Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Narystei Europos Sąjungoje ruoškimės individualiai

Rūta Vainienė, LLRI viceprezidentė
2002-10-23
Komentaras, Lietuvos radijas
Nenumaldomai artėja diena, kai išsipildys visų eurofanų svajonė ir Lietuva taps Europos Sąjungos nare. Per praėjusias dvi savaites įvyko net du itin reikšmingi įvykiai, klausimus „ar taps“ ir „kai taps“ pavertę bene tiksliais atsakymais „tikrai taps“. Pirmasis įvykis – tai Europos Sąjungos Komisijos paskelbta reguliarioji metinė ataskaita apie Lietuvos pažangą rengiantis narystes Europos Sąjungoje, kurioje konstatuojama, kad Lietuva iš esmės yra pasirengusi narystei Europos Sąjungoje. Antrasis – tai savaitgalį vykęs Airijos referendumas dėl Nicos sutarties - sutarties, kuri atveria duris naujų narių, kurių yra net 10, priėmimui į Europos Sąjungos klubą. Referendume skeptiškieji airiai pritarė Europos Sąjungos plėtrai, Lietuvos kolegėmis ant Europos Sąjungos slenksčio tapo Čekija, Estija, Latvija, Kipras, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija.
          
Europos Sąjungos Komisija kasmet skelbia ataskaitas apie šalių kandidačių pažangą besirengiant narystei Europos Sąjungoje. Šia prasme 2002 metų ataskaita yra eilinė. Neeilinė ji yra ta prasme, kad joje konstatuojama, jog Lietuva yra pasirengusi narystei, taigi kone 100 procentų gali būti tikra 2004 metais tapsianti nare. Lyg ir laikas džiaugtis, gerti šampaną – kelerių metų įdirbis pagaliau davė savo vaisius. Taigi, už ką kelsime euro šampano taures?
          
Niekam ne paslaptis, kad Europos šalys nėra tokios ekonomiškai sveikos ir kupinos gerovės, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ne veltui vadinama senuoju kontinentu Europa serga senatvės ligomis. Senatvės ta prasme, jog ekonominės gerovės augimą dažniausiai stabdo iš gilios praeities kylančios neišspręstos problemos. Visų pirma susijusios su žemės ūkiu – tikrai istorine sritimi, su darbo santykių reguliavimu – iš esmės pritaikytu tik pramoninei amžiaus pradžios gamybai. Problemos neišspręstos – ir šiandien sunkiai sprendžiamos. Ne gana to, šiomis senatvinėmis ligomis ketinama užkrėsti ir naujai įsiliejančias šalis. Siūloma, kad šios šalys tiesiogines išmokas ūkininkams laipsniškai padidintų iki Europos Sąjungos lygio. Tai rodo, kad pati Europa lyg ir nėra nusiteikusi vieną kartą ir visam laikui išspręsti praeities problemas, priešingai – jas konservuoja ir netgi norėtų primesti šia liga kur kas lengviau sergančioms šalims. Kartais netgi atrodo, kad susiraukšlėjusiai senutei Europai gyvybiškai trūksta šviežio kraujo savo gyvybei pratęsti.
         
Na, gerai, palikime žemės ūkį kaip sunkiausiai sprendžiamą sprendimą. Paieškokime, ar turime kuo pasidžiaugti, atsiveriančiomis sienomis, naujomis galimybėmis dirbti, parduoti, investuoti? Juk keturi ES banginiai – tai laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Deja, ir šioje taurėje šampanas yra beišsivadėjantis. Mat laisvas judėjimas daugiau yra šūkis, o ne verslo realybė. Kurią sritį beimtum - transportą, prekybą žemės ūkio produktais, įsidarbinimą - visur susiduriama su netiesioginiais apribojimais, kokybės reikalavimais, kvotomis, leidimais ir kitokiomis priemonėmis, kurios su judėjimo laisve bendro turi tik tiek, kad ją varžo. Valstybiniai reguliavimai, net diegiami laisvės vardan, tą laisvę tik riboja. Na, bet gero šioje srityje visgi yra. Mat buvimas Europos Sąjungoje reiškia, kad šios reguliavimo priemonės bus taikomos, bet tik jos. Tuo tarpu išoriniam pasauliui – jos dar griežtesnės. Europos Sąjungoje bus sunku įsitvirtinti, už jos ribų įsitvirtinti ko gero būtų dar sunkiau. Ne dėl to, kad kažko nesugebame, bet dėl to, kad ES atsiribos aukštomis sienomis.
         
Grįžkime prie euro šampano. Gal neverta nusiminti, kad kol kas sunku rasti kuo visiems kartu pasidžiaugti. Iš tiesų, šampanas geriamas individualiomis progomis. Šiuo metu savo pasiekimais tepasidžiaugia valdininkai – jie dirbo, dabar mato to darbo rezultatus. Įmonės pasidžiaugs tada, kai eurointegracija joms apsireikš atsivėrusiomis naujomis galimybėmis ir augančiais pelnais. Žmonės tepasidžiaugs tuomet, kai kils jų pajamos, kai pagerės gyvenimo kokybė. Integracija į Europą neužkerta tokių galimybių. Todėl dabar visiems pravartu galvoti, kaip dirbti ir gyventi naujomis sąlygomis ir joms pasiruošti. Nepasikliauti, kad integracija burtų lazdelės mostu išvaduos nuo esamų problemų, bet priešingai – dirbti savo darbą. Senatvės ligų kamuojama Europa pasiruošusi priimti jaunatvišką entuziazmą.