Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Pieno kainų kadrilis: pažaboti ar suprasti?

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2007-11-06
Komentaras, Lietuvos radijas
Kai ekonomikoje kas nors pasikeičia, pavyzdžiui, kainos, yra laimėtojų ir yra pralaimėtojų. Laimėtojai džiaugiasi sėkme ir priskiria ją, be abejo, savo triūsui, o ne nevaldomoms rinkos jėgoms. Pralaimėtojai gi, kadangi triūso įdėjo ne mažiau, kaltina kaip tik rinkos jėgas. Tačiau norint dažniau būti laimėtoju, reikia kitos strategijos - pasistengti suprasti, kodėl vyksta pokyčiai. Kitaip tariant, ne klausimas „kas kaltas“ ir ką nubausti, o klausimas „kodėl taip vyksta“ ir, atitinkamai, „ką daryti“ turėtų vyrauti. Politikoje, deja, kaip tik kaltų paieškos išnyra į pirmą planą.
 
Štai Konkurencijos taryba pareiškė, kad atrado kartelinių susitarimų požymių tarp pieno perdirbėjų. Kas tai – tyrimo išvada, viešųjų ryšių pareiškimas, vartotojų gynimas ar politinio užsakymo vykdymas? Kad atsakytume – pažvelkime į kainų kilimą ir diskusiją dėl jo nuo pradžių.
 
Lietuvoje jau keletą metų daugėja pinigų, žmonės daugiau jų išleidžia. Pieno gamyba gi, nekinta taip sparčiai, o gamybos sąnaudos auga. Tai ir atlyginimai įmonėse, ir išlaidos energijai. O kainos, ypač pigiausių produktų, ilgą laiką augo lėtai. Prisiminkime, kad ir tai, jog dėl Maastrichto infliacijos kriterijaus Euro neįsivedėme tik todėl, kad minimaliai viršijome infliacijos rodiklį. Tuo tarpu gamybos ir prekybos sąnaudos sparčiai augo toliau.
 
Kaip tik tuo pačiu metu prisidėjo ir globalūs reiškiniai: iš vienos pusės, pieno paklausos augimas, vykstantis dėl spartaus gyventojų skaičiaus augimo, dar spartesnės jų materialinės padėties gerėjimo, iš kitos pusės, dėl gamtinių ir ekonominių priežasčių esantis ne toks spartus pasiūlos augimas.
 
Taigi, turime net dvi svarbiausias priežastis, dėl kurių kaina turėjo kilti. Pirma, sąnaudų augimas Lietuvoje. Antra, galimybės brangiau parduoti produkciją užsienyje. Keista būtų, jei tai neatsilieptų padidėjusia kaina parduotuvių lentynose. Beje, netgi kažkokių neskelbiamų kartelinių susitarimų požymių tariamai suradusi Konkurencijos taryba pripažįsta, kad ne jie lėmė pieno kainų augimą.
 
Tačiau ekonominė analizė viena, o politika – visai kas kita. Ūkininkai dėl išaugusių pieno kainų nesiskundžia. Skundžiasi vartotojai. Jie gi ir rinkėjai, tad politikams reikia kaltų. Štai ką dar rugsėjo pradžioje apie išaugusias kainas pareiškė Seimo pirmininkas: „Maisto produktų ir kitų prekių kainos keliamos dirbtinai. Kainos kyla vienu metu visose Baltijos valstybėse tose pačiose šakose. Be susitarimų nėra jokių galimybių tokiam reiškiniui atsirasti. Konkurencijos taryba ir kainų kontrolės komisija šioje vietoje veikia nekompetentingai ir silpnai. Aiškintis, dėl ko kyla kainos, ateityje galėtų būti įsteigta parlamentinė komisija“. Netrūksta ir kitų iniciatyvų. Kas registruoja pataisas, kad antkainiai turi būti reguliuojami, kas V. Putino stiliumi derasi su prekybininkais, kad jie kainų nedidintų.
 
Kitaip tariant – politikai siunčia žinią, kad kaltų yra, reikia juos tik surasti ir sutramdyti. Apmaudu, kad Konkurencijos taryba užkibo ant politikų kabliuko ir dar iki jai primesto tyrimo pabaigos ištrimitavo apie tariamą tyrimo sėkmę. Dar apmaudžiau, kad viešai skleidžiamos ekonominio neraštingumo pamokos. Teigiama, kad į Kiniją ir Indiją pieno neeksportuojame, tad jose padidėjusi paklausa negali būti kainų augimo Lietuvoje priežastis. Lyg nebūtų globalios rinkos. Juk ten eksportuoja kitų šalių gamintojai, kurių vartotojai taip pat vartoja pieno produktus. Lyg nebūtų atrasta, kad vadinamojo ribinio, o ne vidutinio produkto pasiūla ir paklausa lemia, kokia bus šio produkto kaina.
 
Supratimas, kodėl kyla pieno kainos, aišku, nelabai guodžia tuos, kuriems tenka pirkti pabrangusį produktą. Tačiau norėdami jiems padėti, gamybininkus ir prekybininkus turime terorizuoti ne administracinių baudų, reguliavimo ir konkurencijos įstatymo, pagal kurį kiekvienas gali tapti kaltas, vėzdais, o tikrąja konkurencija. Kuo lengvesnės sąlygos steigti naują parduotuvę, prekiauti su užsieniu, pasiūlyti pigesnius ir priimtinesnius sprendimus vartotojams, o svarbiausia dirbti ir užsidirbti tiek, kad keliolika papildomų centų už pieno puslitrį nebūtų socialinė problema – tai yra vienintelė išeitis kaip dorotis su pieno kainų augimo neigiamomis pasekmėmis.