Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

"Mažeikių nafta“ ir grėsmė iš Rytų

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2005-11-14
Straipsnis, "Naujasis Židinys-Aidai"
Apie naftą
 
Nafta yra ir bent jau numatomoje ateityje bus būtinas išteklius bet kurios šalies ekonominei egzistencijai, o Lietuvoje naftos yra tik šiek tiek. Tai lyg ir bloga žinia. Tačiau gera žinia yra tai, kad nafta yra normaliai dalus, įvairiai transportuojamas ir ne vienoje pasaulio šalyje išgaunamas produktas. Tai yra nors šio produkto gavybos rinka yra smarkiai suvaržyta (OPEC), tačiau distribucijos verslas yra laisvas ir lankstus (pvz., Indija naftą atsiveža ir lėktuvais). Tai verta turėti omenyje, nes kalbant apie lietuviškas naftos bėdas, prisirišame prie naftos vamzdyno ir automatiškai tampame susiję su Rusija kaip naftos teikėja. Tačiau juk patys turime visai neseną patirtį, kai Rusijos energetinės blokados metu naftos produktai patekdavo į Lietuvą visai kitais keliais. Tai nebuvo atsitiktinis tranzitinio periodo reiškinys, o būtent tas dėsningas rinkos duodamas rezultatas, kuris gaunamas visada, kai rinka nėra suvaržyta.
 
Kaip ir kiekviena prekė, nafta turi kainą, ir ta kaina skiriasi priklausomai nuo tiekėjo. Rusiška nafta Lietuvos įmonėms iki šiol kainavo mažiau nei, pavyzdžiui, norvegiška, netgi atmetus atvežimo išlaidas. Beje, rusų nafta Lietuvos įmonėms kainuoja šiek tiek mažiau nei ta pati rusų nafta Norvegijos įmonėms. Ar tai gera žinia? Ekonomine prasme tai gera žinia visų pirma „Mažeikių naftai“ – Lietuvos naftos perdirbėjas per visą Nepriklausomybės laikotarpį mokėjo mažiau už žaliavą nei jos vidutinė rinkos kaina. Tai tiesiogiai nereiškia, kad proporcingai mažiau mokėjo vartotojai, nes produkto kainos esant konkurencijai nusistovi ne pagal kaštus, o pagal esamas alternatyvas. Tad ir Mažeikių produkcija nekainuoja daugiau nei importuojami jos analogai, nes, priešingu atveju, pastarieji nukonkuruotų vietinius (tai galioja tik su sąlyga, jei importas ribojamas muitais ar kokybės reikalavimais). Atsižvelgiant į „Mažeikių naftos“ svarbą Lietuvos ekonomikai, šiandien faktas yra tai, kad mes turėjome ir vis dar turime naudos, pirkdami naftą iš Rusijos, o ne kitų tiekėjų. Kaip dažnai nutinka gyvenime, šis akivaizdus ekonominis pranašumas virto politiniu rūpesčiu, – kas bus, jei mes tą patogią poziciją prarasime ir turėsime pirkti naftą pasaulinėmis kainomis1. Pakilus perkamos žaliavos kainoms, naftą Mažeikiuose teks perdirbti efektyviau, o jei nepavyks – jos produkcija pabrangs ir jai taps sunkiau konkuruoti su importu. Tik tiek, ir jokio politinio prieskonio dėl išsipildžiusių Rusijos grėsmių čia nederėtų berti.
 
Apie „Mažeikių naftą“
 
„Mažeikių naftos“ gamyklos Lietuvos valstybė nestatė. Ji buvo pastatyta sovietiniais laikais už bendrus sovietinius pinigus. Šiek tiek sutaupėme Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų ir įgijome įmonę, kurios produkcijos paklausa garantuota – tai gera žinia. Bloga žinia yra ta, kad įmonė pastatyta senokai ir orientuota perdirbti būtent rusų naftą. Tai reiškia, kad norint gaminti šiandienei Europos rinkai, įmonę reikėjo modernizuoti, įdedant į ją ne tik kapitalo, bet ir vadybos žinių. Tai ir buvo padaryta, kai ją privatizavo Williams International. Reikia tik prisiminti tas bylas dėl vagysčių, kai įmonė buvo valstybinė, ir paaiškės, kiek darbo reikėjo įdėti naujam savininkui, kad būtų išmontuoti ne tik seni įrengimai, bet ir senos tradicijos pačioje įmonėje. Williams valdoma „Mažeikių nafta“ galėjo dirbti, bet jai nepavyko susitarti dėl sklandaus žaliavos tiekimo iš Rusijos. Be abejo, tai galėjo lemti ir subjektyvios, pačios įmonės vadovybės klaidos, tačiau turint omenyje Rusijos naftos verslovių interesą turėti savo perdirbimo gamyklą, nesusitarimas dėl naftos tiekimo veikiausia buvo dėsningas. Lietuva, pirmą kartą parduodama „Mažeikių naftos“ akcijas, šį Rusijos naftininkų interesą sąmoningai ignoravo ir neleido jiems varžytis dėl teisės akcijas įsigyti.
 
