Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Maisto kainų didėjimo pamokos: kai produktai pinga, rinka veikia, o kai brangsta – jau ne?

Žilvinas Šilėnas, LLRI vyresnysis ekspertas
2009-04-22
Komentaras, Lrytas.lt
Jau tapo dėsninga, kad tik kai pabrangsta koks produktas, iš karto imamasi ieškoti kaltųjų. Žmonių sąmonėje yra užsifiksavę (ar užfiksuota), kad jei produktas pinga, tai rinkos ekonomika veikia, jei brangsta – ieškok konspiracijos, kaltųjų, kartelių ir pan. Žibalo į ugnį nesibodi įpilti ir politikai. Gi žymiai smagiau yra rėžti ugningas kalbas apie „per brangų“ maistą, nei gilintis į ekonomines reiškinių priežastis.
Maisto kainų augimą aiškino daug kas, tačiau viešojoje erdvėje tebedominuoja kaltinimai orientuoti į galutinius produktų pardavėjus, ypač prekybos centrus, kuriems lipdomos „monopolistų“ etiketės. Todėl, visų pirma, norisi  priminti, kad monopolistu gali būti vadinamas tik toks pardavėjas, kuris užima 100 procentų rinkos. Vien dėl to, kad pardavėjas užima ženklią rinkos dalį, jis nėra monopolistas.
Maistas yra viena iš socialiai jautriausių prekių, tad bet koks maisto prekių augimas sutinkamas didžiuliu nepasitenkinimu. Per praėjusius metus maisto kainų indeksas padidėjo apie 10 proc., o tai reiškia, kad vidutinės maisto kainos padidėjo dešimtadaliu. Daugelis ims tvirtinti, kad maistas brango žymiai daugiau, nei dešimtadaliu. Bet šio vietoje kalta ne statistika, o emocijos ir iš to kylantis tendencingas vertinimas.
Aiškinant maisto kainų augimo priežastis, reikia prisiminti, kad 2008-aisiais pasaulinėje rinkoje įvyko smarkus kainų šokas (žr. iliustraciją žemiau), iš dalies nulemtas prasto derliaus. Be to, dėl biodegalų skatinimo politikos ir aukštų naftos kainų, dalis resursų ir produkcijos buvo nukreipta iš maisto į biodegalų gamybą. Tai sumažino maisto žaliavų pasiūlą ir pabrangino maistą visame pasaulyje.
Be to, ekonomikos augimas pagaliau pasiekė ir milijonus žmonių Azijoje, o tai savo ruožtu padidino maisto produktų paklausą ir kainą. Todėl dalis gamintojų galėjo maistą eksportuoti į pasaulines rinkas jau išaugusiomis kainomis, o ne į Lietuvos rinką. Tai savo ruožtu irgi prisidėjo prie kainų augimo Lietuvoje.
Maisto kainų šokas buvo globalus procesas, to įrodymas - maisto kainos didėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Nebent tikėsite išplėstine konspiracijos teorija, kad maisto brangimas visame pasaulyje – nuo Afrikos iki Aliaskos - buvo iššauktas globalaus prekybos centrų susitarimo.
Tiesa, atrodo, kad maisto kainos Lietuvoje augo daugiau nei senosiose ES šalyse. Bet senosiose ES šalyse maisto kainų lygis yra aukštesnis, nei Lietuvoje, taigi ten kainų augimas procentiškai atrodo mažesnis. Ir kadangi kalbame apie apskaičiuotas vidutines maisto produktų kainas, reikia pripažinti,kad vidutinės maisto kainos Europoje buvo ir yra didesnės nei Lietuvoje. Asmeninės patirtys pvz., Airijoje nusipirkus pigiausio „akcijinio“ pieno ir, palyginus su brangaus prekinio ženklo pienu Lietuvoje, yra tik asmeninės patirtys, o ne objektyvus ir pamatuotas įvertinimas. Politikų plačiai trimituoti „įrodymai“, kad Lietuvoje maisto kainos yra aukštesnės, nei Europoje, taip pat dažnai apsiribodavo kokiu nors „Tesco“ ar kito užsienio prekybos centro išpardavimų bukletu. Tačiau, kaip rodo Europos statistikos departamento (Eurostat) informacija, maisto kainos Lietuvoje buvo ir yra mažesnės nei ES vidurkis, ir tikrai mažesnės nei Vakaruose.
 
