Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Pasivaiksčiojimas skustuvo ašmenimis

2008-02-04
Interviu, "Ekstra"
Žurnale "Ekstra" publikuojamas interviu su LLRI prezidentu R. Šimašiumi.
 
287 milijonai litų - tiek per trečiąją sausio savaitę sumažėjo Baltijos šalyse registruotų investicinių fondų (IF) valdomas turtas.
Lietuvoje šis rodiklis kuklesnis: IF sukaupto turto portfelis suplonėjo apie 50 milijonų litų - 5 procentais. Bulgarijos, Rumunijos, Lenkijos rinkos, kur pastaruoju metu akcijų kainos buvo pašokusios vos ne stačia vertikale, jau skaičiuoja didžiulius nuostolius.
Nors, ekonomistų teigimu, didžiųjų įmonių akcijų kainos ir patrauklios, o įmonės ekonomiškai stiprios ir perspektyvios, net iki trečdalio tikėtino pelno jau suspėjusiam prarasti investuotojui tai nebesvarbu. Jis parduoda IF vienetus, kad neprarastų daugiau pinigų. IF, norėdami atsiskaityti su tokiais investuotojais, parduoda turimas akcijas.
Taip pasauliniu ekonomikos sąstingiu ir galimu jos nuopuoliu bauginamas žmogus, nesiryždamas rizikuoti savo santaupomis, dar labiau įsuka galimos krizės ratą. Kaip smunkant akcijų indeksams elgtis investuotojams, kas laukia investicinių fondų, „Ekstra“ pakalbino Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentą Remigijų Šimašių.
 
- JAV būsto paskolų krizė, po to iškart įvykęs nekilnojamojo turto kainų nuosmukis jau neigiamai atsiliepė ir Lietuvos valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo, kitaip dar - II pakopos pensijų, fondams, kiti IF irgi patiria nuosmukį. Ar žmonės, rūpinęsi sotesne senatve, nebėra garantuoti gauti tiek pajamų, kiek tikėjosi investuodami į IF?
 
- Pirmiausia būtina pasakyti, kad pinigų investicija į fondus - tam tikras spekuliacinis elementas, siejamas ne tik su viltimis greitai praturtėti, bet ir su galima didesne ar mažesne rizika netekti dalies investuotų pinigų.
Turėdami pinigų taupyti paprastai svarstome, kur geriau juos investuoti: ar pasidėti į banką indėlį ir tikėtis palūkanų, ar pirkti obligacijų, ar santaupas investuoti į IF.
Kiekvienas sprendimą pasirenka ne tik pagal savo ekonominį išprusimą, bet ir pagal polinkį rizikuoti tikintis didesnės naudos. Rizikos elementas atsiranda pinigus investavus į IF - gali atsitikti taip, kad jų valdytojai pirks brangias akcijas, o parduos pigias. Tokiu atveju nuostolių patirs fondo klientai.
Net ir esant normaliai ekonominei padėčiai, galima pralošti. Rizikingiausi tie fondai, kurie investuoja į rizikingiausius verslus arba investuoja vien į akcijas.
Kita vertus, kai ateina krizės, masinio ekonominio nuosmukio metas, didesnė dalis IF išlieka rizikos pozicijose, kiti fondai patiria naujų iššūkių. Nes net saugios atrodžiusios valstybės obligacijos, į kurias buvo investavę fondai, gali patirti nuopuolį. Todėl neįmanoma garantuoti absoliutaus saugumo nuo galimo sukrėtimo.
Jau pripažįstama, kad JAV tikrai susidūrė su rimtomis ekonominėmis problemomis. Apie priežastis kalbama įvairiai. Todėl tik galima spėti, kokios priemonės ir per kokį laikotarpį galėtų sustabdyti nuosmukį. Lietuvoje turime galimybę investuoti į JAV esančius fondus, taigi ten prasidėjusi krizė pirmiausia ir atsiliepė tokią investavimo kryptį pasirinkusiems žmonėms.
Nenorėčiau pretenduoti į patarėjus arba prognozuoti, kiek JAV prasidėjusi ekonominės krizės banga prisidės prie IF nuosmukio. Dabartinės manipuliacijos pinigais ir dabartinė JAV politika tik didina pinigų kiekį pasaulyje. Tačiau pinigų padaugėjimas nereiškia prekių ir paslaugų gausėjimo. Dėl pasaulyje susijusių rinkų tokioje didelėje šalyje kaip JAV ir kai kur kitur prasidėjusi ekonomikos krizė turi persiduodantį efektą ir anksčiau ar vėliau apims daugumą šalių. Lietuva - ne išimtis.
 
- Kiek yra pagrindo bijoti tiems, kurie susigundė gyvybės, pensijų draudimo fondais tikėdamiesi senatvėje gauti svarią grąžą ir paramą?
 
- Pagrindinė rizika, su kuria susiduria pensijų fondo dalyviai, - ne visuotinio bankroto, bet labai ryškaus portfelio sumažėjimo rizika. Yra galimybė, kad žmogus, per visą savo gyvenimą investavęs, sakykime, 10 tūkstančių litų, gali atgauti tik 5-8 tūkstančius.
Tiesa, prieš sukuriant fondus kalbėta, kad žmogus turėtų gauti garantiją, jog investavus į pensijų fondą, jo pinigai ne tik nesumažės, bet kiekvienais metais didės.
Tačiau toks apsidraudimo elementas fondų veikloje negalimas ir būtų tik papildomas rizikos veiksnys. Investicijų fondas - ne indėlius priimantis ir paskolas dalijantis bankas, jo veiklos principai visai kitokie.
 
