Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Nedarbo priežastys

Guoda Steponavičienė, LLRI ekspertė
2000-05-17
Komentaras, Žinių radijas
Šį pavasarį Darbo biržos skelbiamas nedarbo lygis viršijo 11 procentų. Nors oficialaus nedarbo lygio didėjimas buvo pastebimas ir anksčiau, tačiau nuo 1999-ųjų šis procesas gerokai paspartėjo. Prisiminkime, kad 1998 m. pabaigoje Darbo biržos skelbiamas nedarbo lygis siekė 6,9 procento.
 
Kiti šaltiniai jau anksčiau skelbė aukštesnį nedarbo lygį. Lietuvos statistikos departamento atliekamų gyventojų apklausų duomenimis nedarbo lygis 1998 m. sudarė 13,3, o pernai 14,1 procento. Laisvosios rinkos instituto atliekamų makroekonominių rodiklių tyrimo duomenimis, nedarbo lygis, neskaitant kaimo, 1998 m. buvo 10,2, o 1999 m. – 12,4 procento. Kaip matome, skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus rodiklius. Tai yra natūralu, nes nedarbo sąvoka nėra vienareikšmė, be to, skiriasi ir tyrimo metodai. Tačiau, ar vienaip, ar kitaip skaičiuotume, aišku, kad nedarbas Lietuvoje yra didelė problema ir jo augimas praeitų metų pabaigoje paspartėjo.
 
Kokios gi yra nedarbo priežastys?
 
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu padidėjo nedarbas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad kai kuriuose sektoriuose jos dar net nepradėtos, taigi, nauja vadinamojo struktūrinio nedarbo banga dar bus ateityje.
 
Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomiką kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Kaip tik taip yra šiandien Lietuvoje.
 
Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.
 
Trečia priežastis dėl kurios žmonės neturi darbo yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje pernai dar padidėjo. Trim procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to, kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi, ir darbo vietas).
 
Ketvirta, nedarbo lygio kilimui praeitais metais įtakos turėjo ir ekonominė krizė Rusijoje bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis. Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai nuomonei, nebuvo lemiantis. Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. Kaip matome, nedarbas nėra paprastas reiškinys, kurį galima būtų pažaboti vyriausybei ar partijai paskelbus "darbo vietų kūrimo" ar panašią programą. Nedarbą galima sumažinti tik gerai suprantant jo priežastis ir imantis priemonių šioms priežastims pašalinti.