Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

O kada jau valgysime?

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2004-09-13
Komentaras, Omni.lt
Kalbėdami apie ekonomiką dažnai vartojame žodį "gerovė". Jo išvengti negalime, nes ekonomikos mokslas ir nagrinėja, kaip ta gerovė gali būti sukurta didžiausia.
 
Tačiau čia būtina prisiminti dvi aplinkybes. Pirma, omenyje turima tik materiali gerovė. Taigi augant ekonomikai galime tikėtis sotesnio ir įdomesnio, bet nebūtinai laimingesnio gyvenimo. Antra, tas pats ekonomikos mokslas sako, kad didžiausia gerovė sukuriama tada, kai ištekliai efektyviai paskirstomi rinkoje.
 
Todėl bet koks rinkos "taisymas" politinėmis priemonėmis siekiant spartesnio augimo ar kitokio gėrybių paskirstymo yra grėsmė pačiam ekonomikos augimo mechanizmui, be to, gali sukurti neigiamų politinių padarinių.
 
Lietuvoje pradėjus sparčiai augti BVP vis dažniau klausiama, kada gyvenimas pradės gerėti. Kaip toje pasakėčioje apie duoną: vos kviečiams išdygus klausiama, ar dabar jau galima valgyti.
 
Kaip grūdo kelias iki duonos, taip ir bendro ekonomikos augimo kelias iki atskiro žmogaus kišenės yra ilgas. BVP augimas yra vienas sintetinis rodiklis, atspindintis visą grandinę tarpusavyje susijusių skirtingų procesų. Kiekvieno žmogaus gyvenime jis atsispindi skirtingais įvykiais ir skirtingu metu. Prisiminkime, BVP Lietuvoje pradėjo augti pastūmėtas eksporto. Taigi pirmieji rezultatus pajuto sėkmingi eksportuotojai.
 
Ar turėjo jie paskirstyti gautą naudą didesnėmis algomis, naujomis darbo vietomis ir akcininkų dividendais? Tik nedidelę dalį, nes iš pradžių reikėjo naujose rinkose įsitvirtinti. Reikėjo investuoti į naujas technologijas, mokymus, įmonės atstovybes, rinkos tyrimus, reklamą ir pan. Ir ne iš šykštumo juk, o tam, kad veikla būtų ilgalaikė. Išvardyti darbai gali trukti metus, gali ir penkerius. Todėl tik daliai žmonių atlyginimai pradėjo didėti iškart. Šie žmonės pradėjo daugiau pirkti ir ekonomikos augimo pagrindine priežastimi tapo vadinamasis vidaus vartojimas, t.y. didesnės gyventojų išlaidos prekėms ir paslaugoms (tam didelės įtakos turėjo ir kritusios paskolų palūkanos).
 
Tai, kad vidaus vartojimas auga, rodo ne tik apibendrinti statistiniai duomenys, bet ir prekybos įmonių rodikliai. Dažnai teigiama, kad tas ekonomikos augimas atnešė naudą, tačiau labai mažai grupei gyventojų. Prekybos įmonių rodikliai to nepatvirtina - kad ir kokį brangų maistą pirktų žmogus, jis negali nuolat didinti savo išlaidų maistui ir kitiems įprastiems buities pirkiniams tokiu mastu (juo labiau kad infliacijos nebuvo). Todėl neabejotina, kad augant BVP Lietuvoje išaugo didelės dalies žmonių vartojimas. Tai matyti ir rodikliais neginkluota akimi - miestuose atidaromi vis nauji prekybos centrai ir nė vienas jų nėra tuščias. Kaimo vietovėse vartojimas neauga taip sparčiai, tačiau būtent dėl to ir negalima pulti dalyti visos uždirbtos naudos: praradę naudą verslininkai neplės savo veiklos toliau nuo didžiųjų miestų ir natūrali gėrybių augimo grandinė nutrūks. Juk išlaidos ten didesnės, o dėl didesnių mokesčių (kuriuos norima taikyti, kad neturtingieji iš ekonominės sėkmės gautų daugiau) grąža būtų gaunama dar mažesnė.
 
