Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Mitas: nauja valdžia pagerins gyvenimą arba kodėl valdžia pasmerkta netarnauti žmonėms

dr. Remigijus Šimašius, LLRI viceprezidentas
2004-10-10
Straipsnis, "Laisvoji rinka" 2004 Nr. 3
Kad ir kaip valdžia keiksnojama, žmonės su ja sieja nemažai vilčių. Dauguma per rinkimus einančiųjų balsuoti tikisi, kad su nauja valdžia bus geriau, o neinantieji, matyt, irgi norėtų geresnio gyvenimo, nors ir nesitiki, jog politikai tai pasieks. Nors apklausos rodo, kad tik 10 procentų žmonių mano, kad jų gyvenimo gerovę labiausiai lemia valdžia, tačiau akivaizdžiai vyrauja nuostata, kad valdžia turi bent padėti žmonėms gyventi.
 
Per rinkimų laikotarpį galima stebėti, kaip ši nuostata pasireiškia. Vieni (populistai) tiesiog tikisi, kad gera valdžia atiduos liaudžiai gėrybes, kurias dabartinė – blogoji - laiko paslėptas. Kiti (socialistai) žino, kad jų rinkta valdžia protingai pakreips ir sureguliuos žmonių pastangas. Treti (konservatoriai) mano, kad be valdžios neįvyks tai, kas reikalinga visiems žmonėms, kad visų pastangos nebus nukreiptos visų labui. Netgi teigiantieji, kad nieko per daug nelaukią iš valdžios (liberalai), mano, jog valdžia yra tas geriausias įmanomas žmonėms reikalingų paslaugų teikėjas, kuriam mokesčių mokėtojai už šias paslaugas susimoka.
 
Taigi visus vienija bendras požiūris, kad valdžia kažką duos, ko negali duoti spontaniška rinkos tvarka ir individualios žmonių pastangos.
 
Nevertinsime rinkimų rezultatų, būsimos politikos gairių ir politikų pažadų pagrįstumo. Norėdami įvertinti, ar šie lūkesčiai pagrįsti, turėtume žvilgtelėti į valdžios prigimtį. Taigi, ar gali valdžia duoti tai, ko žmonės nesugeba sukurti rinkoje, ir kokios šio davimo pasekmės?
 
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad valdžioje sprendimus priima taip pat žmonės. O žmonės, suprantama, klysta. Tokiu atveju kyla klausimas, kodėl mes turėtume tikėtis, kad žmonės valdžioje klys mažiau nei valdžioje nesantys žmonės. Demokratija yra tai, į ką nurodo beveik visi, tačiau ji atsakymo neduoda: jei jau valdžią formuoja visi, tai ir klaidas ji daro tokias pačias kaip ir visi. Šia prasme visiškai teisūs, kurie teigia, jog kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios nusipelno.
 
Pripažinus, kad žmonės klysta, svarbiausias tampa klausimas - o kas atsitinka, jei jau įvyko klaida? Rinkoje klaidas darantys veikėjai bankrutuoja, o priimantys teisingus sprendimus - klesti. Valdžia kaip tokia nebankrutuoja. Net ir blogiausiai veikianti valdžia yra laikoma vis dar teisėtai veikiančia vienintele valdžia. Dėl to valdžios klaidos yra daug skaudesnės nei rinkos subjektų. Žiūrint paprastai - jei esate nepatenkinti savo saugos tarnybos paslaugomis arba kaina, galite samdyti kitą. Tačiau jei jums neefektyvi ar per brangi yra policija – pasirinkimo nėra. Lygiai tas pats ir kalbant apie duoną, būstą, sveikatą, švietimą ir bet kurias kitas paslaugas.
 
Bet gal valdžia turi kažkokių savybių, kurios leistų jai klaidų daryti mažiau? Deja, ši viltis neturi nė menkiausio pagrindo, o realybėje yra netgi atvirkščiai: valdžios savybės lemia, kad ji pagal savo esmę yra linkusi priimti blogesnius sprendimus nei rinkos subjektai. Tai susiję su žmonių motyvacijos ypatybėmis. Veikėjas rinkoje veikia savo sąskaita, savo rizika ir savo naudai. Jo sprendimų nauda ir nuostoliai tenka jam pačiam. Tuo tarpu valdžios žmogus veikia kitų sąskaita, kitų rizika ir kitų naudai. Net didžiausi valdžios optimistai vargu ar leistų sau teigti, kad toks paskatų mechanizmo skirtumas sukuria paskatas valdžioje veikti atsakingiau nei rinkoje.
 
