Atgal
| Spausdinti
| Skaityti
Muitai trukdo žmonių gerovei
Remigijus Šimašius, LLRI teisės ekspertas
1999-09-01
Straipsnis, "Laisvoji rinka", 1999 Nr. 4
Pastaruoju metu viešumon keliama vis daugiau problemų, susijusių su muitų politika ir muitinių darbu. Neretai Lietuvos valdžia kaltinama tuo, kad nepakankamai gina vietos gamintojus, nesugeba pažaboti kontrabandos. Kita vertus, žmonės vis dažniau ir garsiau piktinasi, kad dėl didinamų muitų auga kainos, mažėja prekių pasirinkimas, muitinės sistemoje klesti netvarka. Muitų politikos klausimai neišvengiamai įgauna tarptautinį pobūdį - nuolat nukeliamas Lietuvos stojimas į PPO, kyla dėl jos konfliktų su kaimynine Latvija.
Muitai - problemų šaltinis
Muitų politikos problemas derėtų suskirstyti į keletą grupių. Pirmoji grupė - tai problemos, kylančios dėl pačių muitų taikymo, tarifų dydžio, kvotų, t.y. dėl tiesioginių prekybos apribojimų. Antrojoje grupėje būtų problemos, sąlygotos muitų taikymo taisyklių ir muitinės procedūrų netobulumo. Trečioji grupė - problemos, kurias kelia muitinių darbo organizavimo trūkumai.
Akivaizdu, kad esminė problema yra patys muitai ir prekybos varžymai. Tik dėl jos kyla procedūrinių keblumų. Net ir nustačius idealias muitų taikymo taisykles, tobuliausiai sutvarkius muitinės procedūras ir muitinės darbą tokie apribojimai trukdys racionaliam išteklių pasiskirstymui, efektyviai įmonių veiklai, žmonių gerovės augimui.
Pirma, daug verslų ir darbuotojų nukenčia, nes tiek rinkos, tiek gamybos procesas yra globalinio pobūdžio. Grynai nacionalinių produktų nebūna jokiose valstybėse, jau nekalbant apie tokią nedidelę šalį kaip Lietuva. Jei "lietuviškame" produkte apsunkinama galimybė panaudoti užsienietiškas medžiagas ar įrankius, nukenčia "lietuviško" produkto konkurencingumas ir gamybos Lietuvoje efektyvumas. Todėl , pavyzdžiui kiaulių augintojų pareiškimai, esą "visos mūsų problemos išsispręstų, jei būtų uždraustas importas", , turbūt nepasigirstų, jei kalbama būtų apie kurą, maisto priedus ar kitas medžiagas, kurios reikalingos jų versle.
Antra, nuo neteisingos muitų politikos ypač nukenčia vartotojai: iš jų atimama galimybė įsigyti pigesnių ir geresnių produktų. Užtenka pasidairyti po parduotuvių lentynas, ir pagal kainas bei asortimentą apytiksliai sužinosime, kokie yra parduodamų prekių muitai. Priešingai daugumos žmonių nuomonei ir protekcionizmo šauklių įtikinėjimams, muitas neveikia taip, kad, jį įvedus lietuviškų prekių kainos liktų tos pačios, o užsienietiškų - pakiltų. Lietuviškos prekės brangsta ne ką mažiau - tiek, kad dar būtų šiek tiek pigesnės už užsienietiškas. Tačiau pagrindinis savikainos skirtumas dėl nustatytų muitų atitenka toli gražu ne vartotojui, o "lietuviškam" gamintojui. Nekeista, kad tokios dovanos - galimybė pasipelnyti, neįdėjus jokio darbo (nebent darbu laikytume ministerijų slenksčių zulinimą) dalinamos ne kiekvienam. Paprastai tokie laimingieji būna monopolininkai, glaudžiai susiję su valdžia. Visai neatsitiktinaimuito cukrui didinimą inicijuoja valdiški cukraus fabrikai, degalams - valdiška "Mažeikių nafta", o aliejui - iš valdiškų paskolų sukurtas "Obelių aliejus".
Trečia, dažnai nutylima pakeliamų muitų pasekmė - sukuriamas pretekstas atsakomosioms kitų valstybių protekcionistinėms priemonėms. Puikūs to pavyzdžiai yra kartas nuo karto įsiplieskiantys "kiaulienos", "kiaušinių" ir panašūs karai tarp Lietuvos Ir Latvijos.
