Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Norėtume nepelningų verslų?!

Giedrius Kadziauskas, LLRI vyresnysis ekspertas
2006-12-01
Komentaras, Alfa.lt
Nepelningi verslai tikriausiai taptų labai populiarūs. Juos užtartų nemaža dalis paprastų Lietuvos žmonių, politikų ir viešai kalbančių specialistų. Pelnas mūsų šiandienos visuomenėje negerbiamas, nesuprantamas ir nepageidaujamas. Nesinorėtų visko nurašyti trivialiam pavydui, o ir ekonomika nėra jausmų srities mokslas, kad nagrinėtume, kodėl pinigai, atsirandantys svetimo kišenėje, ne tokie malonūs kaip savi.
 
Tačiau ekonominės politikos požiūriu svarbu, kad žmonių įsivaizdavimas apie pelno gerumą ar blogumą nenulemtų valstybės sprendimų, leisti ar riboti pelno siekimą ir naudojimą.
 
Ženklų, kad pelnas kelia nepasitenkinimą, pakanka. Koncesijomis į valdžios teikiamų paslaugų erdvę įsileidžiami privatūs investuotojai yra geidžiami, tačiau kritikuojami, nes norės investicijų grąžos ir pelno. Profsąjungos iš įmonių turinčių pelno siekia jo dalį pa(si)dalyti teisingiau (gal tada turėtume kalbėti ir apie nuostolių dalybas?). Statybų bendrovių, butų pardavėjų pelnas vadinamas kosminiu, kartu nepagrįstu ir spekuliaciniu. Degalų pardavėjų pelno skaidrumas tikrinamas kiekvieną kartą pakilus kainoms.
 
Pelnas – tai skirtumas tarp sąnaudų, kurias patyrei teikdamas rinkai paslaugą ar gamindamas prekes, ir pajamų, kurias gavai pardavęs paslaugas ar prekes. Ekonominė aksioma, kad laisvi mainai naudingi abiem besimainančioms pusėms, nes mažiau vertinga gėrybė išmainoma į reikalingesnę, padeda išsiaiškinti, ką parodo gautas pelnas.
 
Gaunamas pelnas parodo, kad jį uždirbęs verslininkas pateikė kitiems žmonėms kažką, kas jiems buvo naudingiau už pinigus. Kiekvienas, stumdamas vežimėlį prekybos centre, kiekvieną perkamą prekę vertina labiau nei pinigus, kuriuos sumokės. Net ir tuo atveju, kai pinigai uždirbti labai sunkiai, ir galimybės patenkinti kasdienius poreikius yra ribotos, išleisti pinigai parodo, kad ne jie vertingesni, o įsigyta prekė. Taigi svarbiausia ne pinigų kiekis, o tai, ką gali už juos įsigyti. O tam, kad pardavėjai pateiktų ką nors parduoti, jie turi numatyti, kad galės parduoti bent šiek tiek brangiau nei pirko.
 
Įmonės pelnas patvirtina, kad investuotojas ir verslininkas tinkamai pasirinko, kur įdarbinti pinigus ir kokias prekes ar paslaugas teikti rinkai.
 
Pelnas rodo, kad parduodama prekė yra paklausi, o kitoms analogišką paslaugą teikiančioms įmonėms įeiti į rinką galima pasitenkinant mažesniu pelnu. Retai kada rinkoje pelningam verslui pritrūksta konkurentų, todėl žinios apie paslaugos ar prekės pelningumą yra svarbi komercinė motyvuojanti informacija.
 
Gaunamas didelis pelnas gali reikšti, kad konkrečioje rinkoje trūksta konkurencijos. Konkurencijos gali trūkti todėl, kad pirmasis rinkos žaidėjas visa galva anksčiau pradėjo rinkai teikti rūpimas gėrybes, o kitiems dar reikės laiko pasivyti; konkurencijos gali trūkti ir todėl, kad prekei ar paslaugai sukurti reikalingos labai didelės fiksuotos investicijos. Dažnai konkurencijos trūksta dėl valstybės sukurtų apribojimų konkurentams atsirasti – licencijavimo, standartizavimo, apribojimų naudotis žeme ir pan.
 
Pelnas suteikia informacijos tiems, kurie investuoja – fondams ar privatiems žmonėms. Gaunamas įmonių pelnas vilioja „pasiimti savo dalį“ (kaip siūlo viena reklama) skolinant įmonėms savų pinigų.
 
Iš pirmo žvilgsnio sunkiausiai įtikima, kad didžiausią pelną gaunantys „lupikautojai“ patenkina aktualiausius vartotojų poreikius, ir labiausiai džiaugtis reikia gaunančiais didžiausią pelną. Didelis pelnas reiškia, kad vartotojas gavo tai, ko kitaip nebūtų gavęs.
 
Pakilusios naftos kainos rodo, kad papildomi ištekliai gali būti pelningai parduoti, todėl ypač padidėjo naujų išteklių tyrinėjimas, o tai sudarė prielaidas naftos kainai mažėti.
 
Dinaminis pelno aspektas dažnai pamirštamas, todėl teigiama, kad pelningi verslai buvo ir bus pelningi, o vartotojas visada permokės. Tačiau gautas pelnas fiksuoja akimirką, kai vartotojas ir pardavėjas rado jiems geriausią variantą rinkoje. Tas pats vartotojas ir kiti pardavėjo konkurentai nori neleisti uždirbti ir stengiasi rinkoje pasiūlyti pigesnes alternatyvas.
 
Įmonių pelno matematika panaši į namų ūkių matematiką – didinti pajamas, mažinti sąnaudas. Jei galime, perkame pigesnį kurą automobiliui, investuojame į būstą, svarstome, kiek išleisti pramogoms ir švietimui.
 
Pelno apmokestinimas, pelno dalybos su darbuotojais ar pelno panaudojimo apribojimai menkina motyvaciją jo siekti, t. y. siekti patenkinti aktualiausius vartotojų poreikius, gerinant savo padėtį. Jei nebūtų galima uždirbti, dalies rytoj vartotojų pageidaujamų paslaugų ir prekių tiesiog neatsirastų. Neatsiradusias prekes ir sumažėjusią motyvaciją sunku apčiuopti ir suskaičiuoti, todėl pelno priešininkai, nenorėdami girdėti ekonominių argumentų, dar agituos už „pasekmių neturintį“ pelno apribojimą ar dalybas.
 
Pelno skeptikams nebūtina pasiekti, kad valdžia uždraustų pelną. Pakanka, kad jo turėti būtų gėda ir kad verslininkas jaustųsi kaltas jį uždirbęs. Jei norime skurdesnės ateities, „socialiai atsakingas“ verslas, siekdamas populiarumo, turėtų įsipareigoti ne tik mokėti didesnius atlyginimus, bet ir įsipareigoti vengti pelno (arba neviršyti nustatyto pelningumo), t. y. neteikti ir negaminti pelningų prekių bei paslaugų. Valstybiniai užsakymai turėtų būti skiriami įmonėms, kurios ne tik moka didesnes nei minimalias algas, bet ir neuždirba daugiau nei nustatyta pelno.
 
Tokio „psichologinio klimato“ verslui ir pelnui nelinkėtų niekas. O investicijų į Lietuvą skatintojai turėtų darbo ne tik kurdami ekonomines zonas ir reklamuodami Lietuvą, bet ir mažindami investicijoms priešišką Lietuvos žmonių požiūrį.