Dar daugiau problemų iškyla tada, kai pripažįstame, kad ir valdžioje esantys žmonės vis tiek turi ir savo interesus. Būtent asmeninius interesus - kas sąmoningai, kas nesąmoningai - linkę labiau pastebėti ir realizuoti nei kitų asmenų interesus (juoba kad galima suorganizuoti taip, jog nauda tektų esančiajam valdžioje, o nuostoliai – mokesčių mokėtojams). Privačios įmonės savininkas (nuo kurio labiausiai priklauso įmonės priimami sprendimai) veikia įmonės naudai, o įmonė rinkoje sėkmingai gali veikti tik tenkindama vartotojų interesus. Valdžios žmogus, būdamas monopolistu, tarsi ir atlieka žmonėms reikalingus darbus, tačiau turi galimybę pirma pasirūpinti savimi, o ne vartotoju.
 
Užtenka paanalizuoti, kaip su korupcija kovoja valdžia ir kaip tą daro verslas: Lietuvos patirtis akivaizdžiai liudija, kaip po privatizavimo kiekvienoje įmonėje atsiskleidė krūva korupcijos atvejų, kurių ligtoliniai – valdiški savininkai – „nepastebėjo“.
 
Tarkime, kad valdžioje žmonės rūpinasi tik viešais interesais. Net jei tai galėtų tapti realybe, susiduriame su kita problema – o iš kur gi žinoti, kas yra viešasis interesas. Rinkoje žmonės irgi žino ne viską, tačiau kainų mechanizmas leidžia susivokti, kas žmonėms atrodo vertinga, o kas ne, kas vertinama labiau, o kas mažiau. Susivokus galima ir kryptingai veikti: jau vien bandymas pirkti pigiau ir parduoti brangiau nukreipia daugybės žmonių veiksmus visų kitų žmonių poreikių tenkinimui.
 
Tuo tarpu valdžios žmogui nelieka nieko kito kaip pasikliauti tuo, ką sako nuojauta. Neatsitiktinai skirtingos politinės jėgos, kalbėdamos apie gerovę visiems, skirtingai konkretizuoja, kaip jie tą gerovę supranta. O ir kiekvienos partijos viduje vyksta antklodės tampymas tarp švietimo, sveikatos, policijos, kariuomenės ir kitų poreikių. Nors visa tai tarsi ir susiję su įsivaizduojamais viešaisiais interesais, tačiau į klausimus „kiek“ ir „kaip“ vieningų atsakymų nerandama.
 
Ši informacijos nepilnumo ir išskaidytumo problema yra esminė. Netgi gerų norų vedini politikai neišvengiamai įsitraukia į išteklių švaistymą, nes negali žinoti žmonių poreikių, ir visuomenės išteklius panaudoja ne ten, kur labiausiai reikia patiems žmonėms. Pavyzdžių – gausybė: valdiški milijonai, sukišti į Būtingės naftos terminalą, kuris beveik nenaudojamas pagal sumanytą paskirtį, sveikatos įstaigų finansavimas, dėl kurio ne ką pagerėja sveikatos priežiūra. Ir galiausiai - neatsakyti klausimai apie tai, kas svarbiau – Valdovų rūmų atstatymas, funikulierius į Gedimino kalną, mokyklos stogo remontas, naujas kompiuteris ar litu padidintos pensijos...
 
Tarkime, kad demokratija yra tas mechanizmas, kuris leidžia išvengti visų šių ydų. Demokratijos apologetai visuomet linksta teigti, jog rinkėjų pasitikėjimo patikrinimas yra tas testas, kuris leidžia išvengti ir nukrypimo nuo rinkėjų noro, ir savanaudiškumo pasireiškimų. Tačiau ar tikrai taip? Kiekvienas savininkas yra suinteresuotas ne tik tuo, kad jo nuosavybė leistų jam gerai gyventi šiandien, bet ir tuo, kad ta nuosavybė liktų vertinga ir ateityje.
 
Politikai gi renkami keleriems metams, tad nereikėtų stebėtis, kad, kaip pastebi daugelis analitikų, valdžia dažniausiai rūpinasi trumpalaikiais, o ne ilgalaikiais tikslais. Kam gi rūpintis, kaip šalis atrodys po dešimties metų, jei kadencija tėra ketveri? Asmeniškai tai nenaudinga, o rinkėjai juk irgi rinksis pagal esamus rezultatus, o ne pagal jiems miglotą perspektyvą.
 
Šiandien vis populiaresnis tampa šūkis, kad rinkos reformos davė savo rezultatus, o štai dabar jau reikia aktyvios valdžios. Panašu, kad skelbiantieji tokias nuostatas užmiršta, jog laisvoji rinka būtent todėl ir duoda rezultatus, kad čia sprendimus priima ne monopolistė valdžia, o konkuruojantys asmenys. Linkėdama ir siekdama geresnio gyvenimo, valdžia gali padėti vieninteliu būdu – tapti mažesnė, ir tai nepriklauso nuo to, kokios yra šiandienos ar rytojaus aktualijos.