Neretai sakoma, kad protekcionistinės priemonės, nors ir padidina kainas bei apriboja asortimentą, apsaugo vietinius verslininkus ir darbuotojus ir taip padeda didinti gerovę šalyje. Tačiau net geriausiu atveju gerovė tenka vieniems, o jos kūrimo našta - kitiems. Deja, naudos gavėjai yra labai konkretūs ir pastebimi, o tie, kas nukenčia, yra išsibarstę, todėl jų skaudžios netektys nėra taip akivaizdžiai siejamos su protekcionizmu. Tiems, kurių neįtikina aukščiau išvardintieji argumentai ir kurie tiki muitų kaip priemonės vietinei gamybai apsaugoti galia, galima būtų pateikti dar vieną. Jei jau muitai tokie naudingi, gal, siekdami paskatinti Šalčininkų, Kretingos ar Pakruojo rajonų vystymąsi aptverkime juos siena, įkurkime ten muitines ir nustatykime muitus iš kitų rajonų įvežamoms prekėms?..
Iš viso, kad pasakyta, galima daryti išvadą, kad vienintelis efektyvus būdas išspręsti muitinės problemas - tiesioginių prekybos apribojimų (muitų, kvotų, draudimų) nuoseklus naikinimas. Tai gali būti vykdoma įvairiais būdais - tiek mažinant visus muitus, tiek atsisakant ydingiausių muitų atskiroms prekių rūšims, tiek palengvinant kokybės reikalavimus įvežamoms prekėms, tiek kitomis priemonėmis.
Problemos - muitų taisyklėse
Muito mokesčio egzistavimas jau pats savaime trukdo verslui, prekybai, efektyviam išteklių pasiskirstymui, tačiau, priklausomai nuo jo taikymo tvarkos ir muitinės veiklos reglamentavimo, neigiamos muitų pasekmės gali išryškėti daugiau ar mažiau. Todėl, jei jau nedrįstama atsisakyti muitų, verta nagrinėti ir su muitinės veikla bei jos reglamentavimu susijusias problemas, įvertinti jų pasekmes ir pasiūlyti galimus sprendimus.
Viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad muitinėje įvairiais pretekstais nepripažįstama importuojamų ir apmuitinamų prekių tikroji (įsigijimo) vertė. Jei prekei jau yra nustatyti muitai, jie turėtų būti mokami nuo jos kainos. To reikalauja ir muito esmė bei logika, ir tarptautinė praktika bei susitarimai. Deja, nustatant, nuo kokios vertės skaičiuoti mokesčius muitinėje už prekę sumokėta kaina, dažnai ignoruojama, o į pirmą planą iškyla normatyviškai nustatytos vertės. Muitinės kodeksas, o dar labiau - poįstatyminiai aktai nustato ne tiek tai, kaip taikyti sandorio vertę, bet tai, kaip jos taikymo išvengti. Pasitaiko netgi tokių kuriozų, kai į muitinės vertę įskaitomas užsienio šalyje priskaičiuotas PVM, kuris realiai net nebuvo sumokėtas, nuolat apmuitinamos net už dyką gautos prekės, pvz., reklaminiai stendai ir bukletai. Dėl to nepagrįstai - net iki keleto kartų - išauga prekei taikomas realus muitas.
Painiavos nustatant prekių muitinę vertę pavyzdžiu gali būti atsižvelgimas ( ar neatsižvelgimas) į perkant taikytas nuolaidas. Nuolaidų reglamentavimas nėra nustatytas teisės aktais, į visuotinai priimtą verslo praktiką muitinėse nekreipiama dėmesio, o esminę įtaką nuolaidų traktavimui turi Muitinės departamento raštas teritorinėms muitinėms. Jo esmė yra ta, kad nustatomos nuolaidos (kiekybine ir kokybine išraiška), kurios "paprastai" taikomos prekyboje, taip pat įtvirtinant, kad didesnes arba kitokias nuolaidas (negu nustatytas kaip "paprastai" taikomas) galima pripažinti tik išimtinais atvejais, paliekant tai muitinės diskrecijai. Rašto rekomendacijų teisėtumas yra abejotinas, jo atsiradimas ir taikymo galimybė rodo Muitinės kodekso neišbaigtumą. Rašto turinys ūkio subjektų nenaudai išplečia Muitinės kodekso normas, sudarydamas visiško nestabilumo atmosferą, neleidžia pritaikyti sandorio kainos muitinės vertei nustatyti, verčia importuotojus pateikti užsienio partneriams keistus prašymus niekur neminėti nuolaidos, o iš karto rašyti galutinę kainą. Tai vėlgi pavojinga, nes tam tikrais atvejais gali tapti pagrindu nepripažinti "per mažos" sandorio kainos kaip muitinės vertės.
