Diskusijos dėl minimalios algos tik įsibėgėja. Viena vertus, jas skatina premjero susitarimas su profesinėmis sąjungomis didinti minimalų atlyginimą (nepriklausomai nuo ekonominės padėties), daugelį apėmusi inercija dėl nuosekliai didėjusių atlyginimų, kita vertus - lėtėjantis ekonomikos augimas ir įmonių vadovų pasiryžimas taupyti pirmiausia rinkodaros ir atlyginimų sąskaita.

 

Minimali alga ne kas kita, o reguliuojama darbo jėgos kaina. Darbo jėga, kaip ir bet kuri prekė rinkoje, pasiduoda ekonomikos dėsniams.Tiksliau, žmonių elgesiui – jei prekė kainuoja brangiau, žmonės ieško, kaip mažiau tos prekės pirkti. Šis dėsnis galioja ne tik beširdžiais laikomiems verslininkams, perkantiems darbo jėgą, bet ir vartotojams, perkantiems kasdienes prekes. Darbdavio juodinimas tėra tik emocinis triukas, skatinantis parodyti darbdavio tariamą nežmoniškumą.

 

Minimalios algos poveikis darbo rinkai yra populiari empirinių tyrimų sritis. Paprastai tiriamas minimalios algos poveikis nedarbui, nes tikrinama keliama hipotezė, jog MMA kėlimas jį didina. Mokslininkų diskusija pasiekė epogėjų 1992-1995 metais, kai buvo tiriama, kaip pasikeitė darbo rinkos padėtis po 1992 m. MMA pakėlimo Naujojo Džersio greitojo maisto restoranų darbo rinkoje. Tyrėjai padarė skirtingas išvadas. Vieni teigė, kad nedarbas nepadidėjo, o antrieji – priešingai.  Tai rodo, kad didėjantis nedarbas nėra vienintelė MMA kėlimo pasekmė, kurios gali ir nebūti.  Kiekvieną kartą didėjant MMA verslas turi išspręsti, kaip prisitaikyti prie vieno sąnaudų segmento pabrangimo. Taip, kaip jis stengiasi prisitaikyti prie didėjančių degalų, trąšų, popieriaus ar pieno kainų. Naftos produktų kainos augimas skatina naudoti efektyvesnius variklius, mažiau energijos iššvaistančias pastatų šildymo sistemas. Plieno brangimas priverčia atsisukti į anksčiau per brangiais laikytus plastikinius pakaitalus. Būtų naivu tikėtis, kad perkant darbo jėgą vyksta kitokie skaičiavimai.

 

Finansų ministerija, teigdama, jog padidinus MMA biudžetas pritrūks lėšų tarnautojų atlyginimams mokėti, baksnoja į ta pačią pinigų ant medžio neaugimo problemą. Ši problema verslininkų lūpose laikoma godumo pasireiškimu. O godžiausiais rodosi smulkieji ir vidutiniai verslininkai, ypač regionuose.

 

Verslas yra priverstas neutralizuoti didėjančias darbo jėgos sąnaudas. MMA šalininkai tikisi, kad papildomų lėšų verslininkai „ištrauks“ iš dividendų ar pelno dalies, tačiau verslas turi daugiau fantazijos ir pasirinkimo – mažinti investicijas, nedidinti atlyginimo kitiems darbuotojas, mažinti nepinigines darbuotojų skatinimo priemones (mokymus, įvairias paslaugas). Todėl priklausomai nuo verslo imlumo darbo jėgai, teisinių galimybių lengvai atleisti žmogų, ar galimybių pakeisti žmogaus darbo jėgą automatu, nedarbas arba gali padidėti, arba ne.

 

MMA paveikia sunkiau įdarbinamų asmenų galimybes darbo rinkoje. Turintieji mažiau patirties ar žemesnę kvalifikaciją, asmenys po įkalinimo ar motinystės atostogų arba tik pradedantys darbo rinkoje atsiduria rizikos zonoje. MMA didinimas esant dideliam struktūriniam nedarbui - dar neatsakingesnis žingsnis - neįgaliųjų Lietuvoje apie 200 000, ir tik 15 proc. jų darbo rinkoje. Apie 220 tūkst. asmenų mūsų šalyje neturi viduriniojo išsilavinimo – jų užimtumo lygis  30 procentų. Darbo ir socialinių tyrimų institutas savo tyrime „Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo

rinkoje analizė ir priemonės jų užimtumui didinti” pateikia kontraversišką rekomendaciją mažinti MMA jautrioms grupėms, taip pripažindami, jog geriau leisti dirbti už mažiau, negu užkirsti kelią ateiti į darbo rinką apskritai.

 

Vienas profesinių sąjungų vadovų G.Černiauskas teigia, jog apskritai MMA yra per mažas atlygis žmogui pragyventi, o įmonės mokančios „tik“ MMA turėtų nekankinti žmonių ir bankrutuoti. Jo vizijai lemta išsipildyti jeigu MMA bus pakeltas į „žmonišką“ 1000 ar 2000 lygį – įmonės atleidinės darbuotojus ir bankrutuos. Tenugali „žmoniškumas“, nors ir sugriūtų pasaulis.