Jei kas lygiai prieš metus jums būtų pasakę, kad valdančioji dešiniųjų partijų koalicija drastiškai pakels mokesčius, sustabdys kairiųjų įvykdytą pensijų reformą ir asmenų kaupimui skirtais pinigais gelbės neefektyviąją „Sodrą“, pasakytumėte, kad tai balandžio pirmosios pokštas. Ar galėtumėte patikėti, kad Seimas priims maisto produktų antkainių ribojimo įstatymą, ir „už“ balsuos net liberalai, kad bus siekiama sureguliuoti prekybininkų ir tiekėjų santykius. Kuo, jei ne juokų diena paaiškintumėte, kad savanoriškas sveikatos draudimas bus suvokiamas kaip valstybinis sąskaitų finansavimas. Kad dešiniųjų ministrai iš reformatorių taps valstybiniais ūkininkais ir valstybines akcines bendroves ne demonopolizuos ir išvalstybins, o tiesiog ims „geriau“ valdyti. Kad dešinieji nesutars tarpusavy dėl išlaidų karpymo ir kaip tikri biurokratai stos ginti „savo“, t.y. kuruojamos ministerijos daržą.
Šiemet balandžio pirmąją pajuokauti ekonomikos temomis tikrai bus sunku – daug kas, kas galėjo būti pateikiama kaip pokštas, yra šios dienos realybė. Ne juokingu, o pranašišku tampa pasakymas, kad per šimtą Vyriausybės dienų joje nebelieka nei vieno dešiniojo. Tada sėkmingai kuriamos darbo grupės dėl socialinių garantijų kūrybiniams darbuotojams. Būtent šios Vyriausybės sudaryta grupė užsiiminės galimybėmis dalyvauti kosmoso tyrinėjimuose, ir tai, žinoma, kainuos. Seime iš konservatorių lūpų nuskamba pasiūlymas įvesti progresinius ir turto mokesčius, labiausiai nudžiugindamas kairiuosius. Konservatorių ministras abejoja, ar pensijų fondų valdytojai nudirbo ką nors doro. Ir taip toliau. Kvailiausi samprotavimai ir sprendimai liejasi lengvai ir greitai, tuo tarpu saulėtekis ir saulėlydis juda vėžlio greičiu, būtinos reformos stringa arba stovi vietoje. Dešiniųjų valdžia padaro net tai, ko nebūtų drįsę atvirai siūlyti kairieji, socialdemokratai.
Paprastai dešinieji nuo kairiųjų skiriasi mažesne populizmo doze, didesnės asmeninės atsakomybės akcentavimu, tikėjimu, kad problemas galima spręsti bendruomenės, šeimos pagalba, o ne valdžios įsikišimu. Kai įvykdyti darbai parodo tikruosius dešiniųjų prioritetus, pradžioje nusivilia dešiniuosius rinkę ir būtent dešiniųjų politikos laukę rinkėjai. Žmonėms jau buvo įgrisęs net gana nuosaikus socialdemokratų kairumas – dauguma balsavusiųjų rinkimuose krizės išvakarėse gal racionaliai, gal intuityviai rinko dešiniuosius tikėdamiesi jiems priderančių sprendimų. Ekonomikos sunkmečio metu kairieji neturi ką pasiūlyti, socialines dosnybes dalinti nėra iš ko, mokesčių didinimas sukelia mokesčių įplaukų mažėjimo efektą, reguliavimais ir ribojimais ekonomikos nepaskatinsi. Kitaip tariant, dešinieji turėtų skatinti ir leisti uždirbti, lanksčiai reaguoti į pokyčius rinkoje, kairieji moka tik išleisti. Jei ekonomikos kilimo metu valdžios ribojantį vaidmenį paslepia augančios pajamos, tai sunkmečiu dešiniųjų sprendimų poreikis – visais būdais mažinti valdžią – yra tiesiog gyvybiškai būtinas. Tai ir yra į valdžią išrinktųjų dešiniųjų misija, jos neįvykdę jie išeina ilgametėn opozicijon.
Sunkmetis nėra nei priežastis, nei pretekstas, galintis paaiškinti tokį pažiūrų ir veiksmų neatitikimą deklaruojamoms vertybėms. Paprastai pažiūros, jei jau jos yra, nekinta nuo to, kad pasunkėja ekonominė padėtis, ar per tris mėnesius. Lietuvos politikus yra ištikusi identiteto krizė, o paprasti žmonės yra įstumti į aklavietę, kai sveikos ekonominės politikos nebėra iš ko tikėtis. Sprendimai, ypač Seime, grindžiami ne poreikiais ir mobilizacija vardan išgyvenimo, o stiprių sprendimų baime, vaikantis politinių dividendų ar noro sumenkinti kitas partijas. Politikų savanaudiškumo bacila užsikrečiama labai greitai, jau ir Seimo naujokai užsiiminėja politiniais mainais, išskaičiavimais ir artėjančiais rinkimais. Atėjus į valdžią, pasirodo, nebelieka kairės ir dešinės, lieka tik pozicija ir opozicija. Viltis, kad politikai gali būti nuoseklūs, laikytis duoto žodžio ar rinkimų programos, matyt yra kvailių motina. Ir tai, kad valdžios kritika yra populiari prekė yra tik pačios valdžios nuopelnas.
