Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Lisabonos strategija iš naujo

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2005-02-28
Komentaras, naujienų agentūra "ELTA"
Vasario pradžioje Europos Komisija paskelbė atnaujintą Lisabonos strategiją. Šis dokumentas atsirado po gana ilgos tylos dėl strategijos gyvybingumo, nors buvo aiškiai matyti, kad įpusėjus numatytam laikui iškelti tikslai nė kiek neartėja. Neatsitiktinai pagrindinis Lisabonos darbotvarkės tikslas - nuo 2010 metų tapti konkurencingiausia ekonomika pasaulyje - 2004-aisiais neretai jau skambėdavo ironiškai.
 
2004 metų lapkritį Vimo Koko (Wim Kok) vadovaujamos grupės ataskaita dėl Lisabonos strategijos pasiekimų konstatavo akivaizdžius faktus: pasiekimų labai mažai, strategijoje iškelta labai daug tikslų, suformuluota nemažai prioritetų ir visa tai dar labiau "užvelta" garsiuoju eurosąjunginiu popierizmu ir politiniu korektiškumu. Ši ataskaita nebuvo itin konstruktyvi, tačiau pasitarnavo kaip nebloga įžanga šį mėnesį užvirusiems debatams, kuriuos sukėlė oficiali Europos Komisijos pozicija dėl Lisabonos strategijos atnaujinimo.
 
Kaip paskelbė Komisijos Prezidentas Chosė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso), esminis atnaujintosios Lisabonos strategijos tikslas yra paspartinti ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimąsi. Įgyvendinus strategiją tikimasi, kad ekonomikos augimas paspartės iki 3 proc. (šiuo metu ES ekonomika auga apie 1 proc.) ir bus papildomai sukurta 6 mln. darbo vietų. Ambicingojo tikslo - tapti konkurencingiausia, dinamiškiausia žinių ekonomika - Komisijos Prezidentas nebepaminėjo.
 
Pagrindiniai atnaujintos Lisabonos strategijos uždaviniai, siekiant ekonominio augimo ir darbo vietų kūrimo, yra šie: paversti Europą patrauklia vieta investuoti ir dirbti, ekonominio augimo varikliu pasitelkti žinias ir inovacijas bei pakeisti politiką taip, kad verslas galėtų sukurti daugiau ir geresnių darbo vietų.
 
Tam, kad Europa taptų patraukli investuoti ir dirbti, planuojama išplėsti ir pagilinti vidaus rinką, pagerinti Europos ir nacionalinę reguliacinę praktiką, užtikrinti atviras ir konkurencingas vidaus ir užsienio rinkas, pagerinti ir išplėtoti infrastruktūrą.
 
Geriau išnaudoti vidaus rinkos privalumus ir sumažinti reguliavimų naštą siekiama ir kitu ES dokumentu - Komisijos pasiūlyta paslaugų direktyva. Įvertinus direktyvos projektą matyti, kad ją įgyvendinus tikrai būtų pasiekta didelio ekonominio efekto.
 
Tačiau yra vienas "bet". Šis dokumentas šiuo metu tik svarstomas ir susilaukia gana aštrios kritikos iš įtakingų nacionalinių vyriausybių - Vokietijos ir Prancūzijos - būtent dėl planuojamo paslaugų, ypač socialinių ir sveikatos, liberalizavimo. Vargu ar direktyvos pasiūlymas gali būti atmestas - niekas nedrįsta teigti, kad paslaugos Europos Bendrijoje teikiamos laisvai, netaikant nacionalinių apribojimų, arba, kad tai nėra neišnaudotas Europos augimo potencialas. Greičiausiai bus padaryta daugiau išimčių (kai kurioms paslaugoms direktyva nebus taikoma) ir šalims narėms bus suteikta daugiau laisvės daryti išimtis savo šalyse. Be abejo, teigiamos pasekmės ekonomikos augimui ir darbo vietų skaičiui dėl to sumažės.
 
Tam, kad Europoje suklestėtų žinių ekonomika, planuojama didinti ir gerinti investicijas į mokslą ir technologijas (įskaitant ir ES lėšomis), sudaryti sąlygas inovacijoms, informacinių technologijų ir komunikacijų bei taupiam išteklių naudojimui, prisidėti prie stiprios industrinės Europos bazės kūrimo.
 