Grįžkime trumpam į 1999 m., kai buvo priimtas sprendimas naftos gamyklos Rusijos kapitalo įmonei neparduoti, argumentuojant dėl to galinčiomis kilti grėsmėmis Lietuvos saugumui. Nekvestionuodami tokios grėsmės buvimo, pažiūrėkime, ką galima padaryti, siekiant ją sumažinti. Tai, kad investuotojo kilmės šalies apribojimas neveikia, buvo aišku jau tada2. Jeigu „Mažeikių naftai“ naudingiausia dirbti naudojant Rusijos  naftą, o jos tiekėjai nori turėti gamyklą, nėra jokių civilizuotų būdų ilgiau sukliudyti šiam interesui išsipildyti. Šiandieniame globaliame pasaulyje kapitalo kilmės kriterijus tampa vis mažiau prasmingas, nes vieną įmonę galima valdyti per bet kurioje kitoje šalyje įregistruotą kitą įmonę. Taip ir atsitiko su „Mažeikių nafta“ – dėl nesklandumų, kurie turėjo neigiamas ekonomines pasekmes jiems, kaip savininkams, Williams turėjo parduoti bendrovę, ir pardavė ją Jukos – įmonei, kuri jos norėjo ir tą norą įtvirtino pasiūlyta suma. Po šio sandorio, kuris įvyko pagal ekonomikos dėsnius, viskas atsistojo į savo vietas, ir jau darėsi panašu, kad „Mažeikių nafta“ ilgai ir laimingai gyvens (tiesa, visuomenėje kurį laiką jautėsi šioks toks nepasitikėjimas naujaisiais savininkais, bet jis truko neilgai). Tačiau tada įvyko vienas iš force majore, nors ir ne uraganas, bet taip pat ekonomikai tolimas įvykis – politinis Jukos įmonės užgrobimas. Nors ir būdami toli nuo šio užgrobimo priežasčių, vėl atsidūrėme ten, nuo kur pradėjome – valstybės manipuliacijų „Mažeikių naftos“ akcijomis.
 
Apie valdišką verslininkavimą
 
Gera žinia yra ta, kad buvo atsisakyta siūlymų įmonę vėl suvalstybinti (nors ši mintis vis dar gyvuoja). Tačiau blogos žinios yra net dvi, pirma, kad nesirengiama parduoti visų Vyriausybės valdomų akcijų, t. y. įmonę visai privatizuoti, ir antra, kad Vyriausybė ketina dar rizikingiau veikti komerciniuose sandoriuose. Pirmą kartą (Williams byloje) reikėjo tik parduoti. Tačiau sugebėta privirti puodus destruktyvių emocijų visuomenėje bei pasirašyti sutartį, kurioje numatyti kompensaciniai biudžeto įsipareigojimai pirkėjui bei kelioms Lietuvos įmonėms žalingos sąlygos. Šį kartą rengiamasi ne tik parduoti, bet ir pirkti, ir dar uždirbti pelno! Politologai neretai pažymi, kad Seimas bei Vyriausybė užsikrėtė verslo bacila ir todėl valdo valstybę kaip UAB. Čia yra tiesos, bet čia būtų tik pusė bėdos. Vyriausybės planuojami sandoriai su „Mažeikių nafta“ reiškia kur kas didesnius užmojus – paprastą UAB valdyti nebeįdomu, reikia tapti holdingu ir užsiimti akcijų spekuliacija rinkoje… Pirma, tokia veikla tikrai neįeina į Vyriausybės funkcijas – Vyriausybė turi žiūrėti bendro ilgalaikio šalies gyventojų intereso, o ne siekti pelno ar palankiausių sąlygų vienai įmonei kitų sąskaita. Antra, Vyriausybė tam neturi kvalifikacijos. Tai, kad valstybė yra blogas verslininkas, yra pagrindinis argumentas prieš gamyklos nacionalizaciją, juo labiau spekuliacijas jos akcijomis siekiant uždirbti. Trečia, nusipirkusi kvalifikaciją, ji neišvengiamai atsidurs ekonominių ir politinių interesų žirklėse. Ir ketvirta, Vyriausybė rizikuoja ne savo ir ne savo kliento pinigais, kaip daro normalūs makleriai, o mokesčių mokėtojų pinigais, todėl gresiant nesėkmei galime laukti pačių įvairiausių kompromisų, kurie bus padaryti tam, kad žadėtoji suma būtų „uždirbta“. Kompromisai, žinoma, bus rinkos dalyvių sąskaita. Beje, visai nebūtinai tie kompromisai bus ekonominiai, t. y. jie yra tikroji grėsmė nacionaliniam saugumui.  
 
