Atgal
| Spausdinti
| Skaityti
Prekyba ar teigiamas prekybos balansas?
Rūta Vainienė, LLRI finansų ekspertė
1998-09-01
Straipsnis, "Laisvoji rinka", 1998 Nr. 5
Didėjantis užsienio prekybos disbalansas, "grėsminga" einamosios sąskaitos padėtis - tai temos, kurių populiarumas jau gerokai pralenkė neišsenkančius pašnekesius apie orą. Valdžios žingsniai vertinami, numatant jų poveikį šalies mokėjimų balansui bei sprendžiant Lietuvos einamosios sąskaitos deficito problemas. Apie einamosios sąskaitos deficito pasekmes kalbama kaip apie savaime suprantamą blogį, neminint ir neanalizuojant jų konkrečiai. Ką reiškia mokėjimų balanso ir einamosios sąskaitos deficitas, kokia jo įtaka? Ar racionalus valdžios siekis panaikinti einamosios sąskaitos deficitą? Ar prieš deficitą taikomos priemonės nėra pavojingesnės už patį deficitą? Visa tai nagrinėsime šiame straipsnyje.
Buhalterinis ir ekonominis balansai
Šalies mokėjimų balansas yra statistinis visų Lietuvos žmonių, įmonių ir valdžios santykių su užsieniu atspindėjimas, operacijų registras. Mokėjimų balansas susideda iš einamosios sąskaitos bei kapitalo ir finansinės sąskaitos, nors šis atskyrimas yra sąlyginis. Einamojoje sąskaitoje fiksuojamas prekių, paslaugų importas ir eksportas, darbo ir investicijų pajamos, kapitalo ir finansinėje sąskaitoje - investicijos į užsienį, užsienio investicijos (įskaitant paskolas) Lietuvoje, oficialiosios atsargos.
Žodis "balansas" gali suklaidinti įmonių buhalteriją suprantančius žmones. Mokėjimų balansas skiriasi nuo įmonės balanso, kuriame tam tikru momentu atspindima įmonės padėtis: turtas, kapitalas ir įsipareigojimai. Šalies mokėjimų balansas yra artimesnis pinigų srautams - šis dokumentas atspindi pinigų ir įsipareigojimų judėjimą. Balanso jame yra tik tiek, kad kiekviena operacija fiksuojama dvigubo įrašo principu, vieną kartą su pliuso ženklu (kreditas), kitą - su minuso (debetas). Pavyzdžiui eksportas mokėjimų balanse fiksuojamas, kredituojant einamąją sąskaitą (įsipareigojimas pateikti prekes užsieniui) ir debetuojant kapitalo finansinę sąskaitą (užsienio įsipareigojimas sumokėti už prekes). Būtent todėl konkrečios šalies statistinis (buhalterinis) mokėjimų balansas visuomet turi būti lygus nuliui. Nesusibalansuoja jis tik dėl statistikos ribotumų - ne visas operacijas įmanoma užfiksuoti. Ne taip jau seniai statistinio balanso sudaryti apskritai nebuvo įmanoma, nes nebuvo techninių galimybių viską suskaičiuoti. Lietuvos mokėjimų balanse nurodomos "klaidos ir praleidimai" byloja, kad ir dabar tokios galimybės yra labai ribotos.
