Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Mokesčiai: politikų pasiūlymai - ne į tą pusę

Vytautas Žukauskas, LLRI jaunesnynis ekspertas
2008-07-28
Komentaras, "Mokesčių žinios"
Artėjant rinkimams politinėje erdvėje dažnai išgirstame įvairių pasiūlymų Lietuvos mokesčių keitimo tema. Deja, retai kada blaiviai įvertinama potenciali jų žala šalies ekonomikai, neretai siūlomi mokesčių sistemos pokyčiai susiję ne su ekonominių problemų sprendimu, o su tam tikrų grupių interesų atstovavimu. Tokia situacija kelia liūdną nuostabą, ypač turint omeny vis blogėjančią Lietuvos ekonominę situaciją. Šio straipsnio tikslas - pakomentuoti tam tikrus politinėje arenoje išsakytus pasiūlymus mokesčių tema, įvertinti potencialias jų pasekmes bei pateikti alternatyvią Laisvosios rinkos instituto (LLRI) poziciją.
Naikinti pelno mokestį reinvestuojamam pelnui
2008 metų balandžio 1 dieną Seime užregistruotas įstatymo projektas[1], kuriuo siekiama Pelno mokestį pakelti keturiais procentiniais punktais, t.y. nuo 15 iki 19 procentų.
Noras didinti pelno mokestį grindžiamas dešimtimis kartų išaugusiu įmonių pelningumu. Šis argumentas atrodo paremtas labiau sentimentais nei faktais: remiantis Statistikos departamento duomenimis per pastaruosiuos šešerius metus (2002-2007 m.) įmonių pelningumas prieš mokesčius išaugo ne dešimtimis, o 2,3 karto, o didžioji dalis šio prieaugio (51 proc.) tenka 2007 metams, nes jie pasižymėjo ypač palankiomis rinkos sąlygomis verslui. Tačiau jau dabar pastebimos rinkos lėtėjimo pasekmės įmonių finansiniams rodikliams: didėja bankrotų skaičius, daugiau įmonių tampa nemokiomis, pirmo 2008 metų ketvirčio įmonių finansinių rodiklių duomenys rodo 21,4 proc. įmonių pelningumo prieš mokesčius sumažėjimą lyginant su praeitų metų tuo pat ketvirčiu. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl pelno mokesčio didinimo pagrindimas smarkiai išaugusiu įmonių pelningumu yra nepagrįstas ir trumparegiškas.
Pelno mokesčio pakėlimas sumažintų tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautus, kuriais Lietuva pasigirti negali jau dabar. Atrodytų, kad jei iš tikro manome TUI esant svarbiu veiksniu skatinant Lietuvos ekonomikos plėtrą ir nenorime šioje srityje būti nukonkuruoti kaimyninių valstybių, reiktų galvoti ne apie pelno mokesčio didinimą, o atvirkščiai. Pakėlus pelno mokesčio tarifą jis taptų didesnis už Latvijos (15%), Estijos (0% neskirstomam pelnui) ir kitų valstybių, su kuriomis konkuruojame dėl investicijų: Vengrijos (16%), Bulgarijos (10%), Rumunijos (16%). Liūdną Lietuvos padėtį TUI srityje rodo ir statistika: remiantis „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje 2007 m. tiesioginių užsienio investicijų srautas vienam gyventojui siekė vos 60 proc. Latvijos ir tik 31 proc. Estijos lygio.
Pelno mokesčio didinimas atrodo nesuderinamas su Lietuvos ekonomine situacija ir perspektyvomis. Ekspertams prognozuojant ekonomikos augimo sulėtėjimą, kuomet mokestinė našta verslui turėtų būti mažinama siekiant švelninti lėtėjimo pasekmes, o norima elgtis priešingai. Pakėlus pelno mokestį tikimasi, jog į biudžetą bus surinkta daugiau lėšų. Tačiau pamirštamas pelno nuslėpimo veiksnys. Kuo labiau apmokestinamas pelnas, tuo labiau įmonėms apsimoka mažinti apmokestinamo pelno kiekį stengiantis padidinti pripažįstamų sąnaudų kiekį ir pateisinti tokias sąnaudas, kurių jos nebūtų dariusios esant mažesniam pelno mokesčio tarifui. Tuomet susiduriama su veiklos efektyvumo problema. Pelno mokesčio didinimas taip pat skatina įmones perkelti jų pelno centrus į kitas valstybes, kuriose šis mokestis yra mažesnis. Tokiu būdu mažėja biudžeto mokestinės pajamos, kadangi pelno mokestis yra sumokamas kitose valstybėse.
LLRI siūlo pelno mokesčio nedidinti ir panaikinti pelno mokestį reinvestuojamam  pelnui. Taip pagerintume Lietuvos pozicijas konkuruojant dėl TUI, sušvelnintume Lietuvos ekonomikos lėtėjimo pasekmes, sukurtume palankesnes sąlygos verslo bei ekonomikos plėtrai. Pelno mokestis reinvestuojamam pelnui panaikintas Estijoje, Latvijos vyriausybė taip pat svarsto galimybę jo atsisakyti.
