Esame svaiginami kalbomis apie nemokamą mediciną. Tai, kad net 30 procentų mūsų sumokamo gyventojų pajamų mokesčio patenka į privalomo sveikatos draudimo fondą, ir 3 procentinius punktus šiam fondui perveda Sodra nuo darbdavių už mus mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų - mažai kas žino. O tai yra apie 11 procentų mūsų uždirbtų pajamų. Už nedirbančius - vaikus, mamas, pensininkus - privalomojo sveikatos draudimo įmokas sumoka „valstybės biudžetas“, t.y. mokesčių mokėtojai. Visas privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas – apie 4,4 mlrd. litų. Tai be valstybės investicijų programos, be ES paramos lėšų, be mokamų paslaugų, be labdaros ir be to, kuo atsidėkojame asmeniškai. Kiek tai yra iš viso, daug tai ar mažai, kiek žmonės išleistų pinigų medicinai, jei mokėtų vieną kartą, o ne tris keturis, to, deja, neįmanoma pasakyti.
Iliuzija, kad medicina nekainuoja vos pradėjo blankti tada, kai nuo valstybės biudžeto buvo atskirtas privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF). Gera žinia - politikai svarsto atskirti privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo gyventojų pajamų mokesčio. Tuomet, mokėdami atskirą sveikatos draudimo mokestį, tvirtai žinosime – mes mokame už sveikatos priežiūrą. Tai būtų tik formos reforma, bet sveikatos sistemos skaidrumui ji taip pat labai svarbi.
Nors esame svaiginami kalbomis apie nemokamą mediciną, uoliai mokame dalį gyventojų pajamų mokesčio į sveikatos draudimo fondą ir tampame apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Tačiau neturime sutarties nei su už mūsų gydymą apmokančiomis ligonių kasomis, nei su gydymo įstaigomis, ir teisės aktai nepasako, kokių paslaugų paketą privalome gauti už mūsų sumokėtas privalomo sveikatos draudimo įmokas. Teoriškai, lyg ir galima nemokamai gauti visą sveikatos priežiūrą, o praktiškai – ne visiems, ne nuo visų ligų ir ne visose įstaigose.
Politikai trokšta pasakyti žmonėms - jūs esate apdrausti nuo visko, viskas bus apmokėta, jūs galite rinktis sveikatos priežiūros įstaigą, privačią taip pat – pinigai seka paskui ligonį. Tačiau tai reikštų, kad būtų panaikintos kvotuojamos paslaugos, o finansavimo sutartys sudaromos ne iš tradicijos ar iš draugystės, o tada, kai gydymo įstaigą pasirenka apdraustasis, o tų sutarčių apimtis apspręstų ne teritorinių ligų kasų vadukai, o pacientai. Tai taip pat reikštų, kad esamų PSDF lėšų pritruks jau po kokio mėnesio kito. Bankrotas, o jo negalima leisti! Būtų galima įvesti (o iš tikro tai legalizuoti) priemokas, tačiau tai irgi tabu! Todėl toliau esame svaiginami kalbomis apie nemokamą mediciną.
Jei kuris nors sveikatos ministras išdrįstų apibrėžti tas paslaugas, kurių teikimui visiems apdraustiesiems pakaktų esamų sveikatos draudimo lėšų – paaiškėtų, kad visi mes turime teisę tik į mažą dalį tų paslaugų, kurias vieni gauna nemokamai, kiti laukia eilėse, treti neiškentę susimoka patys. Tai yra, jei visi gydytumėmės nemokamai ir be eilių nemokamam gydymui – gautume ne visą gydymą ir/ar ne nuo visų ligų. Bet juk šią paslaptį išdavus ministrą ir jo partiją ištiks politinis bankrotas, to irgi negalima leisti! Nuo ko mes esame apdrausti, ką apmoka ligonių kasos, kaip jos pasirenka kam apmokėti (privačiai ar valstybinei įstaigai), už ką turėtume apsidrausti papildomai – neliečiama tema, tabu. Taip sveikatos priežiūroje tvyro kapų tyla, reformų paketai dulka stalčiuose. Brandinama tik tai, kas naudinga „sistemai“, tačiau ne apdraustajam. „Sistema“ - tai sovietinę nomenklatūrą primenantis darinys, savotiškas klanas, galų gale ne tiek svarbu kas jam priklauso, kiek svarbu tai, kad paciento ten tikrai nėra.