Dėl to, kad maisto kainos Lietuvoje yra mažesnės nei Europoje, vyksta ir kainų „vienodėjimas“. Tokiu būdu „pigesnėse“ šalyse produktai, ir ypač tie, kurie gali būti lengvai eksportuojami, artėjo prie aukštesnių, Europinių kainų.
Be abejo, galutiniai prekių pardavėjai turi nemažą rinkos galią nustatant kainas ir galutiniai pardavėjai jas nustatinėja tokias, kiurios duotų daugiausia naudos. Kainodara yra aktyvus ir gudrus procesas. Pirkėjas visuomet nori nupirkti pigiau, pardavėjas – parduoti brangiau. Tame nėra nieko nesąžiningo. Pardavėjo kainų didinimas yra tiek pat „amoralus“, kaip ir pirkėjo apsipirkimas parduotuvėje, kuri taiko nuolaidas.
Pardavėjas kainas derina prie pirkėjo galimybės mokėti. Kadangi vidutinis atlyginimas Lietuvoje per 2008-uosius Lietuvoje išaugo apie 16 proc. (nuo 1526 Lt iki 1773 Lt žr. žemiau), tad atitinkamai išsiplėtė ir kainodaros galimybės. Tai yra kita priežastis šalia jau mūsų paminėtų pasaulinės rinkos padiktuotų sąlygų, kodėl 2008-aisiais sparčiai augo maisto kainos.
 
Kalbos apie kartelius, susitarimus ar konkurencijos nebuvimą mažmeninėje maisto produktų prekybos rinkoje nėra pagrįstos įrodymais. Taip, mažmeninėje prekyboje Lietuvoje rinkos koncentracija yra didelė. Tačiau rinkoje aktyviai konkuruoja keturi (ar daugiau) prekybos centrų sistemų. Jei konkurencijos nebūtų, kaip teigia prekybos centrų kritikai, tuomet neišvystume situacijų, kuomet, net ir nedideliame mieste, vienas šalia kito stovi skirtingi prekybos centrai.
Tai, kad prekybos centruose kai kurios kainos yra panašios, nėra kartelinio susitarimo įrodymas, nes galutinės produktų kainos nėra jokia paslaptis. Užtenka nueiti į konkuruojantį prekybos centrą ir visa kainų informacija – kaip ant delno. Prekybos centrų vadovams visai nereikia susitikinėti slaptai, o kainas derinti kartelio sąlygomis.
Galiausiai,  politikų retorika neatlaiko realybės testo. Pagal naujausią informaciją maisto kainų augimas Lietuvoje sustojo: pvz., 2009 m. kovą, palyginti su vasariu, vidutinės maisto kainos krito 0,2 proc., kai pvz., 2008 m. tą patį laikotarpį maisto kainos augo apie 1,5 proc. Kas atsitiko? Staiga atsirado naujas „sąžiningas“ prekybos tinklas? Sužlugo prekybos centrų kartelis? Politikai „sutramdė monopolistų savivalę“?
Nei viena, nei kita. Deja, sustojo gyventojų pajamų augimas, o vis daugiau žmonių praranda darbą. Krenta žmonių pajamos, krenta ir kainos, krenta ir prekybos įmonių apyvarta. Prekės parduodamos pigiau, atsiranda ar populiarėja pigesnių produktų grupės. Be abejo, tai nereiškia, kad atpigo visos maisto prekės; (čia dar reikia atsižvelgti į metų pradžioje vykdytą PVM ir kitų mokesčių keitimą).
Žinoma konkretaus žmogaus, kuris neseniai neteko darbo, kainų augimo sustojimas nelabai paguos – jis dabar turi kur kas svarbesnių rūpesčių. Tačiau ši istorija turi savo moralą. Pastaraisiais metais politikai eskalavo maisto kainų augimo temą, skatino nepasitenkinimą visuomenėje ir krovėsi politinius dividendus. Bet politikų retorika maisto neatpigino, o tik sukėlė bereikalingą įtampą ir sukūrė aibę netikusių politinių iniciatyvų – nuo valstybinių prekybos centrų iki antkainių ribojimo.
Dabar dėl ekonomikos nuosmukio maisto kainos pakeitė kryptį ir pradėjo kristi. Nenoriu būti blogu pranašu, bet nenustebčiau, jei po kurio laiko iš politikų pradėsime girdėti,kad kai kurie prekybos centrai piktnaudžiaudami prekes pardavinėja „per pigiai“ ir siekia iš rinkos išstumti silpnesnius. Kai kurie dalykai niekada nesikeičia.