Dar prieš porą mėnesių pensijų klausimai rūpėjo tik pensininkams ir politikams. Pensininkams - nes jie tiesiogiai suinteresuoti iš valstybinio socialinio draudimo gaunamais pinigais. Politikams - nes jie tokią pensijų sistemą sukūrė, ir dar dėl to, kad pensininkai jiems yra svarbūs kaip masė į rinkimus ateinančių žmonių. O gal kaip tik dėl to, kad turėtų manipuliuojamą elektoratą, jie ir sukūrė tokią politizuotą valstybinę pensijų sistemą.

          

Visiems kitiems gi pensija buvo ne jų reikalas, nes ja pasirūpinti patys iš esmės turėjo mažai galimybių. Privalomai mokamos nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokos dar jokiu būdu nereiškia nei teisės į pensiją, nei pakankamo ar pageidaujamo jos dydžio. Savarankiškai papildomai rūpintis senatve, kai liūto dalį pajamų nusavina valstybė, mainais pasiūlydama varganą socialinį draudimą, retai kuriam pakanka lėšų.

          

Pensijų reforma situaciją stipriai pakeitė. Žmogus pagaliau gavo galimybę pats tapti atsakingu už savo gerovę senatvėje. Tiesa, šis atsakomybės lygis dar yra blusos dydžio – vos 2,5 proc. pajamų - ir vargu ar reikšmingai pakeis pajamas senatvėje.

          

Esminis lūžis yra ne tiek finansinis, kiek mąstymo. Dabar kiekvienas mūsų turime pasirinkti, ar su tais 2,5 proc. likti „Sodroje“, ar draustis privačiuose fonduose ir pasirenkant pensijų fondą prisiimti dalį atsakomybės sau. Juk mūsų senatvė – ir mūsų reikalas. Iš esmės, mūsų senatvė yra TIK mūsų reikalas.

          

Visišką sąmyšį į šią sritį įnešė Bismarkas Vokietijoje, kai buvo sukurta tuo metu atrodžiusi geniali sistema, netikėtai apdovanojusi tuometinius pensininkus. Mat žmonės patys kaupė senatvei, o štai valdžia jiems pradėjo mokėti pinigus, tad seneliai savo santaupas galėjo panaudoti neplanuotiems pirkiniams, pavyzdžiui, tuomet dar labai brangiems radijo imtuvams įsigyti.

          

Nuo to laiko žmonės buvo mokomi negalvoti apie savo senatvę. Negalvoti apie tai, kas būtinai ateis, jei tik likimas apdovanos ilgu gyvenimu. Sutikite, tai - nenormalu. Juk jei ketiname atostogauti, tai taupome atostogoms - nesistebime ir nesipiktiname tuo. Mūsų seneliai pasirūpindavo net savo įkapėmis. Rūpinimasis senatve iš mūsų gyvenimo buvo išstumtas subtilia apgaule, vadinama valstybės rūpesčiu. Bet ant galvos ilgai neišstovėsi, ir gyvenimo realybė verčia grįžti į normalią būseną.

          

Žinoma, toks grįžimas kai kuriuos gąsdina, po to šie ima gąsdinti kitus. Nuogąstavimo ir nepasitikėjimo sklidinas eteris, apie jį galima paskaityti spaudoje. Tačiau dėl ko nuogąstaujama? Bijoma žmonių valios ir jų pasirinkimo? Ar baiminamasi, kad privatūs pensijų paslaugos tiekėjai nepateisins lūkesčių? O gal nenorima grąžinti žmonėms net ir to mažyčio jų pajamų gabalėlio. Nes pensijų reforma iš esmės reiškia, kad žmogaus nuosavybei perduodama jo pajamų dalis, kuri anksčiau iš jo buvo paimama.

          

Žmonės į šį reikalą žiūri paprasčiau nei gąsdintojai. Jie renkasi, ar toliau mokėti mokestį valstybei, ar pasinaudoti galimybe pačiam išleisti savo uždirbtus pinigus. Nusprendusieji išeiti iš „Sodros“ tiesiog ieško tinkamiausio fondo. Ir čia jiems svarbiausia – gauti kuo daugiau informacijos.

          

Deja, ši žmogaus galimybė gauti informaciją taip pat yra apgaubta dideliu valdžios rūpesčiu. Kaip tame filmuke, kur zuikis vis lenda su savo nereikalingomis paslaugomis prie miegoti norinčio briedžio. Informaciją mes gauname lėtai ir dozuotai, nes ji turi pereiti Vertybinių popierių komisijos cenzūrą. Mat kažkas „ten“ žino geriau. Ką gi, džiaugsimės tuo, ką turime, vėl po truputį tapdami savo senatvės ir pensijos šeimininkais.