Turbūt nėra sunkiau išjudinamos reformos nei sveikatos srityje. Pensijų reforma prasidėjo, švietimo reforma neprasidėjo, bet bent jau tvyro ore. Sveikata – brangiausias mūsų turtas – po dūmų uždanga, slepiančia ištobulintą pinigų dalinimo mašiną. Ne apmokėjimo už paslaugas apdraustajam, bet pinigų dalinimo – tam tikroms įstaigoms, pagal kvotas, be jokios žinomos ir visiems vienodos tvarkos, tiesiog tam davė, o... Ar teko kada girdėti, kad mūsų lėšas skirstančios ligonių kasos ką nors kalbėtų apie „draudimą“ ar atstovautų apdraustųjų interesus? Lažinuosi, niekada. Dalijami milžiniški pinigai, mes svaiginami kalbomis apie nemokamą mediciną.
Pinigų dalinimo mašina dirba „sistemai“. Mes gal ir norėtume gydytis privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje – ten gauti specialistų konsultacijas ar darytis operacijas - tačiau kaip taisyklė šios gydymo įstaigos yra diskriminuojamos, sudarant sutartis dėl paslaugų apmokėjimo. Net kompensuojamų vaistų recepto apdraustasis negali gauti privačioje gydymo įstaigoje, jei ši neturi sutarties su TLK dėl paslaugų teikimo. Medicinoje mes nesirenkame, „sistema“ renkasi mus.
Konkurencijos sąlygos tarp privačių ir valstybinių gydymo įstaigų yra kreivos ne tik sudarant sutartis su TLK. Valstybės investicijų programos lėšos skiriamos tik valstybinėms gydymo įstaigoms – o tokio finansavimo ne per sveikatos priežiūros paslaugų kainas apskritai neturėtų būti. Valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos nemokamai naudojasi patalpomis, kurias jiems parūpina valstybė ar savivaldybės. Ten veikia VIP kabinetai, kur viskas valdiška ir nemokama, tik konsultuojančių medikų apmokėjimas privatizuotas.
Sveikatos reforma - kaip tas laimės žiburys, kas kopė, visi žuvo. Net darbo grupės parengti Tolesnės sveikatos sistemos plėtros 2008-2015 metmenys, būdami vidutiniškai progresyvūs – tėra tik autorinis kūrinys, o ne sveikatos politikos dokumentas. Seiman susiruošusių partijų, ypač tų, kurioms priklauso ar prijaučia valstybinių gydymo įstaigų vadovai, programos sveikatos srityje stato antkapius tokiai sveikatos priežiūrai, kuri būtų skirta apdraustajam. Ir toliau svaigstame nuo nemokamos medicinos.
Esame jau stipriai apsvaigę, nes apklausos duomenimis šiai nemokamai medicinai Lietuvos gyventojai skirtų net kartus daugiau lėšų nei skiriama dabar. Nemokama, nors mokame kelis kartus, nors nežinome į kokias paslaugas gauname teisę sumokėję, nežinome, kam atiteks mūsų sumokėtos įmokos, pasirengę ir dar daugiau mokėti.
Visa šis nemokamos hipnozės seansas ne šiaip sau, o todėl, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrėtume. Nes juk nemokama. Kad nieko nereikalautume. Ir apskritai, kad nesikištume į „sistemą“ ir duotume jai šventą ramybę. Nes sritis juk tokia socialiai jautri – vos paliesi, nudegsi. O ji ir toliau dalintųsi pinigus, sakydama, kad valstybinis privalomas sveikatos draudimas yra pigiau administruojamas nei privatus. O kad pigiai ir prastai „išadministruojami“ keturi milijardai – kam gi tai rūpi. Juk čia jau prasidėjusi nemokamos medicinos zona.
Padėtis sveikatos priežiūroje bloga ne medicinine prasme (gal ir šia, bet nesu kompetentinga spręsti), bet dėl jos valstybinio organizavimo. Privalomojo sveikatos draudimo sistema yra išsigimusi į „sistemą“, kurioje nėra nei draudimo, nei konkurencijos, nei kainų, nei vadybos, nei rezultato, nei pasirinkimo. Tokia padėtis nėra be išeities. Ji turi aibę skirtingo gylio ir pločio išeičių. Nuo minimalių pakeitimų esamos sistemos rėmuose, vienodų privačių ir valstybinių gydymo įstaigų sąlygų užtikrinimo iki privataus privalomo sveikatos draudimo. Keisis Seimas, formuos naują Vyriausybę, šioji kurs programą. Pažiūrėsime, kiek sveiko proto, valios, nepaperkamumo, nepaklusimo „sistemai“, o tarnavimo žmogui, o kiek nemokamos medicinos svaigulio pademonstruos naujoji valdžia.
