Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Norai pagirtini, bet nenuoseklūs

Adolfas Mackonis, LLRI jaunesnysis ekspertas
2007-08-10
Komentaras, "Panorama"
Žmonės į valstybes susibūrė ne iš dyko buvimo. Vieni nakties sargybinio norėjo, kiti ko nors, kas teisybę užtikrintų. O Lietuvos valstybės ilgalaikės raidos strategijoje teigiama, kad pagrindinis mūsų valstybės raidos tikslas yra „sukurti aplinką šalies materialinei ir dvasinei gerovei plėtoti, kurią apibendrintai nusako žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika“. Šiuo metu ūkio ministerijoje kaip tik svarstomas Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos atnaujinimas – dokumentas, kuriuo bus siekiama įgyvendinti kone du trečdalius visos valstybės raidos tikslų – sudaryti sąlygas plėtoti konkurencingą ekonomiką bei žinių visuomenę.
 
Strategijos projekte keliami tikslai yra kilnūs, o siekiami rezultatai tikrai trokštami: mažėjanti biurokratinė našta, panaikinti reguliavimai, mažėjantys tiesioginių mokesčių tarifai, liberalizuota darbo jėgos rinka, klestintys moksliniai tyrimai, inovacijų kūrimas ir eksportas.
 
Deja, strategijos projekto kūrėjai neapsižiūrėjo, kad važiuodamas link šių tikslų valstybės vežimas taip ir pasiliks vietoje, nes bus tempiamas iš karto į dvi priešingas puses.
 
Jau valstybės stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizė atskleidžia Lietuvos panašumą į apskirtą kvadratą. Valstybė stipri savo verslumo ir moksliniu potencialu, tačiau silpna tuo pačiu verslumo ir moksliniu potencialu. Lietuvos fizinė infrastruktūra pakankama sėkmingam ekonomikos augimui palaikyti, tačiau tuo pat metu jį stabdo. Taip ir lieka neaišku, ar reiktų džiaugtis Lietuvos ekonomikos stiprybe, ar liūdėti dėl jos silpnumo.
 
SSGG analizė turi pagrįsti siūlomus ekonominės politikos strateginius sprendimus. Todėl galima pasidžiaugti, kad bent formaliai strategijos projektas yra nuoseklus – siūloma ekonominė politika vietomis yra tokia pat nenuosekli ir prieštaringa kaip ir SSGG analizė.
 
Pavyzdžiui, kaip priemonė gerinanti investicinį klimatą, naikinanti santykinius prekių kainų iškraipymus bei mažinanti neatitikimą tarp valdžios siekiamų vykdyti funkcijų ir lėšų joms finansuoti siūlomas įvairių mokesčių lengvatų naikinimas. Priemonė, be abejonės, tikslinga. Kartu su siūlomu mokesčių tarifų mažinimu tai supaprastintų mokesčių sistemą ir tikrai pagerintų investicinę aplinką, paaštrintų konkurenciją bei padidintų biudžeto įplaukas. Tačiau jau kitoje vietoje siūloma taikyti tas pačias mokesčių lengvatas skatinant inovacinę veiklą bei technologinės pažangos plėtojimą, nepaisant tiesiogiai pripažintų tokios priemonės trūkumų.
 
Tvirtinama, kad pernelyg didelis valstybės kišimasis į ekonomiką mažina vidutinį ilgalaikio augimo tempą. Taigi pripažįstamas iš valdžios kylančių reguliavimų ydingumas ir nepageidaujamumas. Konstatuojama, kad sparčiausiai augančių šalių sėkmę lėmė ne vienas ar kitas „proveržio veiksnys“, bet kompleksinė strategija. Bet kartu įkyriai aiškinama, jog valdžia sieks užtikrinti, kad Lietuvos ekonomika vystytųsi kone vieninteliu eksporto ar inovacijų ir technologijų kūrimo keliu.
 
Be to, mažų mažiausiai keista, jog pripažįstama, kad valdžia prisiima pernelyg didelius įsipareigojimus ir todėl negali užtikrinti pakankamo sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo, kultūros bei specialiųjų tarnybų finansavimo, tačiau tuo pat metu siūloma strategijos projekte numatomą mokslo, inovacijų ir technologijų proveržį finansuoti iš to paties valstybės biudžeto (nors ir derinant su Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis).
 
Bet kuriuo atveju, valdžios pasiryžimas mažinti savo kišimąsi į ekonomiką sveikintinas, tačiau ilgalaikei Lietuvos ekonomikos plėtrai būtų naudingiau, kad išėjusi pro duris, ji skatinimo, plėtojimo ir užtikrinimo pavidalu negrįžtų atgal per langą, taip ir nepasiekusi savo tikslų.