Nekilnojamojo turto mokestis, priešingai nei kiti mokesčiai, turi daug šalininkų. Praėjusių metų diskusijoje išryškėjo net keli argumentai už gyventojų turto apmokestinimą. Pagrindinis argumentas, kuris, remiantis aiškinamuoju raštu, yra ir oficiali įvestų pokyčių priežastis – mokesčių sistemos tobulinimas, vienodų sąlygų sukūrimas visiems, dalyvaujantiems komercinėje-ūkinėje veikloje.

 

Neverta net minėti, kad mokesčių sąlygų suvienodinimas visuomet vykdomas tik mokesčių didėjimo linkme. Panagrinėkime situaciją formalios ekonominės analizės požiūriu. Tenka sutikti, kad tai pačiai paskirčiai naudojamo turto skirtingas apmokestinimas akivaizdžiai iškraipo konkurenciją. Žiūrint statiškai ir apsiribojant tik vieno mokesčio analize, tikrai labiau apsimokėjo tokia schema, kai turtą turi ir nuomoja fizinis, o ne juridinis asmuo. Tačiau šis požiūris gerokai per siauras ir neatsižvelgia į apmokestinimo poveikį realiai ekonominei veiklai. Įsivaizduokime įmonę ir fizinį asmenį, kurie neturi nei nekilnojamojo turto, reikalingo komercinei veiklai, nei lėšų, už kurias šį turtą įsigytų. Tarkime, ir šis fizinis asmuo, ir ši įmonė uždirba lėšų, įsigyja nekilnojamąjį turtą, o po to jį nuomoja komercinei veiklai. Kaip tai būtų apmokestinama pagal iki 2006 metų buvusią tvarką?

 

Taigi iš pradžių apie fizinį asmenį. Fizinio asmens uždirbamos pajamos būtų apmokestinamos mažiausiai 15 proc. tarifu (bet paprastai būna 33 proc. ir dar įmokos „Sodrai“), po kurio sumokėjimo jis galėtų pirkti nekilnojamąjį turtą. Pajamos, gaunamos nuomojant šį turtą būtų apmokestinamos 15 proc. tarifu arba asmuo turėtų įsigyti verslo liudijimą, jei turtą nuomoja fiziniam asmeniui. Įmonės atveju situacija kiek kitokia. Įmonės uždirbamos pajamos nebūtų tiesiogiai apmokestinamos, tačiau apmokestinamas pelnas (jei ne vadinamasis „solidarumo“ mokestis – irgi 15 proc. tarifu, tačiau nuo mažesnės bazės). Iš šių apmokestintų lėšų būtų įsigyjamas nekilnojamasis turtas. Pajamos iš turto nuomos taip pat būtų neapmokestinamos, o apmokestinamasis pelnas (bazė vėlgi mažesnė). Galiausiai, kaip žinoma, turimas turtas būtų apmokestinamas mūsų aptariamu nekilnojamojo turto mokesčiu.

 

Taigi aritmetika ne tokia jau paprasta, kaip atrodė statiniu požiūriu. Įvertinus visą mokesčių aibę, paaiškėja, kad fizinių asmenų mokami mokesčiai dažnai yra didesni nei įmonių. Kokia veikla – fizinio asmens ar įmonės – palankesnė mokesčių požiūriu, priklauso nuo daugybės šalutinių veiksnių. Be abejo, egzistuoja apmokestinimo skirtumai, tačiau kieno naudai – visiškai neaišku ir paaiškėja tik konkrečioje situacijoje. Jei situacijos teikiamais šansais iki šiol naudojosi daugiau fiziniai asmenys – priežastys, panašu, yra ne nekilnojamojo turto apmokestinime arba neapmokestinime.

 

Taigi argumentas, kad toks naujas mokesčių bazės praplėtimas – tai verslo sąlygų suvienodinimas yra tiesiog neteisingas. Mokesčiai visuomet iškreipia ekonominę motyvaciją ir bandymas naujais mokesčiais nustatyti visiems vienodus iškraipymus yra miražas. Galima dar pridurti, kad argumentai dėl verslo sąlygų vienodumo ypač keistai atrodo kad ir štai naujai patvirtintų PVM lengvatų fone...

 

Diskusijoje ne ką rečiau pasigirsdavo ir kitas argumentas, kuriuo įstatymo rengėjai ir leidėjai, tiesa, nedrįso pasikliauti iki galo. Šio argumento esmė – kad bet koks nekilnojamasis turtas turi būti naudojamas efektyviai, o mokestis naudingas tuo, kad priverčia tai daryti. Natūralu, kad nekilnojamojo turto agentūra ne visada gali įtikinti jau simboliu tapusio abstraktaus asmens – „Žvėryno močiutės“ – parduoti akivaizdžiai ne produktyviausiai naudojamą turtą. Natūralu, kad tokiu atveju turtas tarsi užkonservuojamas, nenaudojamas aktyvesnei ekonominei veiklai ir jo naudojimo produktyvumas santykinai mažesnis. Žiūrint paprastai – nepavyksta nugriauti lūšnelių ir vietoj jų pastatyti naujų brangių pastatų.