Tais atvejais, kai prekių įsigijimui taikomos nuolaidos, reikalaujama pateikti šias nuolaidas įteisinančias atskiras sutartis. Nors tarptautinėje praktikoje įprasta, kad dokumentuose nurodoma kaina ir nuolaida, Lietuvos bendrovės priverstos arba prašyti atskirų sutarčių, arba nurodyti kainą jau su išskaičiuota nuolaida. Abu variantai tarptautinėje praktikoje yra nenaudojami ir prekybiniams partneriams nepriimtini.
Kita problema - biurokratizmas muitinėse ir bandymas realizuoti neįgyvendinamą norą viską kontroliuoti. Šio požiūrio apraiškų pavyzdžiai yra visokeriopas nebūtinas prekių tikrinimas, reikalavimas tam tikros dokumentų formos ar jų užpildymo būdo.
Muitinėje praktiškai nepripažįstama nekaltumo prezumpcija, kolizijos sprendžiamos taip, kaip nenaudingiau privatiems subjektams.
Tiek Muitinės kodekse, tiek Vyriausybės nutarimuose muitinės darbo reglamentavimo srityje yra gausu instrukcinio pobūdžio normų, ūkio subjektų ir gyventojų teisės tinkamai neįtvirtintos, o muitinei palikta nepagrįstai daug veikimo laisvės. Muitinės veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra itin painūs, pilni daugiasluoksnių išimčių ir nekonkretūs. Didelę reikšmę nustatant muitinės procedūras turi Muitinės departamento prie Finansų ministerijos įsakymai bei raštai.
Tobulinant muitinės darbo reglamentavimą, Laisvosios rinkos institutas siūlo ne tik atskirų problemų sprendimus Mes siūlome būdus, kaip patobulinti pačią sistemą.. Muitinės kodekse būtina įtvirtinti asmenų, importuotojų, eksportuotojų, deklarantų, keleivių teises, nustatyti asmenų teises užtikrinančius principus (pirmiausia - kad asmuo negali būti laikomas pažeidėju, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodyta priešingai), atsisakyti Muitinės kodekse nuostatų, kurios "kitiems teisės aktams" suteikia galią nustatyti papildomas prievoles, atsisakyti Muitinės departamento vidinių instrukcijų, kurios ne tik nustato vidinę tvarką muitinėje, bet ir daro įtaką aiškinant mokesčių ar kitas taisykles, atsisakyti nuostatų, traktuojančių muitinę kaip išskirtinę instituciją turtiniuose santykiuose, panaikinti bet kokią galimybę netaikyti sandorio metodo, nustatant prekės muitinę vertę, kai pateikiami rašytiniai dokumentai, rodantys sandorio kainą.
Nuolat tenka susidurti su nuostata, kad problemos tiek iškyla, tiek yra išsprendžiamos nepriklausomai nuo teisės aktų nuostatų, t.y. jos neturi esminės įtakos muitinės darbo praktikai. Tokio teisės aktų neveiksmingumo pagrindinės priežastys yra normų nekonkretumas, daugiasluoksnės išimtys, formalaus muitinės "klientų" teisių įtvirtinimo nebuvimas, vienintelio siekio - surinkti kuo daugiau įplaukų į biudžetą sukelta muitininkų baimė pasielgti taip, kaip naudingiau kitiems asmenims, nors tai būtų ir teisinga, ir teisėta. Vyrauja bendra importuotojų nuostata, jog muitinėse blogai organizuotas darbas ir darbo funkcijų padalijimas, dėl ko gaištamas laikas. Todėl greta teisinių priemonių ne mažiau svarbu atsisakyti negatyvios nuostatos ūkio ir kitų subjektų atžvilgiu ir politinis sprendimas, kad muitinė, įgyvendindama savo uždavinius neturi pažeisti žmogaus teises įtvirtinančių principų.
Baigiant reikia dar kartą pabrėžti, kad pagrindinės su muitine susijusios problemos būtų išspręsto, atsisakius pačių muitų, kaip paties išsispręstų, jei būtų atsisakyta pačių muitų, kaip ydingiausio mokesčio. Todėl, nors ir pripažįstame, kad svarbu racionalizuoti muitinių darbą, nors ir siūlome, kaip tai daryti, privalome neužmiršti, jog tai bus svarbūs, tačiau anaiptos ne esminiai sprendimai
|