Tačiau tai - kalba apie statistinį (buhalterinį) balansą. Kai kurie valdžios atstovai gąsdina kitu - ekonominio (rinkos) mokėjimų balanso, o ypač jo einamosios sąskaitos - deficitu. Įsivaizduokime tą patį buhalterinį balansą, tik be "balansuojančių" eilučių. Paprastai tariant, tokiame ekonominiame mokėjimų balanse suskaičiuojama, kiek pinigų (užsienio valiutos) įplaukia į šalį ir kiek iš jos išplaukia. Mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas reiškia, kad visų šalies gyventojų ir įmonių užsienyje uždirbtų pinigų suma per laikotarpį mažesnė nei per tą laikotarpį užsienyje išleistų pinigų suma. Reikia prisiminti, kad Lietuva, kaip šalis, su niekuo neprekiauja ir nebendrauja, o prekiauja atskiri žmonės, įmonės, valstybės institucijos, taigi joks "Lietuvos balansas" gyvenime neegzistuoja. Ne "Lietuvos pajamos" viršija "Lietuvos išlaidas", o Jonas išleidžia užsienyje daugiau nei Petras gauna, ne "Lietuvos santaupų" nepakanka "Lietuvos investicijoms" finansuoti ir ne Lietuva turės grąžinti skolas, o tas, kas pasiskolino. Nepriklausomų Jono ir Petro santykių sumavimas ir apibendrinimas iki Lietuvos lygio yra popierinė abstrakcija. Lygiai taip pat būtų galima suskaičiuoti Vilniaus, Tauragės ar Palangos mokėjimų balansus - pinigų srautus. Šis skaičiavimas yra gana spekuliatyvus, todėl visos išvados turi būti daromos su išlygomis. Tų išlygų esmė - kuo mažiau pasikliauti apibendrintais rodikliais (šiuo atveju - mokėjimų balansu ar jo einamąja sąskaita), o analizuoti jų sudedamąsias dalis, t.y. rinkos dalyvių veiklą. Pavyzdžiui, einamosios sąskaitos deficito atveju dažnai linkstama pasmerkti skolinimąsi (o ypač vartotojiškas paskolas), nes jis sąlygos deficito didėjimą. Tačiau nei įmonių, nei žmonių skolinimasis nėra savaime neigiamas reiškinys. Kaip taisyklė, skolinasi tas, kieno investavimo galimybės yra didesnės nei skolinančiojo. Ši taisyklė netaikoma tik vienam atvejui - kai skolinasi valdžia. Tik tuo atveju, kai skolinasi valdžia, nevertinamos nei investavimo, nei jų atsipirkimo galimybės, nei atsakomybė. Būtent tokias paskolas ir reikia riboti.
Kalbos apie einamosios sąskaitos deficitą dažnai palydimos samprotavimais apie jo finansavimą. Teiginio apie deficito finansavimą taip pat nereikia suprasti tiesiogiai. Mat joks sąmoningas, tikslinis ir tikslingas lėšų skyrimas, kaip dažnai apibrėžiame finansavimą, nevyksta. Nei vienas žmogus, nei vienas verslininkas ir net valdininkas neperveda pinigų "deficitui finansuoti". Einamosios sąskaitos deficito finansavimu vadinami tie kapitalo sąskaitos šaltiniai, iš kurių, kaip manoma, importuotojai papildomai gauna užsienio valiutos (kiek per duotą laikotarpį neuždirba eksportuotojai). Tai - užsienio paskolos, rinkos dalyvių turimos užsienio valiutos atsargos, centrinio banko laikomi užsienio valiutos rezervai. Deficito finansavimas nėra kažkieno pasiaukojantis aktas vardan Lietuvos, jis nevyksta atsietai nuo bendros ūkinės veiklos. Tai yra kasdieninės atskirų žmonių veiklos, abipusiai naudingų mainų, laisvos valios ar susitarimo rezultatas. Finansuojamas ne deficitas, tiesiog vyksta įprastas gyvenimas, įprastos ūkinės operacijos.
Jau išsiaiškinome, kokia prasme yra vartojamas žodžiai "balansas" bei "deficitas". Dabar nesunku atsakyti į klausimą, ar įmanoma situacija, kad atviroje aplinkoje apibrėžtoje teritorijoje ir apibrėžtu laiku "išsilygintų" ekonominis (rinkos) mokėjimų (ar jo einamosios sąskaitos) balansas. Rinkoje tokia situacija, kad per nustatytą laikotarpį (ketvirtį, metus) perkantys užsienyje lietuviai nupirktų lygiai už tiek, už kiek kiti lietuviai užsienyje pardavė, kad lietuviai užsienyje investuotų tiek pat, kiek ir užsieniečiai Lietuvoje, apibendrinus - kad į Lietuvą įplauktų tiek pat pinigų, kiek ir išplaukia, yra artima utopijai. Ekonominis balansas išsilygina tik pasaulio (nes jis yra uždara sistema) mastu. Atviroje šalyje normali būsena yra mokėjimų balanso (ir einamosios sąskaitos) svyravimas - deficitas arba perteklius. Nei vienas, nei kitas negali būti vienareikšmiai įvertintas ar siektinas, nes nei vienas, nei kitas pats savaime nieko nepasako apie šalį. Tradiciškai ekonomistų labai gerai vertinamas einamosios sąskaitos perteklius gali byloti ne tik apie konkurencingą vietos gamintojų produkciją, bet ir apie importo, prekybos ar kitus apribojimus, investicijoms nepatrauklią aplinką. Kad balansas arba perteklius pats savaime nėra vertybė iliustruoja ir tai, jog jį galima pasiekti ir visiškai atsiribojus nuo pasaulio arba leidžiant pinigams judėti tik viena kryptimi. Besitęsiantis deficitas taip pat nėra ir galimų krizių simptomas. Tai, kad kai ką Lietuvoje išgąsdinusios Estijos vertybinių popierių rinkos smukimo metu šalyje taip pat buvo besitęsiantis deficitas, dar nereiškia, kad jis buvo smukimo priežastis ar simptomas. Yra šalių (pavyzdžiui, JAV), kurios daugelį metų turi einamosios sąskaitos deficitą, tačiau panašios krizės jų neištinka. Yra šalių, kurios turi einamosios sąskaitos perviršį, o jose - neramu (pavyzdžiui, Japonija). Tokios prielaidos labiau primena prietarus, nes ekonomikos teorija jų nepatvirtina, kaip, beje, ir praktika.
