Diskusiją apie valstybės paramos tikslingumą paskatino prieš keletą mėnesių RAIT ir LLRI atliktas tyrimas apie valstybės paramos gavėjus. Žinia, kad dalis piliečių gauna paramą, nors patys pripažįsta, kad jiems paramos nereikia, sukėlė pagrįstą pasipiktinimą mąstantiems žmonėms, besirūpinantiems tiek savo, tiek valstybės finansais. Tačiau, anot prof. R.Lazutkos, toks sveiko proto susirūpinimas yra nemoksliškas.

Profesorius cituoja Walterio Korpi ir Joakimo Palme'o „perskirstymo paradoksą“. Anot Lazutkos, ištyrus „daugumos pramoninių šalių socialinės apsaugos sistemas“ pasirodė, „kad šalyse, kuriose socialinė parama yra tikslinė, t.y. labiau nukreipta skurstantiems, skurdas lieka labiau paplitęs negu tose šalyse, kurios didesnį dėmesį skiria ne tokiai tiksliai paramai“. Tai, anot autoriaus, paneigia sveiko proto įžvalgą, ir įrodo, kad parama skurstantiems yra mažiau veiksminga skurdo mažinimo priemonė, nei parama ir skurstantiems, ir neskurstantiems.

Kad ir kaip būtų keista, Walterio ir Joakimo „perskirstymo paradoksas“ skamba štai kaip: „Kuo daugiau išmokas skirsime tik neturtingiems, ir kuo daugiau bandysime sukurti lygybę, mokėdami lygias išmokas visiems, tuo mažesnė tikimybė, kad sumažinsime skurdą ir nelygybę“.

Kitaip tariant, R.Lazutka praleidžia pusę „perskirstymo paradokso“ – dalijant visiems po lygiai nelygybės nesumažinsi. Todėl tampa visai įdomu, kaip patys Walteris ir Joakimas įvertintų pinigų dalijimą tiems, kam tų pinigų nereikia.

Ribotas skaičius situacijų, kai perskirstymo paradoksas veiktų, atsiranda tada, kuomet valstybė užsiima „skurdo subsidavimu“, t.y. sukuria paskatas žmonėms nesiekti išsikapanoti iš skurdo.

Ekstremalios tokio reiškinio apraiškos – etatiniai piketuotojai Argentinoje, kur dėl valdžios neryžtingumo pagrindiniu kai kurių žmonių darbu tapo visuomenės šantažas – arba duodate mums pinigų už nieko neveikimą, arba mes neleisime dirbti ir kitiems. Be abejo, tokioje situacijoje socialinė parama nieko neveikimą ir skurdą ne mažina, o greičiau skatina.

Daugelyje darbų skurdo tema, visiškas skurdas ir santykinis skurdas yra sumaišomi, o skurdu pradedama vadinti turtinė nelygybė. Paprastai tariant, visiškas skurdas yra tuomet, kai žmogus negali išgyventi.

Tinkamas visiško skurdo pavyzdys – Hermano Šulco pasakojimai apie Ruandą: „Ruandiečių skurdą gali iliustruoti toks pavyzdys. Suręstoje lūšnoje atsikėlęs senukas eina prie ežero pasisemti vandens. Jis norėtų išsivirti savo darže iškastas kelias bulves, tačiau neturi malkų. Todėl jis dar kartą grįžta prie ežero ir ten bando prisirinkti pagalių. Jam tai sunkiai sekasi, nes jaunesni žmonės ežero pakrantes nurinko anksčiau. Parsinešęs malkų jis negali užkurti ugnies, nes neturi degtukų – jiems pirkti nėra pinigų. Pamatęs iš kaimyninės lūšnos rūkstančius dūmus jis eina žarijų ir parsineša jų ant bananų žievės. Kelias – tolimas. Todėl, kol sugrįžta į lūšną, žarijos būna užgesusios. Senukui žarijų tenka eiti dar kartą. Vakarop jam pavyksta išsivirti bulvių ir pavalgyti“.

Santykinis skurdas – situacija, kuomet kažkas turi daugiau pinigų nei tu – yra ne skurdas, o tik turtinė nelygybė. Pavyzdžiui, taip „skurstantis“ amerikietis turi automobilį, gyvena didesniame name nei vidutinis europietis ir turi praktiškai visus įsivaizduojamus buitinės technikos prietaisus.

Santykinio skurdo sąvokos ribotumą galima iliustruoti ir kitu pavyzdžiu.

Įsivaizduokite dešimties žmonių grupę, kurioje vienas asmuo uždirba 1000 Lt, antras – 2000 Lt ir taip toliau iki dešimto, kuris uždirba – 10 000 Lt.

