Dauguma užsienio analitikų kalba nacionalinės valiutos devalvavimą. Arba kaip apie neišvengiamybę, arba kaip apie būtinybę, norint įveikti krizę. Vietos analitikai, dantijant politikams, sutaria, kad valiutos devalvavimas nėra nei viena, nei kita, o priešingai – šis žingsnis sukeltų nevaldomą chaosą.

 

Bloga užsienio analitikų nuomonė nelieka nepastebėta – būtent į jų, o ne į vietos ekspertų prognozes įsiklauso įvairiausios tarptautinės agentūros – nuo reitingo iki draudimo. Visai tai turi rimtų finansinių pasekmių – Lietuvos reitingai mažinami, dėl to brangsta paskolos, ypač – litais. Prilyginus mūsų šalį ekonominio užribio valstybėms, Lietuvos įmonės nebegali lygiomis sąlygomis imti drausti kreditų.

 

Tarptautinių korporacijų padaliniai Lietuvoje taip pat įpareigojami elgtis pagal „devalvavimo“ scenarijų, tad neskuba konvertuoti gaunamų pajamų užsienio valiuta į litus, verčiau skolinasi brangiau litais nei pigiau eurais ir t.t. Žodis žvirbliu išskrenda, o grįžta milijonais litų rizikos valdymo sąnaudų, nestabilumu, neprognozuojamumu.

 

Kaip čia taip yra, kuo galima paaiškinti tokį vietos ir užsienio ekspertų nesutarimą? Priežastys kelios. Pirma, Lietuvoje veikianti pinigų sistema – valiutų valdyba – pagrindinei ekonomikos srovei dažniausiai priklausantiems užsienio analitikams yra nežinoma žemė.

 

Valiutų valdyba, kurioje nacionalinė valiuta yra padengta užsienio valiutos rezervais, jiems dažnai asocijuojasi su kita fiksuoto valiutos kurso atmaina, kai nacionalinė valiuta yra nepadengta. Kaip klasikinis pavyzdys primenama padėtis Argentinoje, turėjusioje fiksuotą kursą ir jį devalvavusioje. Lyginti Argentiną ir Lietuvą nekorektiška – Argentinoje buvo fiksuotas kursas, tačiau nebuvo rezervų.

 

Būtent pinigų ūkio modelio neišsamus suvokimas yra, manau, viena pagrindinių priežasčių. Beje, Latvijoje nėra tokios įstatymu įtvirtintos valiutų valdybos kaip Lietuvoje, tad ir šių dviejų šalių negalima sodinti ant vienos kėdės vien dėl šios priežasties. O kur dar ir kitos – tokios kaip skirtinga ūkio struktūra ir brangiai kainavęs vietos banko gelbėjimas.

 

Antra, negalima visiškai atmesti savanaudiškų ketinimų kortos, kai kai kurių finansinių institucijų atstovai imasi agitacijos ir ragina  devalvuoti litą. „Uždaryti poziciją“ – tokį žargoną vartoja analitikai, kai turėdami įsipareigojimų litais ir aktyvų, pvz., eurais, neįdėję jokio darbo, vien iš kurso pakeitimo, gali ne tik padengti skolą, bet ir pasipelnyti.

 

Trečia, mes patys irgi turime kur pasitempti. Aiškinti, aiškinti, aiškinti mūsų pinigų sistemos ypatumus užsienio auditorijoms. O politikams – galų gale apkarpyti išlaidas taip, kad niekam nebeliktų jokio, net mažiausio pagrindo piešti niūrų Lietuvos ekonomikos vaizdą ant griuvusios valiutos pamatų. Juk būtent politikams, o ne ekonomistams šioje vietoje teks lemiamas žodis.