Savireguliacijos mechanizmai
Taigi, atviroje rinkoje, konkrečioje šalyje fiksuotu laikotarpiu egzistuoja mokėjimų disbalansas - deficitas arba perteklius. Jei nukrypimas nuo pusiausvyros į kurią nors pusę išsilaiko ilgą laiką, pradeda veikti rinkos reguliavimosi instrumentai, skatinantys pinigų srautus pakeisti kryptį.
Tarkime, kokia nors šalis, kaip ir Lietuva, kurį laiką turi einamosios sąskaitos deficitą. Tai reiškia, kad šios šalies verslininkai noriau perka užsienyje nei užsieniečiai perka šalyje - vietos valiutos paklausa mažėja, didėja užsienio valiutos paklausa (kitoms sąlygoms esant lygioms). Jei šalies valiutos kursas yra plaukiojantis, šie valiutų paklausos ir pasiūlos pasikeitimai atsispindės valiutos kurse - vietos valiuta silpnėja užsienio valiutos atžvilgiu. Pasikeitęs valiutos kursas tuo metu eksportą paverčia santykinai patrauklesniu, einamosios sąskaitos balansas kreipiamas į kitą pusę.
Lietuvoje savireguliacija vyktų kitaip. Nors ir su išlygomis veikiantis valiutų tarybos modelis atmeta valiutos kurso svyravimų galimybę. Valiutų tarybos sąlygomis galima vaizdžiai įsivaizduoti, kad lito nėra, vietoje jo cirkuliuoja 25 JAV centai. Centrinis bankas atviros rinkos operacijomis čia įsiterpti gali gana ribotai (o be to ir siekdamas kitų tikslų nei kurso stabilumo). Mokėjimų balansas, esant valiutų tarybos sistemai, reguliuojasi dėl kainų (tame tarpe ir palūkanų) svyravimo. Nuolat didėjant užsienio valiutos paklausai šalyje, mažėja pinigų kiekis (litus iškeičiame į dolerius, o nepadengtų litų centrinis bankas negali išleisti), mažėja vietinių prekių kainos. Šie kainų pasikeitimai importą daro mažiau patraukliu, skatindami pinigų srautus pakeisti kryptį. Atsižvelgiant į tai, ypač svarbu, kad valdžia nesikištų į kainodarą. Šiandieninė vyriausybė turi daugybę įrankių prekių, paslaugų, darbo kainai reguliuoti, o centrinis bankas kelia sau tikslą reguliuoti pinigų kainą - palūkanas. Toks valdžios kišimasis į kainodarą trukdo valiutų tarybos sistemai balansuotis.
Apibendrinant, visa, kas galiausiai gali atsitikti besitęsiant deficitui, nesikišant valdžiai ir kitoms sąlygoms esant lygioms - kristi valiutos kursas (svyruojančio kurso sistemoje) arba sumažėti vietos produkcijos kainos. Svarbiausia, kad rinka pradeda veikti pačiu laiku, tada, kada reikia, o ne pasikliaudama nuogais skaičiais ir įvairiomis išlygomis, be kurių neapsieina valdžia priimdama sprendimus.