Apie Rusijos grėsmę
 
Net ir konservatoriai, kurie dažnai ir nuosekliai naudoja Rusijos grėsmės argumentą sprendžiant ekonominius klausimus, šiandien pripažįsta, kad rusų kapitalas „Mažeikių naftoje“ tiesioginės grėsmės Lietuvos ekonomikai nekelia. Jau nebekalbama apie „užsuktų kranelių“ ir panašius atviro spaudimo atvejus. Teigiama, kad esminė rizika yra susijusi su tuo, kad Rusijos įmonės turės tiesioginių verslo interesų Lietuvoje ir savais, mums nepriimtinais metodais darys įtaką Lietuvos politiniam bei visam viešajam gyvenimui. Su tokios grėsmės galimybe negalima nesutikti, kaip ir su išvada, kad mums tai visai nepatinka. Tačiau ar Rusijos įtakos klausimas yra toks neatsiejamas nuo „Mažeikių naftos“? Jeigu darome prielaidą, kad Kremlius domisi Lietuva ir ne su geriausiais ketinimais (tai galioja visoms užsienio šalims), tai dėl ko jis turėtų veikti per tokią akivaizdžiai strateginę šaką kaip nafta? Juk politikams korumpuoti pakanka ir nekaltesnių „platformų“, o žiniasklaidą veikti galima tiesiogiai bei transliuojant savo kanalus. Tiesa, plačiai žinomas Rusijos specialiųjų tarnybų planas veikti būtent per energetikos sektorių. Tačiau drįsčiau teigti, kad naivu būtų tuo pasitikėti. Pirma, dėl to, kad tokia strategija yra vieša, antra, dėl to, kad galima, ir pasitaiko ženklų, kad ir veikiama, visai kitokiais būdais3.
 
