Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Permainas išrinktajam Prezidentui padės įgyvendinti atnaujintas darbo stilius

Rūta Vainienė, LLRI viceprezidentė
2003-12-15
Komentaras, Lietuvos radijas
Santykinai ramų Lietuvos politinį gyvenimą paįvairino Prezidento ir savivaldybių rinkimai. Prezidento rinkimai jį net sudrebino kandidatų gausa, rinkiminių kampanijų agresyvumu, o ypač – rezultatais. Žmonių pasirinkimas itin nustebino didžiąsias politines partijas, aktyviai parėmusias Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų. Kuo Rolandas Paksas patraukė rinkėjus, ką jis jiems pažadėjo tokio ir kokių žingsnių ekonominėje srityje galima tikėtis iš naujojo Lietuvos prezidento?
          
Rolandas Paksas ne naujokas politiniame gyvenime. Apie jo darbo stilių, efektyvumą, gebėjimą priimti sprendimus, norą vykdyti ekonomikos reformas, tesėti pažadus galima spręsti ir pagal Paksą-merą, ir pagal Paksą-premjerą. Permainas aktyviai žadantis Prezidentas būdamas vykdomojoje valdžioje permainų daug nepadarė, jei neskaičiuotumėm nudažytų senamiesčio fasadų. Žmonių atmintis, matyt, nėra labai ilga, o gal Pakso meravimas ir premjeravimas buvo per trumpas, o gal žmonėms tai tiesiog nesvarbu, bet jei bus tęsiama darbo tradicija, tai naujojo prezidento laukia daug darbo „kaip padaryti taip, kad nieko nereiktų daryti, neprisiimti atsakomybės ir vilkinti sprendimus“.
          
Jau kas kas, bet premjero kėdė yra ta vieta, kurioje, esant Seimo daugumos palaikymui, galima daugiausia nuveikti ūkio reformos srityje. Tačiau būdamas premjeru ir atstovaudamas dešiniajai reformatoriškajai liberalų sąjungai josios deleguotas premjeras mokėjo ilgai posėdžiauti ir nieko nenuspręsti. Partijos, o ir vyriausybės programoje įrašyti darbai buvo vilkinami, keitė savo pavidalą, kol galiausiai apskritai buvo numarinti. Ryškiausias pavyzdys – pelno mokesčio reforma, kurią liberalai žadėjo nuo 1991 m., o gavę šansą įvykdyti pažadą „supasavo“. Sunku prisiminti, ką gero nuveikė R.Pakso kabinetas, žymių pasiekimų ten nėra, paminėtinas rinkliavų už licencijas sumažinimas, vertybinių popierių vertės padidėjimo apmokestinimo panaikinimas. Šiame neveiklume guodžia tik tai, kad, ko gero, su tokia pačia sėkme buvo marinamos ir blogos iniciatyvos, nors tokių garantijų nėra. Kai nieko nedarai, tai niekuo ir neužkliūvi.
         
Į prezidento postą Rolandas Paksas ėjo daug žadėdamas. Tarsi vienu šūviu norėdamas pataikyti į visus miško zuikius. Rinkimų programa gan ilga, joje kiekvienas ras ką nors aktualaus sau - ir verslininkas, ir darbuotojas, ir žemdirbys, ir vežėjas, ir kairysis, ir dešinysis. Susidaro įspūdis, kad to buvo sąmoningai siekiama, manant, kad prezidentas gali būti nešališkas ir geras visiems. Beje, pažadai tikrai ne prezidento - labiau premjero kompetencijos. Pagrindinę dalį užima ne Konstitucijos prezidentui priskirta užsienio politika ar saugumas, bet ekonomika. Vykdant ekonomikos reformas be krypties, be pozicijos, ir kairuoliškas, ir dešiniąsias, gausi sumaištį, bet ne gyventojų padėties gerėjimą. Jei siekiama pagerinti ne atskirų interesų grupių, bet visų žmonių ekonominę padėtį, būtina pasikliauti rinkos reformomis.
          
Nepasakysi, kad rinkos reformų R.Pakso programoje nėra. Jų yra, kaip ir viso kito. Pavyzdžiui, programoje teigiama, kad prezidentas reikalaus, kad nevalstybinis socialinis draudimas kuo greičiau taptų tikrove, o pensijų reforma būtų baigta, kad sveikatos apsaugoje pinigai sektų paskui žmogų, kad nedarbo mažinimą lemia pirmiausia verslo liberalizavimas, kad mokesčiai turi skatinti verslo augimą ir sąžiningą mokesčių mokėjimą. Vien tik šios reformos iš Prezidento pareikalautų titaniškų pastangų, kad būtų nors pajudintos iš esamo taško, žinant, kad kitos politinės jėgos gali priešintis bet kokioms R.Pakso iniciatyvoms, jau vien todėl, kad jos R.Pakso. Tačiau patikėti Prezidento nusiteikimu nuosekliai judėti rinkos kryptimi sunku, nes šalia konkrečių teiginių gausu ir tokių įtartinų pareiškimų, kaip „žemės ūkis - strateginė Lietuvos ateities dalis“, „valstybė privalo uždirbti, o ne taupyti“, „nesvarbu, kokie sprendimai priimamai, kairieji, dešinieji, svarbu, kad jie būtų pragmatiški“. Arba dozė populizmo: rublinių indėlių grąžinimas, pensijų atitikimas realiam pragyvenimo lygiui (suprask, reikia didinti).
 
Prezidento pateiktas veiksmų meniu gana platus: jis gali propaguoti rinkos reformas, dirbti ir padaryti, gali kalbėti niekus ir visiems trukdyti arba taip nusibosti, kad niekas nebekreips dėmesio, arba gali kalbėti tai, ką auditorija nori girdėti – ir tapti populiarus. Kad Lietuvoje permainos įvyktų visų pirma pakeisti darbo stilių turi pats išrinktasis Prezidentas, net jei tai reikštų jo populiarumo mažėjimą.