Kai pavasarį Švedijos ministras pirmininkas pareiškė, kad ES naujokės yra įžūlios, mažindamos savo mokesčius ir taip perviliodamos verslus iš senųjų ES narių, tai atrodė keistas išsišokimas. Švedija pareiškė ir tai, kad naujos ES narės, jei taip tęsis ir toliau, neturėtų tikėtis finansinės paramos. Tokia pozicija susilaukė palaikymo, pirmiausia Prancūzijoje, Vokietijoje. Šią savaitę panašias nuostatas vėl nedviprasmiškai išdėstė ir Prancūzijos finansų ministras: jei naujosios šalys nepadidins įmonių pajamų mokesčių, senosios turtingesnės valstybės nebefinansuos struktūrinių fondų naujosioms narėms.

 

Tai nebėra tik atskiri išsišokimai. Nors tarp senųjų ES valstybių pasigirsta ir prieštaraujančių balsų, noras prispausti dinamiškesnes naujokes de facto , panašu, jau tapo senųjų, labiau savo piliečius apmokestinančių ES valstybių pozicija. Vokietija oficialiai pareiškė, kad, tai, ką pasakė prancūzai, bent jau tokia forma, nėra Vokietijos pozicija. Tai tarsi turėtų švelninti situaciją. Tačiau numetus diplomatinės kalbos apdarus šis Vokietijos pareiškimas reiškia „mes palaikome Prancūzijos kolegas, nors kol kas nenorime to visiškai pripažinti“.

 

Galima pradėti piktintis tokiu senųjų narių įžūlumu, tačiau pažvelkime į problemą racionaliu žvilgsniu. Visų pirma, ar neturi teisės turtingesnės valstybės nebefinansuoti mūsų – skurdesnių, bet mažiau apmokestintų ir greičiau ekonomiškai augančių (beje, keista, kad mažesnių mokesčių ir didesnio augimo sąsaja daug kam siurprizas atrodo...). Viena vertus, iš tikrųjų - kodėl gi jos turi kažką mums duoti. Juo labiau kad pareiškimai susiję su naujo biudžetinio laikotarpio svarstymu. Finansuoti savo konkurentus tarptautinėje arenoje tam tikra prasme netgi nelabai protinga.

          

Kitas šios problemos aspektas yra tas, kad stojimas į ES nemaža dalimi buvo paremtas lūkesčiais gauti finansavimą (tik prisiminkime ES agitacinę kampaniją Lietuvoje). Tačiau vėlgi – kas, jei ne mes patys iš ES plaukiančių milijonų viltis sau įsiteigėme? Kita vertus, reikia pastebėti, kad netgi Lietuvoje pasigirdę samprotavimai, jog ES nesiims jokių sankcijų prieš santykinai mažesnius mokesčius taikančią Lietuvą, liudija apie visišką kompetencijų nežinojimą, nes ES, net ir norėdama, tokių sankcijų negalėtų imtis. Be to, ES institucijos nesikiša į šią problemą, o ES biudžetas, iš kurio finansuojami struktūriniai fondai, – jau atskira tema.

          

Dar vienas aspektas yra tai, kad senieji kolegos iš ES elgiasi nelabai kaimyniškai ir draugiškai. Net diplomatinės vingrybės nepaslepia jų noro, kad mes būtume mažiau konkurencingi. Tačiau labiausiai tai atskleidžia šių Europos demokratijų vertybinį skurdumą: užuot sumažintų mokesčių naštą savo piliečiams, bandoma priversti visas kitas valstybes labiau apmokestinti jų piliečius.

          

Svarbiausias klausimas – ką šioje situacijoje daryti Lietuvai. Pirmiausia – atsipeikėti. ES fondus galima naudoti, jei jau jie yra ar bus, tačiau atėjo laikas pagaliau suvokti, kad šie fondai netgi geriausiu atveju Lietuvai tėra laikina nauda. Būtina atkreipti dėmesį, kad pati ES - ne tik nauda, bet ir pavojai Lietuvos žmonių gerovei. Gerokai anksčiau derėjo pagalvoti, kiek Lietuvai reikia sąjungos, dėl kurios bus didinamas reguliavimas (tai stebime nuolat) ir mokesčiai. Iki šiol labiausiai jautėme degalų ir tabako kainų augimą dėl naujų mokesčių, tačiau panašu, jog dabar nusitaikyta ir į dar skaudesnes sritis. Šiandien svarbu pagalvoti, kaip tokioje sąjungoje bus elgiamasi, kad netaptų tik blogiau.

          

Labai norėtųsi, kad Lietuvos valdžia nepasinaudotų šia patogia jai galimybe padidinti mokesčius (nes, neva, ES liepė), ir įsisavinti struktūrinius fondus, vardan kurių, panašu, į ES ir ragino stoti. Jei Lietuvos valdžiai rūpi jos piliečiai, šantažui didinti mokesčius negalima nusileisti!