Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas, iškėlęs klausimą dėl pacientų priemokų už gydytojo iškvietimą į namus bei kitas sveikatos priežiūros paslaugas, iššaukė dalies visuomenės kritikos ugnį ne tik savo, bet ir visos gydytojų bendruomenės atžvilgiu. Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai suskubo atsiriboti nuo iškeltos iniciatyvos, pareikšdami, kad jokie pacientų mokėjimų įvedimai nesvarstomi.

Anot jų, šiais metais 20,5 proc., t.y. iki 4,38 mlrd. Lt didėjantis Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas bus pakankamas sveikatos sektoriui finansuoti. Pacientų priemokos egzistuoja visose ES valstybėse. Apie jas, kaip apie sudėtinę sveikatos apsaugos sektoriaus reformos dalį, ne pirmus metus Lietuvoje kalba sveikatos ekspertai, specialistų nuomonė bei kitų šalių situacija gerai žinoma sveikatos politikams.

 

Taigi, tuo metu, kai Gydytojų sąjunga bando žengti žingsnį reformos kryptimi ir kalba apie sveikatos paslaugų teikimo efektyvinimą bei paciento sąmoningumo didinimą, Lietuvos Vyriausybė praleidžia progą pradėti sveikatos sektoriaus finansų pertvarką ir gyventojams siunčia klaidinančią žinią – “lėšų pakanka, pacientų pinigų nereikia, jumis bus pasirūpinta”.

 

Su Lietuvos gyventojais elgiamasi taip, kaip anksčiau buvo elgiamasi su sergančiais onkologine liga, manant kad neatskleidus diagnozės palengvės sergančiojo dalia ar kad pacientas nepajėgus žinoti tiesos apie jo sveikatos būklę.

 

Sveikatos sutrikimai, nepaisant genetikos mokslo pasiekimų ir didėjančių galimybių numatyti būsimas ligas, yra laikytini draudiminiais įvykiais. Draudimo principais grįsta ir Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo sistema, todėl sveikatos apsaugos sistemos sėkmingam funkcionavimui yra būtini visi draudimo elementai, tarp jų ir frančizė, kurios funkciją ir atliktų Gydytojų sąjungos įvardintos pacientų priemokos.

 

Frančizė - tam tikro dydžio suma, išreikšta konkrečia pinigų suma ar procentine išraiška, kurią, nutikus draudiminiam įvykiui, sumoka pats apsidraudęs asmuo. Tai būdas didinti apsidraudusiojo, šiuo atveju privalomuoju sveikatos draudimu apdrausto paciento, sąmoningumą bei išvengti galimo piktnaudžiavimo.

 

Daugelis supranta, kai draudikai, pvz., nesiima kompensuoti 100 proc. pavogto automobilio vertės ir numato tik 90 proc. dydžio išmoką. Frančizė, kuri šiuo atveju yra 10 proc., drausmina automobilio savininką, priverčia jį elgtis apdairiau ir būti suinteresuotu, kad draudiminis įvykis (vagystė) neįvyktų.

 

Sveikatos draudime dažniau sutinkama konkrečia pinigų suma išreikšta frančizė, kurią, atsižvelgiant į sutarties sąlygas, draudimo bendrovė įskaičiuoja arba neįskaičiuoja į išmokamos kompensacijos sumą. Jei suma mažesnė nei numatyta frančizė, ji paprastai nekompensuoja.

 

Pvz., jei metinio sveikatos draudimo frančizė yra 400 Lt, ir gyventojo išlaidos sveikatos reikmėms per metus nesiekia 400 Lt, draudimo bendrovė jų nekompensuoja. Jei išlaidos viršija 400 Lt, pvz., yra 1000 Lt, kompensavimas priklauso nuo sutarties tipo – vienu atveju draudimo bendrovė sumoka 600 Lt, kitu – visus 1000 Lt.

Visais šiais atvejais apsidraudęs asmuo aiškiai žino savo bei draudimo bendrovės atsakomybės ribas.

 

Frančizė ir įvairūs jos išskaičiavimo variantai būdingi ne tik privačiam sveikatos draudimui, bet ir visa apimančioms valstybių sveikatos apsaugos sistemoms. Pvz., Olandijoje, 2002 m. reorganizavusioje savo sveikatos sistemą, buvo pastebėta, kad gyventojai neretai sąmoningai viršija nustatytą frančizės ribą ir toliau naudojasi nebūtinomis sveikatos paslaugomis, kurias jau kompensuoja draudikas.

 

Šiuo atveju buvo priimtas sprendimas skatinti gyventojus nepagrįstai neišlaidauti, siekti sveikai gyventi – tiems, kurie neviršija frančizės sumos, metų pabaigoje pusė šios sumos yra kompensuojama. Aptarto pavyzdžio atveju – gyventojui, išleidusiam per metus 300 Lt (t.y., mažiau nei frančizės suma), būtų grąžinama 150 Lt.

 

Bet kurios rūšies draudimas suteikia aiškumo ir saugumo jausmą. Kita vertus, nėra tokio draudimo, kuris apsaugotų nuo visų galimų rizikų. Taip pat pripažįstama, kad nėra pasaulyje ir idealios sveikatos apsaugos sistemos. Tačiau vienas efektyvesnių sveikatos išlaidų dengimo variantų yra toks - mažas kasdienes išlaidas pacientai dengia iš savo kišenės, labai dideles – apmoka sveikatos draudimo pagalba, o nuo tokių rizikų, nuo kurių nedraudžia draudikai ar kurių draudimas būtų ypač brangus, saugosi kaupdami juodai dienai įvairių taupymo instrumentų pagalba.

 

Taigi, frančizė, paciento priemokos, yra tik vienas, tačiau tikrai ne vienintelis, sveikatos apsaugos sistemos finansavimo elementų. O Lietuvos Gydytojų sąjungos iniciatyva yra tik vienas iš reikalingų žingsnių reformos kryptimi.

 

Lietuvos Vyriausybė, sveikatos politikai privalo žengti kitus žingsnius - užtikrinti skaidrią ir aiškią sveikatos paslaugų finansavimo bei pacientų galimų mokėjimų tvarką, ir tik po to dalinti garantijas valstybinio draudimo vardu. Nes tik iš anksto žinomi, legalūs mokėjimai ir aiškios privalomojo sveikatos draudimo ribos įgalins pacientą, beje, gerai žinantį, kad sveikatos paslaugos kainuoja (vienos oficialiai, kitos ne), jaustis saugiai arba paskatins ieškoti kitų rizikos mažinimo priemonių, pvz. privataus sveikatos draudimo ar valstybės socialinės paramos.

 

Šiandien ligos diagnozė nuo ligonio neslepiama, o paciento teisė žinoti visą informaciją apie savo sveikatos būklę yra garantuota Lietuvos įstatymų. Tuo tarpu sveikatos politikai mano galintys slėpti nuo visuomenės tikrąją padėtį apie sveikatos apsaugos sistemą ir maitinti pacientus-rinkėjus pažadais, kad mūsų valstybės privalomojo sveikatos draudimo sistema yra tokia unikali, kad gali išgydyti kiekvieną, ir kad lėšų visiems ir visais atvejais užteks.

 

Ligos diagnozės ar tiesos apie priemokas nesakymas gali apsaugoti pacientą ar rinkėją nuo streso šiandien. Tačiau ligonio negydymas ar sveikatos sistemos finansavimo nereformavimas yra kelias į liūdną pabaigą rytoj.