Kai politikai sako, kad „monopolis yra blogai“, jie nebūtinai kalba apie tikrąjį monopolį rinkoje, ir tai nebūtinai reiškia, kad tikrasis monopolis valdžiai labai užkliūva. Pastarųjų dienų įvykiai pademonstravo, kad politikų frazes reikia būtinai išversti ir paaiškinti. Pradėkime nuo to, kad Seimas neva tai netyčia apribojo visų maisto prekių antkainius. Kad šis sprendimas padarytas ne visai netyčia, rodo ir kitokios Seimo iniciatyvos, siekiant sureguliuoti ir pažaboti monopolininkus prekybininkus.

 

Politikų retorika dėl „prekybininkų monopolistų“ reikalauja vertimo, nes mažmeninės prekybos sektoriuje nėra monopolisto, yra keli rinkos dalyviai, tarp kurių vyksta konkurencija. Vartotojas nėra verčiamas pirkti tik „Maximoje“, o pardavėjas tik joje parduoti. Nėra apribojimų steigti naują prekybos tinklą, Lietuvos rinka nuolat domisi tarptautiniai prekybos tinklai, ir gal visai netrukus jau turėsime naują konkurentą. Reguliuoti „monopolininkus“ valdžia imasi, kada jai patogu – gal nori kažkam įgelti, o gal kažkam įtikti. Kad valdžiai trukdo ne tikra monopolija, o kažkas kita, rodo tai, kad valdžia pati kuria monopolininkus, šį kartą pačius tikriausius.

 

Pavyzdys gali būti Aplinkos ministro ketinamas pasirašyti įsakymas, kad už kartono makulatūrą, išvežtą perdirbti į užsienį, nebus išduodamos atliekų sutvarkymo pažymos, ir atliekų turėtojai mokės teršimo mokesčius. Sudėtingas tekstas, bet išvertus jis reiškia, kad kartoną „savanoriškai per prievartą“ reikės perdirbti tik dviejose Lietuvos įmonėse. Sukuriamas grynas monopolis, tad šiuo atveju politikai pasitelkia kitą populiariąją retoriką. Ogi – mūru stoti už Lietuvos pramonę. Čia pat pamiršus visus neseniai dainuotus ditirambus Lietuvos eksportuotojams.

 

Protegavimų horizontai plečiasi, į kovą už reguliavimus stoja ne tik populiarumui vergaujantys politikai, bet ir už išlikimą kovojantys rinkos dalyviai. Valdžia čia yra tik kovos įrankis ir dažną reguliavimą ji palydi kilniu vartotojų apsaugos tikslu. Bet vėl tai tik šūkis, reikalaujantis vertimo. Štai jau kuris laikas sklando pasiūlymas reguliuoti vaistų kainas, kad būtų pigiau. Tačiau, brangu ne dėl to, kad nėra kainos ribojimo, o dėl to, kad vaistų rinkoje apstu kainą keliančių reguliavimų (patentai, reikalavimai prekei, personalui, kompensavimo mechanizmai). Įvedus dar vieną, kainos tik augtų. Prekybininkų galia derėtis dėl kainų su gamintojais šioje vertikalėje būtų panaikinta, o vartotojas pastatytas prieš valdžios koridoriuose „suderėtą“ kainą.

 

Kur valdžia mato monopolį, ten dažniausiai jo nėra, o kur jis tikrai yra – valdžiai tai nė motais. Tikrą monopolį valdžia dažnai vadina viešąja paslauga arba strategine įmone. Dažniausiai ji ten pati yra akcininkė ir nesiima savęs sutramdyti. Kur valdžia regi monopolį, nors ten jo nėra, ten ji siekia reguliuoti kainas ir panaikina konkurenciją. Taip valdžia sukuria valdiškos kainos monopolį, kuris atima iš vartotojo pasirinkimą ir jo viršenybę rinkoje. Tokia kaina pavadinama „maža“ kaina, nes palyginti jau nebėra su kuo. Tokių „mažų“ kainų monopolystėje gyvenome prieš du dešimtmečius, tik ar geriau gyvenome?