Juo toliau įsibėgėja šios diskusijos Lietuvoje, juo geriau matyti, kaip ekonominis klausimas, turintis politinį aspektą, vis giliau grimzta į visiškų politinių batalijų miglą. Ekonominė rizika yra susijusi su tuo, kad įmonė veiks nesėkmingai. Taip gali atsitikti dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl savininkų neišmanymo arba nesėkmių – nuo to niekas neapdraustas, o Lietuvos Vyriausybė tikrai neturi stiklinio rutulio ateities verslo sėkmei nuspėti. Išeitis tuomet yra parduoti akcijas kitam suinteresuotam pirkėjui (o tokių netrūksta), kaip ir atsitiko Williams atveju. Antra, dėl nesklandaus žaliavos tiekimo, kuris tikrai bus, jei tarp įmonės savininkų nebus įmonių, susijusių su naftos gavybos verslu (geriausia iliustracija – Williams). Trečia – sąmoningai kenkti „Mažeikių naftos“ verslui. Toks fantasmagorinis scenarijus įmanomas vieninteliu atveju – kai įmonė nacionalizuojama ir uždaroma pačios Lietuvos valstybės, siekiant išvengti Rusijos įtakos, nes joks kitas investuotojas nepirks tokio brangaus objekto, planuodamas iš jo negauti grąžos. Jeigu Lietuvoje būtų manoma, kad turėti Mažeikių naftos gamyklą yra per daug politiškai rizikinga, ekonominiai nuostoliai būtų, tačiau jie tikrai nesukeltų krizės. Nedarbas Mažeikių mieste bei apskrityje tikrai smarkiai išaugtų, tačiau esant tokiam kvalifikuotos darbo jėgos trūkumui Lietuvoje bei ES, šie žmonės netruktų darbą surasti. Mokesčių į biudžetą sumažėtų tik pajamų (ir tik kol žmonės įsidarbintų kitur) ir pelno mokesčių dalimis. Liūto dalis – PVM ir akcizas – būtų vis vien sumokama į biudžetą perkant importuotus naftos produktus. Nacionalinio saugumo argumentas it užkeikimas veikia visada, nors niekam nėra aišku, kuo ta rizika konkrečiu atveju pasireiškia. Rusija yra nuolatinė grėsmė Lietuvos saugumui ir bet koks veiksmas ar jo nedarymas sukelia tam tikrų rizikų. Rizikinga yra su Rusijos įmonėmis bendradarbiauti, nes jų verslo kultūra nurungs mūsiškę, bet dar rizikingiau nebendradarbiauti, nes tada jos bendraus su kitų ES šalių įmonėmis be mūsų. Kyla klausimas: su kuo tada bendrausime bei prekiausime mes? Tai, ar „Mažeikių nafta“ bus parduota Rusijos bendrovei, ar ne Rusijos bendrovei, kurios veiklos Lietuvoje sėkmė priklausys nuo rusų naftos tiekimo, bendros saugumo padėties Lietuvoje nekeičia. Tai nenaikina korupcijos, neapsaugo mūsų nuo trumpalaikės ar asmeninės naudos siekiant padarytų politinių sprendimų, neatima valdžiai galimybių verslininkauti. Tai yra mūsų visuomenės ydos, su kuriomis tvarkytis turime patys.
 
Ką daryti su „Mažeikių nafta“?
 
Tiesiog imti ir vieną kartą parduoti. Parduoti laisvai ir atvirai tiems, kurie turi ekonominį interesą ir todėl sumoka didžiausią kainą. Parduoti biržoje, kad būtų išvengta eilinių skirstymų į labai blogas, vidutiniškai blogas ir blogas įmones ir būtų nustota laukti princo ant balto žirgo. Jis turėtų būti iš Vakarų, bet veikiausiai ne iš ES, nes ES su Rusija draugauja ir draugaus vis labiau, ypač kalbant apie energetinius išteklius. Jis turėtų būti ne Kremliaus draugas, kad neperleistų pastarajam valdymo, bet ir ne priešas, kad nebūtų areštuotas. Tačiau jis turėtų gebėti susitarti su Rusijos verslovėmis dėl sklandaus naftos tiekimo ir galų gale uždirbti pelno iš šio vadinamojo verslo. Skamba mažiausiai neįtikėtinai. Beje, jei vartotojai turėtų tiek reikalavimų įmonių, kurių produkciją vartoja, savininkams, dalis jų vaikščiotų be batų ir patys namie grūdus maltų.   
 
Blogiausia alternatyva būtų įmonę nacionalizuoti. Ir ne tik dėl ekonominių priežasčių. Būtent saugumo prasme turėti valstybės valdomą ekonomikai svarbią įmonę, kurios veiklos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo žaliavos iš Rusijos tiekimo, yra rizikingiausia. Tiesa, kalbėdami apie Rusijos įmones, negalime visiškai pasikliauti normaliu ekonomikos dėsniu, kad savininkas siekia naudos ir nedaro veiksmų, kenkiančių jo verslui. Kartais, kaip matėme Jukos atveju, jis juos daro, ir nebūtinai savo noru. Tačiau nacionalizavę „Mažeikių naftą“, turėtume susitaikyti su tuo, kad kasdienis šios įmonės valdymas bus veikiamas ne ekonominių interesų iš Lietuvos pusės, o su rusiškos naftos rizika susijusios grėsmės tik padidės.
 
Manant, kad rizika dėl Rusijos poveikio „Mažeikių naftai“ yra didesnė nei galima gauti ekonominė nauda, galima įmonę uždaryti – nei ūkio subjektų poreikiai, nei biudžetas nenukentės taip, kaip dažnai gąsdinama. Tiesa, manant kad rizika dėl Rusijos poveikio „Mažeikių naftai“ yra didesnė nei galima gauti ekonominė nauda, galima įmonę uždaryti. Tačiau tai gerokai primintų savižudybę dėl mirties baimės.