- Taigi jei žmogus gaus mažiau, fondo kaltinti neturėtų, nes jį pasirinko savanoriškai, sutiko rizikuoti?
 
- Čia yra dvi medalio pusės. Jei žmogus išsirenka automobilį, jį nusiperka, tačiau nenuvažiuoja juo tiek, kiek tikėjosi, kyla klausimas: ar kaltinti save, kad ne tokį išsirinkai, ar automobilio pardavėją? Yra ir vieno, ir kito kaltės, neapsiskaičiavimo.
Viena vertus, reikia pasižiūrėti, ar tinkamai pirkėjo apskaičiuota. Kita vertus, nereikia neigti ir pačių fondų valdytojų atsakomybės. Dėl neišsipildžiusių lūkesčių - abipusė kaltė, jei apskritai čia tinka kaltės sąvoka. Be to, svarbu suvokti, kad investavus į fondus rizika yra aiški. Žmonės juk nepyksta, kai IF vertė auga. Abiejų pusių atsakomybę prisimenama tik vertei krintant.
 
- Turint omenyje, kad smunka akcijų vertė, o investiciniuose fonduose nemažai pinigų išleidžiama jiems tvarkyti, ar fondams negali grėsti buvusių bankų griūtis?
 
- Situacija kiek skirtinga. Bankai turėjo rizikos elementą, kai buvo fiksuojamos negrįstai didelės indėlių palūkanos. Susidūręs su keblumais, bankas priverstas atsiskaityti su visais, tačiau tam neturi lėšų. Kam nors prieš nosį kasa bus uždaryta pasakius: „Nėra pinigų“.
IF atveju kitaip, nes tai nėra būtent tas variantas, kad vienas atgavo visas savo investicijas su didelėmis palūkanomis, o kitam nieko neliko. Fonduose akcijų vertė svyruoja ir kliūva visiems - visi gali atsiimti savo turtą, kokia jo vertė tuo metu.
Fondas neįsipareigoja, kiek jis turės atiduoti investuotojui. Tuo tarpu bankas įsipareigoja. Jei nusipirkome akcijų už tūkstantį litų, fondas pinigus investuoja, po metų galime pasiimti ir du tūkstančius litų, jei tiek užaugo akcijų vertė. O jei fondas dirba nuostolingai, mes galime atgauti tik 400 ar 500 litų, kai akcijų, į kurias investuota, vertė nukrinta. Tai ir yra pagrindinis dalykas, kuo investiciniai fondai skiriasi nuo bankų, kuo investicijos skiriasi nuo skolinimo.
Nevertėtų per daug nuogąstauti dėl tvarkymo mokesčių, ypač pensijų fonduose, nes jie atskirti nuo paties fondo. Netgi jei pensijų fondo valdytojas bankrutuoja, tai nereiškia fondo bankroto.
Paprasčiausiai fondo valdymas perduodamas kitam valdytojui. Jei fondas yra santykinai mažas (o pensijų fondai reformos pradžioje visi maži), jo tvarkymas yra santykinai brangus. Vadinasi, toks pensijų fondas, ypač jei jo investicijos nebus sėkmingos, klientui gali kainuoti daugiau negu duoda naudos. Tačiau tendencija iš esmės keisis didėjant pensijų fondų valdomam turtui.
 
- Kodėl, pasaulyje kalbant apie sunkėjančią ekonominę situaciją ir biržose smunkant akcijų vertei, Lietuvoje veikiančių fondų valdytojai nelinkę garsiai kalbėti apie šių fondų likimą: bijo, kad žmonės neinvestuos, o investavę pinigus atsiims ir fondai žlugs?
 
- Skubėjimas atsiimti iš fondų pinigus nereiškia fondų griūties. Tai reiškia fondų susitraukimą. Tai vėl lemia esminis investavimo (į fondus) ir kreditavimo (per bankus) skirtumas. Jei iš banko visi indėlininkai vienu metu paimtų pinigus, jų bankas gali ir pritrūkti.
Tai, kad valdytojai nekalba apie fondų likimą - natūralu, nes juk nori suvilioti klientą. Kai vyksta akivaizdūs sukrėtimai akcijų rinkose, tai nėra tinkamiausias momentas viešai pasakyti savo baimes, kas bus, nes ir patiems akcijų valdytojams niekas neaišku.
 
- Kiek šiandien logiška kalbėti, kad, prastėjant ekonominei padėčiai, pinigai iš fondų pereis į garantuotas palūkanas žadančius bankus?
 
- Laikydami pinigus banke mažiau rizikuojame, kad atgausime mažiau pinigų nei įdėjome. Tačiau nesame apsaugoti nuo infliacijos, kuri indėlius taip pat paliečia. Kita vertus, bankrutavus bankui irgi yra rizikos netekti didelės dalies indėlio, nes būtų grąžinta tik draudžiamoji suma.
Investuojant į fondus, paprastai investicijos nukreiptos į ateitį. Todėl natūralu, kad niekas nežino, kas bus ateityje.
 
- Ar šiandien jūs pats drįstumėte investuoti į fondą?
 
- Nenorėčiau tiesmukiškai atsakyti, nes tai būtų savotiškas patarimas. Yra dvi galimybės: arba šiandien visiškai neprotinga pinigus švaistyti, nes akcijų rinkos važiuoja žemyn, arba ši diena yra ta, kai akcijų kursas ims kilti. Nė vienas investuotojas negali atsakyti, kuris variantas teisingas. O vyraujančią nuomonę atspindi akcijų indeksai.