Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Nauji metai ir pusė stiklinės

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2003-12-29
Komentaras, Delfi.lt
Kas skiria optimistą nuo pesimisto? Sakoma, kad požiūris į pusę stiklinės – ar ji matoma kaip pusiau tuščia, ar kaip pusiau pilna. Žiūrint „moksliškai“, tai yra vienas ir tas pats, taigi ir skirtumo tarp optimisto ir pesimisto neturėtų būti. Yra tik pusė stiklinės. Tačiau žiūrint praktiškai, tas skirtumas (kurio tarsi ir nėra) nulemia veiksmo rezultatą – link pilno arba link tuščio. Tai žino bet kokio produkto pardavėjas, įmonės vadybininkas ir ypač vadovas.
 
Panašiai svarstome, kai vertiname praėjusius metus arba prognozuojame naujus. Ypač dabar, kai vos ne kas dieną klausiama, ar esame pasirengę gyventi Europos Sąjungoje, ar ji bus mums miela it Kalėdų Senis (įvairia parama pasidabinusi), ar kaip piktoji pamotė išsiųs mus žibučių žiemą ieškoti.
 
Girdime nemažai optimistinių atsakymų: „Pažįstam mes jau tą Europą, prisijaukinom ir žibučių standartinių pasisodinom, jeigu prireiktų“. Kelius žinom, kalbas išmokom, parama pasinaudosime, su koridoriais susipažinsime. Juo labiau kad pasiūlyti turime ką ir nuo gero gyvenimo dar nesame aptingę. O kadangi tik pradedam, tai ir stiklinė dar ne pilna. Tik pusiau pilna. Todėl ir piniginė kol kas tik pusiau pilna (tiksliau, tik 40 proc. vidutinės europietiškosios).
 
Antra vertus, išvedžiojimai apie žiemą ir žibutes gerokai sudėtingesni. Apie tai, kad nurodyto standarto žibutės pas mus prastokai auga, todėl turguje būna per brangios, todėl žmonės perka tik kiškio kopūstus. Apie tai, kad žibutėms rinkti reikalinga speciali apranga, įranga ir laikas griežtai suskaičiuotas, o temsta žiemą anksti. Apie klaidžias sniego pūgas paramos fondų taisyklėse, kurios ir pėdas gerai užkloja, kad paskui niekas nebesupranta, kodėl buvo paremtas vienas, o ne kitas karpių, karvių ar žibučių augintojas. Apie tai, kad dosniai paremtieji besidžiaugdami žibutes už dyką dalija ir visi kiti jų augintojai palieka it kopūstą kandę.
 
Dar pasakoja, kad keliai toje Europos girioj, nors ir platūs, bet klaidūs: į dešinę eisi, stiklo kalną prieisi – už kiekvieną laiptelį po mokestį mokėsi; į kairę pasuksi, į pelkę įpulsi - standartais, sertifikatais, patikrinimais užsiversi. O tie taisyklių ir reguliavimų monai labai gerai plinta ir savose giriose įsitvirtina, tarsi savųjų čia neužtektų. Gal tai koks gripas? Juolab kad mutuoja tie monai pačiomis keisčiausiomis formomis. Europoje, sako, juos bando sugaudyti ir sumažinti nuo 80 iki 35 tūkstančių rūšių... turėtų pasijusti. Kadangi ištvermingi ir prie visokių monų esam pripratę, vis vien ten einam, todėl stiklinė jau ne tuščia. Tik pusiau tuščia. Kaip ir piniginė.
 
Ir vienų, ir kitų stiklinių turėtojams rūpi, kaip jas gerai saugoti, nes visokie aštriadančiai kartkartėmis stiklinėje skylių prigręžioja: nuvarvina vieną kitą šimtą milijonų investicijų per privatizavimo skylę, vieną kitą dešimtį milijardų potencialių investicijų per korupcijos ir teisinio nihilizmo skylę ir per daug daug mažų biurokratijos skylučių. Todėl nenuostabu, kad stiklinė vieną dieną atrodo pusiau tuščia, o kitą - pusiau pilna. Kaip ir piniginė.
 
Ta pusiau tuščia stiklinė - kaip inkaras. Be jos, vargu ar pavyktų likusią dalį pripildyti. Kiekvienas monas į šoną lengvai nutemptų, galvą susuktų, akis migla užleistų, kišenes iškraustytų.
 
Pusiau pilnoji – kaip variklis. Be jos, likusios dalies pildyti nė nemėgintum, į visas monų klastas įsijautęs kopūstine ir paliktum. O į pusės stiklinės kaupą gerai atsispyręs, optimizmo įkvėpęs, gali gerą gabalą girios vienu šuoliu peršokti ir net tigru kokiu, pavyzdžiui, Baltijos, pasijusti.