reformas.
 
Pati Lisabonos strategija savo turiniu yra tipiškas ES dokumentas, kuriame bandoma suderinti įvairių ideologinių pakraipų ir interesų grupių nuostatas. Skirtumas tik toks, kad dabar tai jau garsiai įvardijama „Europos trečiuoju keliu“, kuris turėtų nuvesti ten, kur visi dirba ir konkuruoja mažiau nei Amerikoje, tačiau gyvena sočiau ir saugiau. Tokį daugeliui ES valstybių narių atstovų būdingą siekį (svajonę?) suderinti rinkos ekonomiką (grindžiamą konkurencija ir kaita) su socialine sanglauda, grindžiama perskirstymu ir intensyviu reguliavimu, galima vertinti įvairiai.
 
Viena vertus, sunkiai suderinamų dalykų derinimas labai padidina tikimybę, kad iškelti tikslai (ar kai kurie iš jų, pirmiausia darbo santykių, pensijų reformos, taip pat produktyvumo ir ekonomikos augimo) liks neįgyvendinti. Tai patvirtina ir Europos Komisijos paskelbti paskutiniai vertinimai.
 
Kita vertus, Lisabonos strategijos įvairovė ir platumas suteikia politikams ir Europos Komisijai puikią progą panaudoti ją patraukiant visuomenės dėmesį ir siekiant valstybių vidaus politikos tikslų – pateisinti reikiamas reformas (pavyzdžiui, darbo santykių srityje) arba nukreipti dėmesį nuo politiškai jautrių klausimų (pavyzdžiui, Bendrosios žemės ūkio politikos reformos). Pasirinkimas priklauso nuo pačių politikų. Juo labiau kad ši strategija, skirtingai nuo tradicinių ES sprendimų, yra paremta rekomendacinio pobūdžio priemonėmis (lyginamųjų gairių ir kiekybinių tikslų nustatymu, geriausios praktikos perėmimu ir mokymusi iš kitų, reguliariu pažangos vertinimu).
 
Lietuva prisijungė prie Lisabonos strategijos praėjusiais metais ir pateikė savo prioritetų, apimančių beveik visas strategijos sritis, sąrašą, iš kurių politikų kalbose labiausiai išsiskiria infrastruktūros projektai. Mūsų institucijos jau dirba atrinkdamos viską, kas galėtų būti priskirta strategijos įgyvendinimui, įskaitant ir tarptautinius susitikimus bei darbo grupių kūrimą. Sudarytos priemonių ir rodiklių suvestinės, rengiamasi kovo mėnesį vyksiančiam susitikimui, kuriame kartu su kolegomis iš kitų dabartinių ir būsimų ES narių bus vertinama strategijos įgyvendinimo pažanga.
 
Vis dėlto kol kas į Lisabonos strategiją Lietuvoje žiūrima labai formaliai, galima sakyti, atsainiai. Aišku, ji tėra tik rekomendacinio pobūdžio ir geriausiu atveju galime būti tik sugėdinti, kad nevykdome numatytų uždavinių. Be to, kol kas Lietuvą ir gėdinti nėra už ką, nes tokio ekonomikos augimo ES šalys gali tik pavydėti. Tačiau šis ekonomikos spurtas nesitęs dešimtmečius, jei nebus gerinamos sąlygos produktyvumui didinti ir konkurencingumui augti, o būtent nuo to priklausys ir kitų gražių tikslų įgyvendinimas.
 
Lisabonos strategiją galima būtų panaudoti kaip mokymosi iš kitų patirties priemonę ir kaip reikalingų ekonominės bei socialinės politikos sprendimų pagrindimą (ypač tose srityse, kurios reformuotos mažiausiai – sveikatos apsaugos ir švietimo). Tačiau tam reikia gerai žinoti savo prioritetus, kurie patys niekaip nesusiformuluoja priartėjus prie ilgai vienijusio ir motyvavusio tikslo – narystės ES.
 
Taip pat būtina suprasti prieštaravimus ne tik tarp skirtingų strategijoje keliamų uždavinių, bet ir tarp strategijos siūlymų ir kai kurių Lietuvoje priimamų sprendimų (biudžeto deficito didinimo ar sektorinių viešųjų investicijų didinimo). Galiausiai nuo pačios vyriausybės priklausys, kiek numatytos priemonės ir jų įgyvendinimo grafikas bus naudojami kaip paskata ekonominių reformų vykdymui ir ilgalaikiam gerovės augimui, o kiek jie liks tik politinės retorikos priemone, kuria manipuliuos įvairių pakraipų partijos ir interesų grupės savo trumpalaikiais tikslais. Būtų gerai, jei po pusės dešimtmečio kitos šalys geriausią praktiką perimtų iš mūsų, net jei ji apimtų tik vieną ar porą sričių...
 
***
 
Beje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, įvertinęs šios strategijos svarbą ES darbotvarkėje ir aktualumą Lietuvai, išanalizavo Lisabonos strategiją ir atliko išsamią jos poveikio Lietuvai studiją, kuri publikuojama instituto interneto svetainėje.