Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Nuosavybė ir moralė

Jason Baldwin
1999-11-01
"Laisvoji rinka" 1999 Nr. 5
Drąsus Friedricho von Hayeko teiginys "privati nuosavybė yra svarbiausias laisvės garantas" yra teisingas daugeliu atžvilgių. Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Tačiau reikia pabrėžti, kad privačios nuosavybės institucija sudaro pagrindą laisvei, kuri reiškia asmens moralinę atsakomybę.
 
Kad suprastume šias sąsajas tarp privačios nuosavybės ir moralinės laisvės, turėtume visų pirma pažvelgti į laisvės prigimtį: laisvės priskyrimas būtybei turi prasmės tik tuomet, kai toji būtybė egzistuoja daugiau ar mažiau apibrėžtoje aplinkoje. Kitais žodžiais, laisvė reikalauja tam tikrų apribojimų. Taip yra todėl, kad laisvės sfera yra pasirinkimo sfera, o pasirinkimą turi tik tie, kurie susiduria su realybe, nesitaikstančia su visais žmonių norais.
 
Kiekvienai laisvų individų visuomenei reikia bendro veiksmų lauko, kuriame individai galėtų sąveikauti. Žmonėms tas veiklos laukas yra materialusis pasaulis. Kiti žmonės ir objektai sukuria pasirinkimo ir veiklos sferą, kurioje pasireiškia moralinė atsakomybė. Žmogaus aplinkos apibrėžtumas reiškia, kad net savo pasirinkimuose mes negalime išvengti apribojimų. Taip yra todėl, kad ne tik alternatyvų ir galimybių visuma yra savaime ribota, bet pats pasirinkimo aktas yra paradoksaliai savęs apribojimo aktas. Net valios laisvė ir pasirinkimo laisvė turi savo ribas, bent jau formaliai. Mes esame apriboti tuo, ką laisvai pasirenkame. Tai reiškia, kad žmogaus laisvė yra ne laisvė nuo įsipareigojimų, o laisvė įsipareigoti. O įsipareigojimai reiškia atsakomybę už savo pasirinkimo pasekmes.
 
Išlikimas, pareiga ir tobulėjimas
 
Privačios nuosavybės institucija priskiria materialaus pasaulio dalis tam tikriems moraliems subjektams. Privati nuosavybė suteikia moralinę prasmę vietos ir laiko atžvilgiu konkretiems žmonių veiksmams. Tai pasireiškia bent jau trimis atžvilgiais. Visų pirma, privati nuosavybė leidžia žmogui būti atsakingam už savo išlikimą. Žmogus susideda iš sielos ir kūno, taigi jo fizinis buvimas reikalauja tam tikrų materialinių sąlygų jo palaikymui. Nuosavybės turėjimas uždeda atsakomybę už išlikimą tiesiai ant individo pečių. Privačios nuosavybės institucija leidžia mums pasistatyti savo namą, jei mums reikia pastogės, užsiauginti savo grūdų, jei mums reikia maisto ir susiskaldyti savo malkų, jei mums reikia šilumos.
 
Aišku, žmonės neteks paskatų kažką pasigaminti, jei jų darbo vaisius galės pasisavinti mažiau darbštūs kaimynai. Tokiomis aplinkybėmis išimtinės privačios nuosavybės sąvoka netenka prasmės. Nūdienos pasaulyje galutinį žodį dėl žmonių turto naudojimo yra pasisavinusi valstybė, siekdama perskirstyti turtą taip, kad užtikrintų minimalias socialines garantijas. Tokios garantijos galimos tiks privačios nuosavybės sąskaita. Jos žlugdo žmogaus atsakomybę už savo poreikių tenkinimą. Moralinė laisvė reikalauja pasirinkimų ir pasekmių laike: aš nusipelniau dabartinės pasekmės Y dėl mano paties veiksmo X praeityje.
 
Gerovės valstybė sukuria prarają tarp pasirinkimų ir pasekmių. Valstybei aprūpinant mus materialiai, mes netenkame moralinės laisvės pasirinkti tai, kas nulemtų mūsų ateitį. Laisvė prisiimti atsakomybę už savo išlikimą gali egzistuoti tik ten, kur pagarba privačiai nuosavybei leidžia mums tai padaryti.
 
