Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Permainos Prancūzijoje teikia vilčių Lietuvai

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2007-05-09
Savaitės komentaras, Lietuvos radijas
Prancūzija ilgai buvo šalis, kuri nestokojo pretenzijų išmokyti Europą gyventi kitaip. Prancūzija buvo reguliavimo ir ekonominės veiklos suvaržymų čempionė.
Garsiai deklaruodama vadinamąjį Europos socialinį modelį Prancūzijos valdžia kėlė mokesčius, subsidijavo pramonės gigantus, pramušinėjo ir gynė paramą žemės ūkiui, uždraudė žmonėms dirbti ilgiau nei 35 valandas per savaitę, o daugybę naujųjų imigrantų integruoti mėgino suteikdama jiems ne galimybę, o municipalinį būstą, nemokamas sveikatos paslaugas ir bedarbystės pašalpas.
Kad tokia politika patiria fiasko, aišku ir be eksperimento. Tačiau prancūzai eksperimentavo. Rezultatas dėsningas. Aukštų mokesčių išvargintos kompanijos masiškai kelia gamybą į kitas šalis, o Prancūzijos atsakas tebuvo bandymas mažesnių mokesčių šalis priversti rinkti daugiau mokesčių – ar tai būtų Lietuva, ar Šveicarija.
Prancūzijos geriausi ir jauni darbuotojai vis dažniau darbo ieškosi Jungtinėse Valstijose ar Jungtinėje Karalystėje. Prancūzijos atsakas buvo toliau didinti valstybės paramą. Į tai, be abejo, „atsiliepta“ – vis daugiau Jungtinės Karalystės pensininkų į Prancūziją atvyksta leisti savo senatvės dienų ir naudotis jos gerai finansuojama nemokama sveikatos apsaugos sistema.
Ilgai reklamuotas kaip kovos su nedarbu ir papildomo poilsio užtikrinimo priemonė darbo savaitės sutrumpinimas iki 35 valandų, kaip parodė Tarptautinio valiutos fondo tyrimas, tedavė viena – žmonės dirba tiek pat, tačiau daugiau blaškosi per kelias darbovietes.
Prancūzai pasididžiuoja, kad vidutinis darbuotojo produktyvumas Prancūzijoje didesnis nei Jungtinėse Valstijose ar turtingesnėse Europos šalyse. „Mes tiesiog dirbame mažiau“, – sako jie. Tačiau būdas tariamai pakelti darbo produktyvumą yra išmesti iš darbo rinkos visus, kurie sukuria mažiausiai. Bedarbystę Prancūzijoje jau senai žymi stabiliai dviženklis skaičius.
Bandymas integruoti naujus imigrantus ne galimybe gauti darbą rinkoje, o socialine parama, sukūrė tradicinei Prancūzijos visuomenei svetimus getus, kurių gyventojai vis labiau pratinami, kad dirbantys yra skolingi tiems, kas nedirba.
Imigrantus irgi galima suprasti – nemokamas valdiškas pasirinkimo nesuteikiantis švietimas savaime reiškia, kad keliaujama į ne kokioje kaimynystėje esančią tokią pat ne kokią mokyklą, kurioje ne kas ir teišmokstama.
Tiesa, pramonės gigantus Prancūzija sukūrė ir išlaiko, tačiau ar nuo to geriau prancūzams – abejotina.
Kad Prancūzijoje kažkas labai keičiasi panašu tapo prieš du metus. Tada tradiciniai vis didesnių Briuselio biurokratijos galių palaikytojai prancūzai pasakė „ne“ siūlomai Europos konstitucijai, kuri ir toliau siūlė žengti šia kryptimi.
O sekmadienį Prancūzijos rinkėjai parodė savo valdžiai naują kryptį, kuri bent jau žodžiais, o pagal naujai išrinkto prezidento veiklos stilių, panašu, ir darbais, gali gerokai skirtis nuo ligtolinės krypties.
Apkarpyti socialines pašalpas ir mokesčius, mažinti reguliavimą ir bendrai leisti atsitiesti tiems, kas kuria, bei pasiūlyti galimybes tiems, kas buvo priversti gyventi iš paramos. Visa tai Prancūzijoje nauja, ir būtų jai tik į gera.
Protingesnę ekonominę politiką vykdanti Prancūzija būtų naudinga ir Lietuvai, nes tai reiškia ir protingesnę Europos Sąjungos politiką. Kita vertus, tai priminimas, kad reikia ne sekti madas (o politiniuose sprendimuose prancūziškas madas sekėme pernelyg dažnai), o žiūrėti, kas geriausia.
Lietuva turi pasakyti aiškesnį balsą Europos Sąjungai, ką ji turi, o dar svarbiau, ko neturi daryti. Tarkime, bent jau įvedinėti privalomai brangesnių lempučių ar riboti šalių teisę nusistatyti mažesnius mokesčius Briuseliui tikrai neturėtų.