Praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė Pensijų sistemos reformos įstatymo projektui. Priminsiu, kad pensijų reformos koncepcija buvo ilgai rengta, ilgai svarstyta, pasiekusi Seimą ir vėl grąžinta, keista, modifikuota, kol galų gale, atrodo, jau pasiektas sutarimas pensijų reformos klausimu. Pagal Vyriausybės patvirtintą projektą, leidžiama 2,5 proc. nuo apdraustųjų pajamų skirti privačiam kaupimui, atitinkamai mažinant darbdavio mokamą įmokos dalį valstybiniam socialiniam draudimui. Šią sumą numatoma padidinti iki 5,5 proc. 2007 metais. Asmeniui numatoma leisti pasirinkti, kur būtų mokama šioji įmokos dalis. Beje, pagal patvirtintą koncepciją kaupti galima tiek pensijų fonde, tiek draudimo įmonėje. 2003 metai bus skirti apdraustajam priimti sprendimą, o nuo 2004 metų dalis įmokos jau galės būti ir kaupiama.

          

Pensijų reformą vykdyti būtina todėl, kad esama sistema netenkina nei pensijų gavėjų, nei valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojų. Vieni sakosi moką pernelyg dideles įmokas, kiti - gauną pernelyg mažas pensijas. Pagrindinė tokio neatitikimo priežastis yra ta, kad ši sistema tėra tik perskirstymo schema. Tai, kad žmogus moka įmokas, visiškai nereiškia, jog senatvėje gaus adekvačią, jo sumokėtas įmokas atitinkančią pensiją. Mat jo pensija priklausys tik nuo tuometinės „Sodros“ piniginių įplaukų, kurias mokės jau visai kiti asmenys.

          

Taigi, aišku, kad iš tokios perskirstomosios sistemos reikia išeiti. Ir pakankamai aišku, kokia kryptimi reikia eiti – reikia susieti įmokos mokėjimą su gaunama grąža ir susieti ne popieriuje ar formulėje, o realiai. Tai yra, įmokos turi būti kaupiamos, investuojamos, o atėjus senatvei žmogus gautų ką sukaupęs. Tokio sprendimo reikalingumu neabejojo beveik visos valdančiosios ar vyriausybinės partijos. Nesutarė jos tik kaip išeiti ir kaip kompensuoti „Sodroje“ atsivėrusį lėšų trūkumą. Dabar sprendimas jau priimtas. Ir, reikia pasakyti, ne pats blogiausias sprendimas. Pagirti jį reikia jau vien už tai, kad kaupimas nėra prievartinis, nėra privalomas. Tai yra, jei žmogui patinka būti apdraustam valstybiniu socialiniu draudimu, tai jis nėra verčiamas pereiti į kaupiamąją sistemą. Tokiu būdu išvengiama nepelnyto reformos diskreditavimo, jei prievarta iš „Sodros“ išvaryti žmonės negautų tos grąžos, kurios jie tikėjosi, išvengiama paskatų prisiimti valstybinę atsakomybę už privatų kaupimą, nes jis nebėra privalomas.

          

Antra, teigiama yra tai, jog įmokas galima mokėti ne tik pensijų fondams, kurių, beje, dar ir nėra nė vieno, bet ir draudimo įmonėms. Mat pastarosios teikia analogišką paslaugą kaip ir pensijų fondas, todėl nėra jokio pagrindo šių įmonių diskriminuoti.

          

Trečia, gerai yra tai, kad dabartinė santykinai gera „Sodros“ pajamų būklė bus naudojama ne įsipareigojimams didinti, bet finansuoti ėjimą iš ydingos sistemos.

          

Vyriausybės patvirtintas projektas susilaukė ir kritikos. Kritikuojama, kad reforma pradėta per vėlai, kad jos mastai yra nereikšmingi, kad žmonės pajustų rezultatą. Galima pridurti, kad blogai, kad bus reikalaujama užtikrinti tam tikrą investicijų grąžą. Tačiau šalia visos tos kritikos svarbu nepamiršti, jog žingsnis žengtas. Taip, jis mažas, nedrąsus, bet svarbiausia – teisinga kryptimi. Jo rezultatai nebus greiti, nebus pribloškiantys, įspūdingi. Tačiau jie padės pagrindus žmonių gerovei senatvėje. Taigi, dabar belieka laukti Seimo žodžio. Jo eilė priimti sprendimą, galintį iš esmės pakeisti žmonių gyvenimą senatvėje.