Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Monarchijos ir demokratijos ekonomika

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2006-11-03
Sraipsnis, "Veidas" ("Ką pasakytų F.Bastiatas?")
Karalienės Elžbietos II vizitas į Lietuvą eilinį kartą atskleidė, kaip mielai atrodo monarchai. Kitaip nei dauguma politikų, jie ne ciniški, ne arogantiški, santūrūs ir išskirtinai taktiški bei moka pademonstruoti savo nuoširdumą. Šie plika akimi pastebimi asmenybiniai bruožai leidžia narplioti kultūrinius, istorinius ir emocinius monarchijos aspektus. Tačiau ekonominis aspektas lieka nenagrinėjamas jau vien dėl to, kad visi suvokiame, jog šiandienos Europos monarchai, išskyrus nebent Lichtenšteino kunigaikštį, yra graži simbolika, o ne reali valdžia. Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose ir kitose karalystėse yra ta pati demokratija, kaip ir Lietuvoje. Tai reiškia, kad valdo politikai, jų paskirti biurokratai, juos renkančios masės, o ne monarchai. Tačiau visgi pabūkime politiškai nekorektiški ir užduokime sau klausimą, kas ekonomine prasme geriau: demokratija, t.y. daugumos valdžia, ar tikroji monarchija, t.y. vieno valdžia.
 
Valstybės valdymas – tai funkcija, kuri atliekama ir demokratijoje, ir absoliutinėje monarchijoje. Tačiau demokratija ir absoliutinė monarchija sukuria skirtingą motyvaciją valdantiesiems. Monarchui jo valstybė – tai jo nuosavybė. Jis valdo ją iki mirties, gali ją parduoti, dovanoti, suskaldyti, palikti savo vaikams. Natūralu, jog monarcho rūpestis yra ne gerai pasirodyti prieš rinkimus, bet didinti savo nuosavybės – valstybės – vertę ir palikti ją savo vaikams kaip įmanomai turtingesnę.
 
Demokratiškai išrinkti vadovai – priešingai, užima laikino administratoriaus vietą ketveriems ar penkeriems metams. Rinkimai netrunka ateiti, o būti išrinktam vėl norisi, tad nenuostabu, kad tikrųjų problemų sprendimą užgožia pataikavimas vienadieniams interesams ir pasirengimas rinkimų šou. Ką toks skirtumas praktiškai reiškia valstybės piliečiams galime palyginti pažiūrėję į tai, kaip žmonės naudojasi savo nuosavybe ir kaip – jiems laikinai patikėta nuosavybe: pavyzdžiui, tipiškus savininkų apgyvendintus namus ir tipiškus bendrabučius ar municipalinius būstus...
 
Kitas absoliutinės monarchijos ir demokratijos palyginimas susijęs su tuo, kaip atsiranda karaliai, ir kaip – valstybės politikai. Karaliais, kaip žinia, gimstama. Iš esmės tai visiškas atsitiktinumas – bet kas galėjo gimti sosto įpėdiniu. Atsitiktinumo elementas papildomas nuosekliu vaiko lavinimu, iš anksto ruošiant jį atsakingai valdyti valstybę. Taigi, monarchijoje turime atsitiktinį, tačiau išskirtinai išlavintą elito atstovą. Politikais – priešingai nei monarchais – tampama. Tapimo procesas – tai dalyvavimas pažadų dalinimo ir ekshibicionizmo lenktynėse, kurios vadinamos rinkimais. Pagalvokime, kokių savybių reikia žmogui, kad jis šiose lenktynėse laimėtų. Ne paslaptis, kad manipuliavimas, intrigos, sugebėjimas meluoti ir žadėti net negalvojant ištesėti yra ne paskutinėje vietoje...
 
Trečias ir, ko gero, svarbiausias aspektas lyginant monarchiją ir demokratiją yra visuomenės narių santykis su valdančiaisiais. Monarchijos atveju aišku, kad yra monarchas, ir esu „aš“ bei mano bendruomenė. Monarchas turi būti mielas ir naudingas, nes kitaip jokie saitai nesulaikys valdomųjų nuo maišto. Kitaip sakant, monarchus žmonės gerbia todėl, kad jie gerai atlieka tam tikrą funkciją ir tol, kol šios funkcijos sąnaudos smarkiai neužgula žmonių pečių. Demokratijos atveju mes vadovaujamės iliuzija, kad kiekvienas iš mūsų dalyvaujame valstybės valdyme. Paradoksalu, bet galiausiai nesprendžia niekas, ir atsakingų nebėra. Tačiau dalyvavimo iliuzija leidžia mums susitapatinti su valdžia ir tikėtis kitą kartą išrinkti geresnius. Visa tai stumia mus į dirbtinį pasitikėjimą valdžia (juk jei aš renku, tai man valdžia ir turi tarnauti) ir vėliau neišvengiamą perdėtą nusivylimą ja. Monarchija tokių netikrų lūkesčių, susitapatinimo ir politinės švytuoklės išvengia. O ir į totalitarizmą demokratija atveda netgi dažniau nei monarchija – Rusijos ir Vokietijos pavyzdžiai daugiau nei pakankami.
 
Nesiūlau Lietuvai importuoti karaliaus ir taip apsimesti, kad išsprendėme visas problemas. Tačiau siūlau pamatyti, kad demokratija nėra panacėja, kuri išgelbės mus ir pasaulį, kad ji nėra laisvės ir gerovės garantas. Tai ypač svarbu šiandien, kai demokratijos labui yra pradedami netgi karai, o demokratijos skleidimas jau tapo faktiniu kryžiaus žygiu. Panašu, kad demokratija to neverta. Filosofo ir ekonomisto H. H. Hoppe knygos šia tema antraštė iškalbinga ir taikli: „Democracy: The God that Failed“ („Demokratija: Dievas, kuris susimovė“).