Antra, privati nuosavybė puoselėja moralinę laisvę, suteikdama žmogui galimybę laisvai atlikti savo moralinę pareigą kitiems žmonėms. Tai, kad morališkai prasmingi veiksmai turi būti atliekami laisva valia, yra etikos teorijos aksioma. Ši laisvės sąlyga natūraliai galioja materialioms pareigoms, kurias žmonės skolingi vieni kitiems: tam, kad galėtume atlikti bet kokią pareigą reikalingiems paramos ar pagalbos, mes turime būti laisvi atiduoti jiems dalį savo nuosavybės. Bet gerovės valstybė atima iš turto savininkų galimybę vykdyti tokio pobūdžio moralinę veiklą. Darbo užmokesčio apmokestinimas tai tas pats, kas priverstinis darbas. Iš esmės, gerovės valstybė pavergia tuos, kurie stengiasi dirbti sau, ir priverstinai perskirsto jų turtą utalitaristiniais pagrindais. Tokiu būdu privačios nuosavybės prievarta žlugdo individo galimybes teikti paramą ir labdarą. Privatus individas negali nusipelnyti pagarbos už tai, kad atsisako ar perleidžia turtą, kuris buvo atimtas iš jo prievarta. Laisvė yra būtina moralinės atsakomybės sąlyga, o privati nuosavybė yra būtina laisvės sąlyga.
 
Trečias būdas, kaip privati nuosavybė užtikrina moralinę laisvę, pasireškia tuo, kad ji suteikia žmogui materialines priemones jo asmenybės tobulėjimui. Didžioji žmogaus darbo dalis atliekama su nuosavybe. Žmogus negalėtų nei rašyti, nei drožti, nei vaidinti, nei statyti, neturėdamas galimybės valdyti instrumentus ir priemones, kurios leidžia atlikti tokius veiksmus. Privati nuosavybė tampa žmogaus realizuoto potencialo materialine išraiška.
 
Neišvengiamas sąryšis tarp privačios nuosavybės ir laisvės žmogaus vystymosi požiūriu turbūt geriausiai atsiskleidžia nagrinėjant, kas nutinka asmens identitetui, kai privati nuosavybė aukojama vardan lygybės. Kai kurie teigia, kad privati nuosavybė yra pavaldi ir priklausoma nuo norų tų žmonių, kurie yra likimo labiau nuskriausti. Manoma, kad tiek materialus turtas, tiek individualios savybės, kurios tą turtą sukuria, turi būti laikomi bendra visuomenės nuosavybe.
 
Tiesa, kad privačios nuosavybės ir skirtingų gebėjimų sąveika neišvengiamai reiškia nelygybę. Kai kurie žmonės visuomet bus labiau talentingi ir kurs daugiau vertės nei kiti. Individualumas lengvai sužlugdomas, kai materiali šio individualumo išraiška nuosavybės pavidalu nustoja būti gerbiama. Tokioje socialistinėje egalitarinėje visuomenėje žmogus netenka laisvės tobulinti savo asmenybę, nes tai, ką jis daro, negali būti laikoma išimtine jo nuosavybe.
 
Laisvė patirti nesėkmę
 
Laisvės rūšys, kurios įmanomos privačios nuosavybės dėka, neapima visų moralinės veiklos sąlygų. Tačiau mūsų sąveika su nuosavybe sudaro didžiąją mūsų atsakomybės dalį, o mūsų moralinis gyvenimas taptų menkavertis be privačios nuosavybės teikiamos pasirinkimo galimybės. Čia reikėtų pažymėti vieną santykio tarp nuosavybės ir moralinės atsakomybės aspektą. Skaudi, bet būtina laisvės dalis yra laisvė patirti nesėkmę. Moralinė laisvė tai taip pat laisvė būti vargšu, laisvė būti savanaudžiu, laisvė būti neišsiskiriančiu. Jeigu privati nuosavybė būtų sunaikinta iki tokio lygio, kad niekas negalėtų būti vargšu, savanaudžiu ar neišsiskiriančiu, niekas nebūtų iš tiesų laisvas. Dar daugiau, istorija ir išteklių stoka rodo, kad kai kuriems žmonėms ne tik gali nepasisekti, bet kad jiems tikrai nepasiseks. Nesėkmė - tai laisvės kaina.
 
Atsakomybės išsižadėjimas
 
Kaip rodo istorija, žmonės, nenorėdami prisiimti atsakomybės, kurios reikalauja laisvė ir pasirinkimas, perleisdavo vis didesnę savo laisvės ir nuosavybės dalį valdžiai, kuri žadėjo materialiai juos aprūpinti. Privačios nuosavybės institucija puoselėja ir apsaugo moralinę žmogaus laisvę, pripažindama jo esminę priklausomybę nuo materialaus pasaulio. Materialinės aplinkos apribojimai didžiąja dalimi apima sąlygas, kuriomis žmonės pasirenka, taigi ir sąlygas, kuriomis žmonės atlieka moralinius veiksmus. Nuosavybės sukurta suverenumo sfera yra būtina moralinei žmogaus autonomijai. Nuosavybė užtikrina kiekvienam žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų individų moralinės intervencijos. Ji yra tarsi atramos taškas, kurio pagalba vienišas individas suteikia informaciją apie savo moralinę svarbą toms jėgoms, kurios gali atimti jo laisvę.
 
Pagal Jason Baldwin straipsnį "Property and the Moral Life", spausdintą 1998 m. vasario mėn. The Freeman, parengė Aneta Lomovska.