Pagal ES skurdo rizikos lygio metodiką, skursta tie, kurie uždirba 1000, 2000 ir 3000 Lt. Dabar įsivaizduokite, kad visų dešimties žmonių realios pajamos padvigubėjo, t.y. jie visi uždirba dvigubai daugiau pinigų ir gali nusipirkti dvigubai daugiau prekių nei anksčiau. Nemanau, kad kas nors mėgins neigti, kad jų visų gyvenimo sąlygos pagerėjo. Tačiau skurdo rizikos lygis išlieka visiškai nepakitęs.

Anksčiau minėta studija apie „perskirstymo paradoksą“ kenčia nuo tos pačios bėdos. Jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite, kad skurdo rodiklis yra sukonstruotas iš kito turtinę nelygybę rodančio indikatoriaus – GINI koeficiento.

GINI koeficientas rodo, kiek šalies gyventojų pajamų pasiskirstymas skiriasi nuo visiškos lygybės. Kitaip tariant, GINI vertina, kiek situacija šalyje skiriasi nuo to, jei visi piliečiai turėtų po lygiai turto. Tačiau visiška lygybė yra nei pasiekiama, nei siektina. Net nepaisant įgimtų skirtumų, vieni žmonės stengiasi ir dirba, kai kiti pasirenka nedirbti, o visiškos turtinės lygybės scenarijuje tiek vienas, tiek kitas turėtų turėti po tiek pat turto. Todėl, kalbant apie skurdo mažinimą, naudotis įžvalgomis, gautomis analizuojant turtinę nelygybę, yra netikslu.

Be to, studijoje remiamasi ribotu įrodymų skaičiumi. Išvados apie tai, kad turtinė nelygybė mažinama efektyviau, jei perskirstomos lėšos skiriamos labiau visiems, nei skurstantiems, paremtos tik keliais 1985 metų ekonominiais indikatoriais iš 11 šalių.

Skaitytojui, kuris yra susipažinęs su statistika, neišvengiamai kirba abejonė, jog statistiškai pagrįstos išvados iš 11 taškų yra praktiškai neįmanomos. Toks mažas duomenų kiekis neišvengiamai turi didelę paklaidą, kuri, jei jau kalbame moksliškai, yra nepriimtina.

Galiausiai, pagrindinis trūkumas yra ne imties mažume. Analizuojant statišką vaizdą, priežastingumą įrodyti yra labai sunku.

Tokiose visais požiūriais skirtingose šalyse, kaip pavyzdžiui, Suomija ar JAV, egzistuoja šimtai kitų veiksnių – nuo istorinių iki demografinių, – kodėl turtinė nelygybė tose šalyse skiriasi. Teigti, kad tai priklauso vien (arba didžiąja dalimi) nuo to, kokiu principu yra perskirstomi pinigai, nėra objektyvu.

Grįžtant prie Lietuvos aktualijų, valstybės parama negali būti gerovės šaltinis, nes valstybės finansų šaltinis yra ne koks nors gėrybės ragas, o tie patys piliečiai – mokesčių mokėtojai.

Norint sumokėti, pavyzdžiui, „vaiko pinigus“ – 52 litus, tuos pinigus iš pradžių reikia iš ko nors paimti. O tai reiškia, kad jei kažkas iš valstybės gauna 52 litus, kažkas gauna 52 litais mažiau. Kitaip tariant, nuo pjaustymo, pyrago daugiau neatsiranda.

Jei atsiminsime, kad pyrago pjaustytojus taip pat reikia išlaikyti, tai pamatysime, kad valdžia, norėdama kažkam duoti tuos 52 litus, iš kažko turi paimti daugiau nei 52 litus. Kitaip tariant, pjaustomas pyragas dar ir aptrupa.

Vienintelis pagrįstas būdas savo gerovę padidinti 52 litais yra sukurti 52 litų vertės gėrybių – dirbant daugiau ir geriau.

Socialinės politikos tikslas turėtų būti ne vaikytis visiškos lygybės fantaziją, o sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau žmonių išnaudotų savo potencialią gėrybių kūrimui ir uždirbtų daugiau pinigų.

Be abejo, kartais žmonėms padėti reikia. Netyčia pakliuvusiems į bėdą padėdavo, padeda ir padės visos visuomenės. Turbūt sutiksite, kad tokia pagalba skiriasi nuo to, kaip dažnai piešiama socialinės politikos maksima – iš visų paimti, visiems išdalyti ir gėrėtis pasikeitimais statistiniuose skurdo skaičiuose, kurie, beje, matuoja net ne skurdą.

Tokia „socialinė“ politika ne padeda žmonėms, o tik suteikia daugiau galios esantiems valdžioje. Kitaip tariant, iš žmonių atimami sąžiningai uždirbti pinigai (nes nesąžiningai uždirbti pinigai valdžiai net neatitenka) ir atiduodami valdžiai, kuri neretai ten atsiduria taip pat ne pačiais sąžiningiausiais būdais. Kam tai naudinga – tesprendžia skaitytojas.