R. Lazutka savo straipsnyje "Gerovės stagnacija liudija gerovės deficitą" teigia, kad mūsų darbo rezultatai nėra taip toli nuo vakariečių kaip atlyginimai ir socialinės išmokos. Įdomu būtu sužinoti, kaip suprantami tie mūsų vakarietiški darbo rezultatai. Pagal darbo produktyvumą Lietuva, "Eurostat" duomenimis, atsilieka penkis kartus nuo ES15 vidurkio. Pagal dirbamų valandų skaičių mes vakariečius netgi lenkiame. Tačiau, žinia, ekonomine prasme darbas pats savaime nėra vertybė. Jis tampa vertybė tik tada, kai sukuria rinkoje nuperkamą prekę ar paslaugą. Be to, neturime daryti to ir taip, kaip daro kiti - turime daryti tai, ko reikia vartotojui, ir taip, kad pajėgtume konkuruoti.
 
Atlyginimai Lietuvoje tikrai skiriasi nuo europinių. Ir vienintelis būdas juos realiai padidinti yra padidinti darbo produktyvumą, t.y. tuo darbu sukurti vertybes, brangiai parduodamas rinkoje. O rinka šiandien yra išsiplėtusi, tad ir galimybių parduoti yra daugiau. Tačiau daugiau esama ir konkurentų. Todėl norint uždirbti daugiau reikia visų pirma žinoti, ką dirbti ir dirbti itin produktyviai. O to padaryti neįmanoma be investicijų į žinias, gamybos, pardavimo ir valdymo technologijų.
 
Iš pirmo žvilgsnio norisi sutikti su R. Lazutka, kad darbo rinka nuo bulvių rinkos smarkiai skiriasi. Skiriasi ji iš esmės tuo, kad bulvės pačios nesprendžia, kur ir kaip joms augti, - jas augina ūkininkai. Darbo rinkos veikėjai - darbuotojai - patys nusprendžia, kur ir už kiek jiems darbintis, kiek investuoti į savo kvalifikaciją, kiek stengtis darbe ir pan. Tačiau visiškai nekorektiška teigti, kad tik sumažėjus darbuotojų šalyje gali pakilti darbo kaina. Netgi gana paprastoje bulvių rinkoje tai nėra teisinga. Kaina priklauso visų pirma nuo paklausos, o tik tada nuo kiekio, kokybės, konkurentų produkcijos ir pan. Jei nėra būtent tų bulvių, kurių reikia (pvz., traškučiams gaminti), bendrai rinkoje bulvių gali būti kiek nori ir jų kainos nekils. Taip ir darbo rinkoje: jeigu esami darbuotojai nėra tinkami rezultatui pasiekti, tai algos ir nekils.
 
Be to, reikia nepamiršti užsienio konkurencijos įtakos. Kuo daugiau lietuviai turės galimybių dirbti užsienyje, tuo rimtesnis tai bus veiksnys didinti atlyginimus Lietuvoje. Dėl to gali nukentėti atskiros įmonės ir žmonės praras darbo vietas, tačiau likę gaus didesnius atlyginimus. Ir dar, tiek bulvių rinka, tiek darbo rinka nuolat kinta. Kaip pasodinta viena bulvė mums nematant žemėje išaugina kerą naujų bulvių, taip kiekviena nauja darbo vieta sukuria naujų darbo vietų. Tos darbo vietos gali būti ir kitose vietovėse, ir kitose ekonominėse veiklose, ir skirtingu laiku atsirasti. Kaip ir neiškastų bulvių, mes jų nematom. Bet tai nereiškia, kad jų nėra.
 