Valdžios intervencija ir vertybės
Nors egzistuoja savaiminiai mokėjimų balanso prisitaikymo mechanizmai, valdžioje neįprasta pasitikėti rinkos savireguliacija, ten praktikuojami valdiški - prievartiniai - instrumentai. Tikslas pateisina priemones, einamoji sąskaita balansuojama administracinėmis priemonėmis. Klasikiniai pavyzdžiai: sąmoningas valiutos kurso įtakojimas (devalvavimas), įstatyminis valiutos konvertavimo apribojimas, tiesioginis importo ribojimas muitais ar privalomais depozitais, skolinimosi iš užsienio ribojimas tiesioginiais draudimais ar mokesčiais, vidinio vartojimo ribojimas bei kitos priemonės. Įmantriai jas įvardinus, paslepiamos tikrosios šių priemonių apraiškos ir pasekmės. Pavyzdžiui, apribojus skolinimąsi iš užsienio (nustačius dideles privalomąsias atsargas, uždėjus mokesčius į užsienį išmokamoms palūkanoms ar tiesiog uždraudus įmonėms skolintis užsienyje), pabrangsta vietos kreditiniai ištekliai, padidėja palūkanos už paskolas. Tuo tarpu dažnas pasipiktina brangiais kreditais, keiksnodamas plėšikiškus bankus ir nežinodamas tikrųjų kredito pabrangimo priežasčių, tikrojo kaltininko. Kaip taisyklė, visi apribojimai taikomi ne pačiai valdžiai, o privatiems ūkio subjektams. Kaip taisyklė, visi šie veiksmai apriboja laisvą žmogaus pasirinkimą.
Priimdama sprendimą įsiterpti į rinką ir siekti teigiamo balanso, valdžia a priori nusprendžia, kad Lietuvos žmonėms yra geriau turėti pinigų, o ne už juos įsigytų prekių, kad jiems geriau investuoti Lietuvoje - nepaisant tarpstančios nepagarbos nuosavybei, kad skolintis staklėms yra vertingiau nei automobiliams ir pan. Primesdama valdžios nustatytas ir neegzistuojančias bendrąsias vertybes, valdžia pamina pačią svarbiausiąją kiekvienam žmogui - laisvai pasirinkti ir gyventi pagal savo vertybes ir elgtis taip, kaip tuo metu jam yra naudinga. Nenorėdama sudaryti normalių verslui ir gyvenimui sąlygų (nes dažniausiai jos susijusios su mokesčių bei reguliavimų - t.y. pačios valdžios - ribojimu), valdžia pasirenka jai lengvesnį kelią. Lengviau yra uždrausti importuoti, nei nustoti skolintis pačiai. Lengviau apriboti kitus, nei save. Lengviau skaičiuoti svetimus pinigus (neva Lietuvos), nei subalansuoti savo pajamas ir išlaidas.
XVII - XVIII amžiuje paplitęs merkantilistinis požiūris į "stiprią valstybę", kuri turi turėti pakankamai rezervų, kad karo atveju galėtų įsigyti ginklų ar maisto, ir vietos prekių vartojimą, kaip neabejotiną gėrį, ir šiandien pasirodo naujaisiais savo pavidalais, įmantriais argumentais, taip iškeldamas valstybę virš žmogaus. Nemenką vaidmenį eskaluojant einamosios sąskaitos deficito temą ir dirbtinai ją sureikšminant, atlieka pastaruoju metu plačiai linksniuojamų tarptautinių institucijų ekonomistai. Niekas šiandien šiame pasaulyje neturi antgamtinių galimybių žinoti, kokio dydžio deficitas yra "pavojingas", o koks toleruotinas - todėl visi valdžios veiksmai turėtų remtis kitais argumentais nei "grėsminga deficito riba" bei siekti kitų tikslų nei popierinių rodiklių patrauklumas. Kadangi pati valdžia šiandien Lietuvoje yra aktyvi ekonomikos dalyvė - ji išleidžia virš trečdalio Lietuvoje sukuriamų pajamų, ji yra didžiausias skolininkas Lietuvoje, ji prisiima gausybę nepagrįstų įsipareigojimų - problemas reikėtų pradėti spręsti būtent nuo jos. Užuot ėmusis priemonių, nukreiptų prieš privatų sektorių, valdžia visų pirma pati turėtų būti tokia, ko reikalauja iš kitų. Nes jos lūpomis įmonėms ir žmonėms keliami reikalavimai - išlaidos lygios pajamoms, gyvenimas be skolų, saikingas vartojimas - tinka išskirtinai tik jai pačiai.
|
