Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Politinis žemės ūkio verslas

Remigijus Šimašius, LLRI vyresnysis ekspertas
2003-05-19
Straipsnis, "Lietuvos žinios"
Dauguma tų Lietuvos piliečių, kurie ką tik galutinai apsisprendė norį į Europos Sąjungą, greičiausiai tikėjosi europietiško gyvenimo ir europietiškų tradicijų įsitvirtinimo. Deja, rinkimų kampanija prisidėjo, kad kiekvienas šią ateitį įsivaizduotų savaip - kad tik ji atrodytų kuo patrauklesnė ir artimesnė. Labai tikėtina, jog daugelis liko įtikinti, kad kuo toliau tuo aštrės konkurencija, tačiau galima laukti ir didėjančios paramos. Tie žemdirbiai, kurie ir per darbymetį randa laiko papolitikuoti, nusprendė nelaukti ir iš naujo pirmieji užsiimti eilę prie padidėsiančio lovio. Juo labiau kad ir argumentai, jog kitur Europoje žemdirbius remia labiau, dabar tarsi turėtų atrodyti svaresni. Atsirado dar ir naujas argumentas, kurį Žemės ūkio rūmų pirmininkas išsakė tiesiau, nei buvo galima tikėtis: „Žemdirbiai savo darbą padarė – už ES balsavo. Dabar valdžia galėtų jiems ir atsidėkoti“. Beje, prašant pinigų pasitelkiama jau ne tik apeliacija į dėkingumą, bet ir kiti laiko patikrinti metodai: graudinimas („žemdirbiai skursta“), kyšio prievartavimas („neremsit – nebalsuosim“), reketavimas („neremsit – sužlugdysim transporto ar bent muitinių veiklą“).
 
Žemės ūkis Lietuvoje toli gražu nebėra toks, kad kas nors galėtų kalbėti visų žemdirbių vardu. Tačiau politinis žemės ūkio verslas klesti toliau. Kokia suma turi būti padidinta parama žemės ūkiui – 50 mln. ar 140 mln.- nėra esminis klausimas. Svarbu suvokti tai, kad įpratus gauti gana nebus niekuomet. Planinė ekonomika žlugo jau seniai ir žmonės, dirbantys bet kurioje ūkio srityje, jau turėjo galimybę suvokti, kad rinkoje gaminti reikia tai, ką perka vartotojas, ir taip, kaip to nori vartotojas. Kito kelio rinkoje tiesiog nėra. Tačiau politinis verslas pasiūlo alternatyvą. Grasinant kuo įvairiausiais baubais (balsuosiu – nebalsuosiu, užtversiu – neužtversiu) iš valdžios galima gauti daug. Iššifravus visą situaciją, deja, tenka išvysti niūrų vaizdelį: Lietuvoje susiformavo sluoksnis žmonių, kurie ne tik jaučiasi turį teisę gyventi biudžeto ir visų vartotojų bei mokesčių mokėtojų sąskaita, bet ir išmoko pakankamai ciniškai šią savo „teisę“ apginti. Taip jau susiklostė, kad efektyviausia ir didžiausia iš šių grupių – žemdirbiai.
 
Kaipgi išbristi iš užburto rato, kuomet žemdirbiai reikalauja, politikai nedrįsta atsisakyti ir prisižada, o tai savo ruožtu tampa pagrindu naujiems reikalavimams? Nors ir nenoriu pateisinti politine žemdirbyste užsiimančių ūkininkų, šį ratą nutraukti gali tik valdžia. Pasvarstykime. Praktiškai visos politinės jėgos nuolat džiaugiasi tuo, kad biudžetas yra surenkamas didesnis ir valdžia turės daugiau ko perskirstyti. Visi turi idėjų, kaip geriau panaudoti biudžeto lėšas. Tačiau mokesčių mokėtojui lygiai taip pat žalingas žemdirbių, batsiuvių, geležinkeliečių ar bet kokios kitos grupės subsidijavimas. Valdžios atstovai net neteigia, jog bet kokie reikalavimai gauti paramą ar reguliuoti kainas yra amoralūs ir kėsinasi į visų Lietuvos žmonių gerovę. Atvirkščiai, visuomet duodama suprasti, kad jei tik būtų galimybė, tai valdžia tuomet tikrai nepagailėtų nei žemdirbiams, nei švietimui, nei pramonei, nei sveikatai. Tuomet ir kyla tarsi pagrįstas noras pasakyti: „Tai imkit ir ieškokit tų galimybių!“. O valdžia ima ir ieško. Žemdirbiai šioje situacijoje yra tiesiog efektyviausi iš visų pretenduojančių įlysti į mokesčių mokėtojų kišenę.
 
Skaičiuojant mokesčių naštą galima pastebėti paprastą dėsningumą: visuomet, kai ekonomika auga, auga ir biudžetas, tačiau kai ekonomika smunka, biudžetas paprastai lieka toks pat. Bet juk tai, kad žmonės daugiau sukuria ir daugiau uždirba, toli gražu nėra pakankamas pagrindas valdžiai plėsti. Tačiau tai gera proga, kuria valdžia visuomet siekia pasinaudoti. Jaustis dalintoju, sprendėju turbūt yra malonu, o juo labiau kai tam tarsi turi tautos mandatą. Todėl žemdirbiai, kaip ir kiti prašytojai, toli gražu nėra valdžios priešai. Jie – valstybės ir politikos galios liudytojai. Galbūt vienintelė problema valdžiai yra neoficiali žemdirbių partija - kuo toliau, tuo labiau tampanti stipresnė už oficialias rinkimuose dalyvaujančias partijas. Todėl ir politikuojančius žemdirbius reikėtų vertinti kaip ciniškus ir sėkmingus politinio verslo atstovus. Jie labiausiai jaučia, kur yra skaudžios valdžios vietos ir todėl sugeba visuomet pirmieji atsidurti eilėje prie lovio. Tačiau nei išvarymas į eilės galą, nei galimybė iš šio lovio šiek tiek pasrėbti problemos neišspręs. Problema yra lovys, kurį valdžia visuomet stengiasi kuo stropiau pripildyti, o taip pat šio lovio pildytojai ir dalintojai, t.y. pati valdžia.