Savo straipsnyje R. Lazutka klausia, ar yra partija, kuri panaudoja politinę valdžią dalies įmonių pelno perdavimui gyventojams? Visur, kur egzistuoja pelno mokestis, pelnas yra perdalijamas gyventojams politinėmis priemonėmis. Tačiau ir be pelno mokesčių ar kitų politinių priemonių tai vyksta. Bet kuri funkcionuojanti įmonė dalijasi savo nauda su darbuotojais. Nes, pirma, jei įmonė negautų pelno, ji neveiktų ir žmonės prarastų darbą bei šio darbo pajamas. Antra, įmonė, investuodama į plėtrą, dalijasi nauda su darbuotojais, nes rūpinasi įmonės išlikimu rinkoje ateityje. Trečia, įmonė, investuodama į technologijas, sudaro sąlygas dirbti produktyviau ir uždirbti didesnius atlyginimus. Ketvirta, įmonė, investuodama į įmonės pastatus, aplinką, mokymus, tiesiogiai didina darbuotojų gerovę. Penkta, įmonės, remdamos įvairius renginius, asmenis ar organizacijas, dalijasi savo nauda su visa visuomene. Šešta, pelnas, kurį galų gale gauna verslininkas taip pat yra naudingas visuomenei - jis yra liudijimas, kad verslininkas daro darbą, reikalingą visuomenei (o mokesčiai siunčia priešingą signalą - jei dirbsi visuomenei naudingą darbą, būsi nubaustas). Gavęs pelną verslininkas vartoja arba kaupia ir vėliau investuoja. Abi veiklos yra gerovės kūrimo proceso grandinės. Svarbu suprasti, kad visų šių rezultatų nebūtų nesant ekonominės veiklos variklio - pelno. Velenai neturi ko skirstyti, kai variklis nedirba (R. Lazutka: "darbo rinka yra pagrindinis velenas, kuris sukurtą produktą paskirsto masiniam vartotojui").
 
Svarstant apie "optimalius" ar "humaniškus" mokesčius linkstama pamiršti, kad tie žmonės, kurie šiandien yra darbdaviai, visai neprivalo tokie būti: jie negimė turėdami prievolę sukurti įmonę, kuri įdarbintų kitus žmones. Jis taip pat gali dalyvauti nenušauto briedžio dalybose, o ne vaikytis briedį rinkos brūzgynuose. Mums patinka, kad darbo vietos kuriamos, darbdaviams patinka, kad darbuotojai dirbdami sukuria jiems naudą. Tai yra ne karas - kas iš ko atims pyragą (nes pyragą dar reikia pagaminti). Tai yra abipusiškai naudingas susitarimas mainytis gėrybėmis, darbdaviui perkant iš darbuotojo darbo jėgą, o darbuotojui gaunant už tai atlyginimą.
 
Tai kada gi jau bus galima valgyti? Valgyti galima visada, bet po truputį. Atsiriekus per daug (atriekus kokiai populistinei partijai) gali papuotauti kitų metų sąskaita ir suvalgyti kito pavasario sėjos geriausias bulves. Įvertinus "gerovės dalijimo" mastus Vokietijoje, nenuostabu, kodėl gerovės kūrėjų entuziazmas yra gerokai prislopęs, o Švedijoje būti verslininku yra vienas nepopuliariausių užsiėmimų. Pamokantis yra Lenkijos pavyzdys. Lenkai, Lietuvai tapus nepriklausoma, gyveno už mus daug geriau. Šiandien mes lenkiame Lenkiją daugeliu ekonominių rodiklių. Ypač prasti Lenkijos skolos, biudžeto deficito, užimtumo rodikliai. Tie rodikliai, kurie tiesiogiai fiksuoja per didelius valstybės įsipareigojimus ir per mažas paskatas ekonominei veiklai (ne veltui Lenkijoje "Sodros" įmokos didžiausios Europoje).
 
Žmonės visada nori gauti daugiau, nepaisydami ekonomikos dėsnių. Jie gali tai daryti užsidirbdami arba atimdami iš kitų pasinaudoję politine valdžia. Valdžia tuos dėsnius žino ar bent jau turi žinoti. Kuo daugiau ji žadės dovanų, tuo daugiau žmonės jų tikėsis ir mažiau stengsis patys. Gerovės nuo to tikrai nepadaugės.