Šis priemonių blokas yra labiausiai kontraversiškas. Viena vertus, visi žino, kad technologijos didina produktyvumą, taigi ir ekonomikos augimą (nors nebūtinai darbo vietas). Taip pat yra žinoma, kad įmonės, spaudžiamos konkurencijos, savo produktyvumu nuolat rūpinasi ir be jokių papildomų veiksmų iš valdžios pusės investuoja į technologijas.
 
Konkurencijos komisarė Nyli Kroes (Neelie Kroes), pristatydama ir komentuodama J. M. Barozo kalbą, ypač pabrėžė konkurencijos svarbą ir pažymėjo, kad kurti vadinamuosius nacionalinius čempionus yra gerovės nedidinanti politika. Tada lieka neaišku, kaip bus išvengta konkurencijos iškraipymų ir mokesčių mokėtojų pinigais sukurtų "čempionų", jeigu numatoma taikyti subsidijas ir lengvatas tam tikroms ekonominėms veikloms ir įmonėms.
 
Tam, kad būtų sukurta daugiau ir geresnių darbo vietų, strategijoje žadama patraukti daugiau žmonių dirbti ir modernizuoti socialinės apsaugos sistemas, pagerinti darbuotojų bei įmonių gebėjimą prisitaikyti ir padidinti darbo rinkų lankstumą, investuoti daugiau į žmogiškąjį kapitalą per geresnį švietimą ir mokymą.
 
Komisijos komunikate gana daug ir pabrėžtinai kalbama apie reformas - būtinybę tęsti pradėtas ir inicijuoti naujas - pirmiausia švietimo, socialinės rūpybos ir sveikatos apsaugos srityse. Toks prioritetas yra visiškai natūralus, nes būtent šios sritys yra didžiulis ekonomikos augimo stabdis ir socialinių įtampų židinys praktiškai visose ES šalyse (Lietuvoje taip pat).
 
Tačiau labai gaila, kad nėra pateikta jokių nuorodų, kokiomis kryptimis tos reformos turi būti daromos. Nes tai, kas dažnai atrodo struktūrinė reforma politikui, ekonomistui yra tik kėdžių perstumdymas tos pačios sistemos rėmuose. Atsižvelgiant į tai, kad socialinė ir švietimo politika yra mažiausiai reglamentuojamos ES lygiu, iniciatyvų šiose srityse belieka laukti iš savos, nacionalinės, valdžios.
 
Atnaujintoji Lisabonos strategija turi keletą pagrindinių privalumų. Pirma, išryškintas ekonomikos augimo akcentas lyginant su socialinės sanglaudos ir darnios plėtros siekiais. Vadinasi, ekonomika turi augti ne kartu su socialine sanglauda ir darnia plėtra, bet jų vardan. Antra, atsisakyta deklaratyvaus tikslo lyderiauti pasaulyje ir sumažintas keliamų uždavinių skaičius. Trečia, atsitraukta nuo atviro koordinavimo principo ir grįžta prie tiesioginio šalių narių dialogo su Komisija. Ketvirta, konsoliduotas Lisabonos strategijos vykdymo valdymas ir stebėsena - numatomas vienas atsakingas ministras kiekvienoje šalyje narėje, vienas nacionalinis planas ir viena ataskaita (anksčiau buvo taikomas šakinis principas).
 
Kol kas iš šių naujovių nepasitenkinimą sukėlė tai, kad ekonomikos augimui suteiktas didesnis prioritetas nei socialinei sanglaudai ir darniai plėtrai. Nepaisant to, kad ekonomiškai kitaip tiesiog neįmanoma, ne visos šalys narės ir interesų grupės su tuo sutinka. Komisijos Prezidentas J. M. Barozas vadinamas netgi radikalu. Ekonomine prasme tokia nuomonė visiškai nepagrįsta: Komunikate apie vadinamąsias "Europos vertybes" kalbama daug - kur kas daugiau negu reikėtų siekiant ekonomikos augimo.
 
Todėl vargu ar galima tikėtis, kad planai ES ekonomikai pradėti augti po 3 proc. kasmet pasiteisins. Na, bet kokių 1,5-2 proc. tikėtis norėtųsi.
 
***
Šis komentaras yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir LLRI bendro projekto dalis.