Naikinti PVM lengvatas
Premjeras Gediminas Kirkilas, birželio 10 d. susitikęs su bankininkais ir kitais ekonomikos ekspertais aptarti galimas infliacijos Lietuvoje pažabojimo priemones sakė, jog „bent jau nereiktų didinti įvairių lengvatų, greičiau jas reiktų mažinti“. Po kelių dienų  jis žadėjo svarstyti PVM lengvatos įvedimą pieno gaminiams, argumentuodamas tai tuo, jog beveik visi maisto produktai lengvatas jau turi. Vargu, ar tai teisingas ar vertas dėmesio argumentas, mat priimant bet kokį sprendimą derėtų įvertinti jo duodamą naudą bei reikalingas išlaidas.
Nepaisant ekspertų akcentuojamų neigiamų mokestinių lengvatų pasekmių Lietuvos ekonomikai, ar Valstybės Kontrolės atlikto audito išvados, jog lengvatiniai PVM tarifai tiesioginio poveikio produkcijos ir paslaugų kainoms nepadarė, o vartotojai tiesioginės naudos iš jų negavo, lengvatos Lietuvoje plinta greitai: iki 2003 metų PVM lengvatos buvo taikomos 3 grupėms prekių ir paslaugų, o nuo 2009 metų lengvatos bus taikomos net 13 grupių prekių ir paslaugų. Tenka konstatuoti, jog PVM lengvatos yra naudingos ne tiek vartotojams, kiek  konkrečiam verslui, mat produkto kainai išliekant tokiai pat PVM lengvata iš surenkamo PVM mokesčio virsta tarpininko ar galutinio pardavėjo pelnu. Tad PVM mokesčių lengvatos laikytinos subsidijomis tam tikroms ūkio šakoms. Kyla klausimas, pagal ką jos atrenkamos, ir ar argumento, jog kitos ūkio šakos jau turi subsidiją, užtenka dar vienai GPM lengvatai įvesti. Dar vienas minėtinas faktas, jog atsisakius PVM ir GPM lengvatų, nacionaliniame biudžete atsilaisvintų ne mažiau kaip 600 mln. Lt lėšų.
LLRI siūlo atsisakyti PVM lengvatų, kadangi jos netarnauja užsibrėžtam tikslui – mažinti kainas ir gerinti vartotojo padėtį, tačiau iškraipo konkurencines sąlygas subsidijuojant tik tam tikras rinkos šakas.
Palikti proporcinę mokesčių sistemą
Užregistruoti bent trys įstatymų projektai, kurių tikslas įvesti GPM tarifus. Pasisakančiųjų už progresinius noras išties kilnus: mažinti socialinę atskirtį, tik priemonė netinkama. Ilgalaikio gerovės ir atlyginimų lygio kilimo prielaida yra darbo našumo augimas, kuomet siekiama dirbant geriau ir daugiau, bei galimybė gauti už tai tinkamą atlygį. Todėl, atrodo, jei norėtumėm kelti atlyginimų dydį ilgalaikėje perspektyvoje, tai turėtumėme skatinti daug ir našiai dirbančius. Tuo tarpu progresinių mokesčių ideologija visai kita, kadangi pagal ją būtent našiausi ir daugiausiai atlyginimo gaunantys darbuotojai yra apmokestinami labiau nei tie, kurie atlyginimo gauna mažiau. Kaip susiję darbo pastangos bei galimybė už tai gauti didesnį atlyginimą esant progresinei mokesčių sistemai galima iliustruoti pavyzdžiu, kuris paremtas vienu iš užregistruotų progresinių GPM įstatymų projektų (XP-1705A). Remiantis juo, tam, kad darbdavys galėtų 1 litu pakelti atlyginimą žmogui, esančiam ant pirmojo GPM tarifo laiptelio, galiojant dabartiniams mokesčių tarifams, jis iš viso turi išleisti 1,62 lt. Tuo tarpu ant paskutinio laiptelio esančio žmogaus atlyginimo pakėlimas 1 lt darbdaviui kainuotų 2,3 lt. Tai reiškia, jog darbdaviui, judant GPM tarifų laipteliais, vis brangiau kelti darbo užmokestį, o tai mažina galimybę už didėjantį darbuotojo darbo našumą atsilyginti didinant jo atlyginimą. Jei už našesnį darbą atsilyginti vis sunkiau, dirbti našiau nebelieka noro. Taigi, esant progresiniam GPM tarifui patenkama į  situaciją, kuri nėra palanki nei darbdaviui nei darbuotojui, kadangi pirmajam didelę pridėtinę vertę kuriančios darbo vietos tampa daug brangesnės, o antrajam sumažėja motyvacija dirbti našiau, mat didėjantis darbo užmokestis apmokestinamas vis labiau.
