Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Nykstanti verslo šaka – žemės ūkis

Rūta Vainienė, LLRI viceprezidentė
2003-04-22
Komentaras, Lietuvos radijas
Jeigu kas iki šiol galvojote, kad Velykos – religinė, o ne žemdirbių šventė, turbūt klydote. Ir nors kiaušiniais šalį jau nuo labai seniai aprūpina ne žemdirbiai, bet kone pramoniniai kombinatai, priešvelykinė didžioji savaitė ekonominiame Lietuvos gyvenime buvo paženklinta ne velykiniais margučiais, bet žemdirbiškais kiaušiniais.
          
Ne, kiaušiniais kol kas dar niekas nieko neapmėtė, bet būta labai arti to. Mat susirinkę prie Seimo žemdirbiai protestavo, reikalavo, grasino. Reikalavo asignavimus žemės ūkiui padidinti 140 milijonų litų, pakelti ir reguliuoti pieno supirkimo kainas. Seimo kaimo reikalų komitetas net užregistravo rezoliuciją dėl žemės ūkio konkurencingumo didinimo numatytąja suma. Nes grasinimai - išties solidūs: nors ir mitingo metu nutylėti, bet visiems žinomi. Užsimota blokuoti Lietuvos kelią į Europos Sąjungą. Šį kartą ne asfaltkelį - traktoriais, bet referendumą - boikotu. Žinant, koks svarbus kiekvienas balsas referendume dėl Europos Sąjungos, o žemdirbiai ištiktoje nelaimėje visuomet gana vieningi, grasinimai yra visiškai rimti. Vyriausybė ieškos milijonų. Kadangi laisvų milijonų nėra, ji ieškos, iš ko tuos milijonus atimti: iš mokesčių mokėtojų, pakeliant jiems mokesčius ar iš mokesčių vartotojų, sumažinant jiems asignavimus.
          
Kaip žinia, žemdirbiai visuomet būna išgirsti, jų reikalavimai nuolat ir nuolat patenkinami, žemės ūkis subsidijuojamas, bet jam vis negana ir negana, žmonės kaime niekaip nepradeda gyventi geriau. Tai gal tuomet problema yra visai ne pinigai ir ne blogi biudžeto prioritetai? Iš tikrųjų, kur gi šuo pakastas? Atrodo, visi mintame tuo, ką išaugina žemdirbiai, taigi pagal rinkos dėsnius šie turėtų klestėti – juk visi nori jų pagaminamų prekių. Be viso to, žemdirbiai dar ir dirba labai sunkiai nuo aušros iki sutemų, jų rankos sugrubusios – tai ne tų baltarankių, sėdinčių prašmatniuose biuruose ir, žemdirbių akimis, nieko neveikiančių. Ir, kokia neteisybė, vargingiausiai gyvena būtent žemdirbiai!
          
Darbas žmogų puošia, sako patarlė. Tačiau ekonomikos dėsniai sako, kad atlyginamas ne bet koks darbas, ne bet koks aktyvumas, primenantis Brauno dalelių judėjimą, bet tas darbas, kurio produktus įmanoma parduoti. Darbo reikalingumas ir naudingumas įvertinamas ne tuomet, kai kaip tarybiniais laikais prigamini „į sandėlį“ krūvas ir tonas prekių, bet tada, kai gali jas pelningai realizuoti. Pardavimas, o ne gamyba, produktas, o ne darbas fizine prasme yra rinkos karalius. Kiekvienas, susidūręs su sunkumais, neefektyvumu parduodant savo produktus, rinkos sąlygomis, iš tokio blogo verslo turėtų trauktis. Vadovaujantis šia logika, iš savo verslo, iš kurio negali pragyventi, turėtų trauktis ir žemdirbiai. Bet jie nesitraukia, jie atkakliai prašo gelbėti jų verslą. Kodėl jie nepaklūsta racionaliam protui, akivaizdžiai sakančiam jiems, kad toks jų triūsas žemės ūkyje, kad ir kaip bebūtų gaila, yra nereikalingas.
          
O čia ir priėjome prie reikalo šaknų. Žemdirbiai jokiu būdu nėra neracionalūs ir neišmanantys. Greičiau priešingai, jie – puikūs rinkos politikai. Daugiau politikai, nei rinkos dalyviai. Jiems valdžia pasakė, kad Lietuva – žemės ūkio kraštas, kad žemės ūkis – prioritetinė šaka, jie žino, kad žemės ūkis - dotuojamas visame pasaulyje, kad iš Europos žemės ūkiui plauks gražūs pinigėliai. Štai ir laikosi jie įsikibę to papuvusio kiaušinio, kuris šiandien smirda, bet rytoj gali tapti trąša. Suklaidinti? Suvilioti politikų pažadų? Iki šiol buvau linkusi taip manyti, tačiau perpratusi jų nebylų šantažą supratau, kad daug jų – nesuklaidinti. Jie – žaidėjai, priėmę pasiūlytas politinio žaidimo taisykles. Jie - atskira partija, labai įtakinga, turinti savo vadus, politinius žaidėjus, institucijas. Jie jau seniai nebedalyvauja ekonominiame žaidime vardu rinka. Jie politikuoja, dirba rinkėjais, protestuotojais, nes politika – pelningesnis verslas nei kiaulių auginimas, kuris greičiau laikytinas žemdirbių hobiu – juk iš to jie jau seniai nebegyvena. Ir vis dėl to gaila, kad Lietuvoje išnyko ekonominio verslo šaka – žemės ūkis.