 

Tačiau tokia logika su esminėmis spragomis. Pirmiausia tariama, jog mes žinome, kas yra didžiausias produktyvumas ir nauda visuomenei. Kažkodėl nusprendžiama, kad daugiabutis arba verslo centras geriau nei sena sukiužusi trobelė su darželiu, šiltnamiu ir šuns būda. Tačiau kyla klausimas – geriau kam? Prie savo aplinkos prisirišusios močiutės interesai kažkodėl pasveriami kaip mažesni nei šioje vietoje buto ar kitų patalpų įsigeidusio sėkmingai prie rinkos prisitaikiusio naujojo lietuvio. Jei šie naujieji lietuviai galėtų įsivaizduoti save senatvėje, galbūt net ne tokius ekonomiškai sėkmingus, ir ekonominėmis priemonėmis nuvaromus nuo savo žemės tik todėl, kad tos žemės kitam reikia „labiau“, galbūt nebūtų tokie entuziastingi, kai kalba apie visuomenę, bendrą gėrį, efektyvumą ir produktyvumą. Pseudorinkos homo economicus mąstysena išgaruotų kaipmat. Tačiau dabar jiems tai nenaudinga, nes interesas sufleruoja nekilnojamojo turto mokesčio naudą. Kai įvedamas mokestis, mokesčio našta gali būti permetama, ji atitenka tuomečiam savininkui. Vadinasi, nekilnojamąjį turtą iš karto po nekilnojamojo turto mokesčio įvedimo galima įsigyti pigiau.

 

Jei būtų įdiegta tokia nuvarymo nuo žemės politika, valstybė dar kartą patvirtintų savo nenuoseklumą. Šiandien masiškai ir su politikų palaikymu postringaujama apie tai, kaip nevaržoma miestų plėtra griauna tai, kas yra Lietuvos miestų, ypač didžiųjų, veidas ir dvasia. Tas pats Vilniaus Žvėrynas minimas bene dažniausiai. Tačiau „problema“ yra praktiškai tik ta, kad kai kurie senieji rajono gyventojai skurdaus, nors ir prestižinėje vietoje esančio būsto nevertina taip, kad imtų ir atsisakytų akivaizdžios piniginės naudos pardavus jų turimą turtą. Įvedus nekilnojamojo turto mokestį visiems „nevaržoma“ (iš tikrųjų reguliavimais dar ir kaip varžoma, tačiau tai – atskira tema) plėtra būtų ne tik „nevaržoma“, bet ir primetama politikos priemonėmis.

 

Visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio idėja klaidinga ir dar keliais, mažiau vertybiniais ir labiau formaliais aspektais.

 

Pirmiausia, jei jau pasukama produktyvumo skatinimo keliu, kodėl apsistoti ir apsiriboti tik nekilnojamuoju turtu? Drabužiai, buities prietaisai, automobiliai, knygos ir galiausiai pats žmogaus kūnas turi būti naudojamas produktyviai... Jei pritaikysime nekilnojamajam turtui taikomą šią argumentaciją (o netaikyti jos nėra jokių priežasčių), tai ir kiekvieno žmogaus egzistavimo šioje žemėje metai turi būti apmokestinti pagal šio žmogaus vertę rinkoje.

 

Tai labai paskatintų produktyvumą ir resursų naudojimo efektyvumą... Akivaizdu, kad kaip ir jokiu kitu atveju, taip ir nekilnojamojo turto atveju, toks apmokestinimas neturi nieko bendra nei su nuosavybės gynimu, nei su rinka, nei su tikruoju produktyvumu, o yra tik ambicinga homo economicus moralės išraiška.

 

Galiausiai verta paminėti, kad netgi šiandien, nesant nekilnojamojo turto mokesčio, tačiau kai yra visuotinis žemės mokestis, ši nuvarymo nuo žemės strategija de facto yra vis plačiau taikoma.

 

Tarkime, jei tame pačiame Žvėryne stovi skurdus namelis labai geroje vietoje, tai iš principo jo žemė yra apmokestinama pagal jos buvimo vietą. Nekilnojamojo turto apmokestinimas, jei neatsižvelgtų į šio turto buvimo vietą, tesukurtų nedaug ir ekonominių paskatų keisti pastato naudojimą ar pobūdį. Jei būtų atsižvelgiama į turto buvimo vietą, faktiškai antrą kartą apmokestintų žemės vertę.

 

Įvedant nekilnojamojo turto mokestį visam komercijai naudojamam nekilnojamajam turtui didžioji visuomenės dalis faktiškai mėgavosi tuo, jog pagaliau bus susitvarkyta su spekuliantais ir turčiais.

 

Deja, pasaulinė bet kokio mokesčio istorija liudija, jog dėsninga mokesčių raida yra jų tarifo didėjimas ir bazės plėtimas, jei tik tai leidžia regioninė mokesčių konkurencija. Ne išimtis bus ir nekilnojamojo turto mokestis.

 

 Panaikinus diskriminaciją tarp fizinių ir juridinių asmenų anksčiau ar vėliau bus sugrįžta prie panaikinimo diskriminacijos tarp fizinių asmenų komercijai ir nekomercijai naudojamo turto, bent jau brangesnio. Dar vėliau, gal net be atskirų sprendimų, o tik dėl bendros infliacijos arba tik nekilnojamojo turto brangimo šį mokestį mokės vis daugiau ir daugiau žmonių. Beje, nekilnojamojo turto mokesčio bazės (vertės) skaičiavimo pasikeitimai jau liudija, kad einama šia kryptimi.

 

Tokia raida reikštų, kad žmonės bus vis labiau skatinami savo sunkiai uždirbtas (ir smarkiai apmokestintas) pajamas išleisti lengvatomis pamalonintoms sritims – bilietams į Rusijos žvaigždžių koncertus, mėsai ir šildymui – o ne ilgalaikių materialinių gėrybių kūrimui.