Mokesčių progresyvumas yra svarbus veiksnys užsienio investuotojams pasirenkant šalį investicijoms. Progresiniai mokesčiai reiškia, jog įmonei brangiai kainuoja daug apmokami specialistai, todėl investuojant svarbiu kriterijum tampa tai, ar šalies mokesčių sistema yra progresinė, kadangi tai tiesiogiai įtakoja verslo sąnaudas. Didžiausią įtaką tai turi didelę pridėtinę vertę kuriantiems verslams. Taigi, progresinis GPM tarifas, kaip ir pelno mokesčio didinimas menkintų Lietuvos padėtį kovojant dėl užsienio investicijų.
Dėl šių priežasčių LLRI siūlo neįvesti progresinio GPM tarifo ir svarstyti tolimesnį GPM tarifo mažinimą, kuris mažintų gyventojų mokestinę naštą, kurtų prielaidas didinti darbo užmokestį bei keltų Lietuvos konkurencingumą tarptautiniu lygmeniu. LLRI ir tyrimų bendrovės RAIT atlikta gyventojų apklausa parodė, jog nepriklausomai nuo to, kokią pinigų sumą jie uždirbtų,  atsižvelgiant į NPD, žmonės sutiktų mokėti 11 proc. gyventojų pajamų mokestį. Bulgarijoje šio mokesčio tarifas siekia 10 proc., be to, šioje šalyje nėra jokio NPD.
Įvesti Sodros lubas
Šių metų balandžio 22 d. Seime nepritarta net įstatymo projekto dėl ribojamų Sodros įmokų svarstymui. Lietuvoje socialinio draudimo įmokos nėra ribojamos, t.y. jos didėja priklausomai nuo atlyginimo dydžio, tuo tarpu išmokoms yra taikoma viršutinė riba. Dėl šios priežasties galima teigti, jog egzistuoja grupė dirbančiųjų, kurie socialinio draudimo įmokų sumoka daug daugiau, nei gali gauti naudos išmokų pavidalu. Sodros „lubos“ yra itin svarbu kalbant apie šalies konkurencingumą bei didelę pridėtinę vertę kuriančių darbuotojų įdarbinimą. Lietuva nukentėjo dėl „protų nutekėjimo“, kurį didele dalimi nulėmė tai, jog įvairių sričių specialistai, negalėdami įsidarbinti savoje šalyje, kadangi darbdaviai nepajėgdavo konkuruoti su užsienio įmonėmis, kurios galėjo pasiūlyti daug didesnius atlyginimus, išvykdavo dirbti svetur. Atlyginimai Lietuvoje auga sparčiai, sparčiau nei vakarų Europoje, tačiau jų lygis yra vis dar mažesnis, todėl problema išlieka opi. Sodros „lubos“ yra vienas iš būdų spręsti šią problemą: jei būtų įvestos ribotos socialinio draudimo įmokos, įmonėms būtų pigiau samdyti gausiai apmokamą darbo jėgą, kadangi sutaupytų lėšų, kurios anksčiau buvo skiriamos socialinio draudimo mokesčiui. Dėl šių atsilaisvinusių lėšų įmonės turėtų daugiau galimybių konkuruoti su užsienio įmonėmis ir didinti darbo atlyginimą.
Sodros „lubos“ svarbios kalbant ir apie užsienio investicijas. Kuo pigiau šalyje kainuoja gausiai apmokama ir kvalifikuota darbo jėga, tuo daugiau užsienio investuotojų nori joje vystyti savo verslą, tuo daugiau užsienio ir vietinių specialistų renkasi darbo vietas šioje šalyje. Dėl šių priežasčių LLRI siūlo įvesti ribotas socialinio draudimo įmokas.
Vienas iš LLRI organizuotos konferencijos „Lietuva pasaulyje konkurencinga ar nukonkuruota?“ politikų forume dalyvavusių politikų pasisakydamas apie Lietuvos konkurencingumą teigė, jog Lietuva jau ir taip yra mažų mokesčių šalis, todėl mažinti mokesčių nebėra prasmės. Natūraliai kyla klausimas, ar tokia šio pasisakymo diktuojama kryptis, kuomet prasmės ir pagrindimo ieškoma ne mokesčius didinant, o mažinant, o jų mažinimas nėra suvokiamas kaip natūrali šios prasmės ar argumentų neradimo pasekmė, yra naudingas Lietuvai. Tam, jog nepaisant jos sudėtingumo ir kompleksiškumo šalies mokesčių sistema galėtų tarnauti kaip įrankis siekiant užsibrėžtų ekonominės ir socialinės politikos tikslų, ji privalo turėti vieningą ir aiškią – mokesčių ir mokesčių naštos mažinimo kryptį.
[1] http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=316862&p_query=&p_tr2=