Šiame straipsnyje aptariamos atskiros Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei atskirų Seimo narių iniciatyvos pensinio aprūpinimo srityje. Siekiama atkreipti dėmesį į šių iniciatyvų trumpalaikį pobūdį ir nenuoseklumą pensijų reformos kontekste. Manytina, kad politikų siūlymai – tai tik priešrinkiminių taškų kaupimas, demonstruojant rūpestį ištikimiausiu vyresnės kartos elektoratu.

 

 

Vienas pavyzdžių yra neseniai Vyriausybės patvirtinta tvarka, kurioje numatyta, kaip bus išmokamos negautos socialinio draudimo pensijų dalys 1995-2002 dirbusiems pensininkams. Kaip žinia, Seimas dar praėjusių metų rudenį pritarė tokiam 160 tūkstančių pensininkų parėmimui (daugelis sakytų – nuosavybės grąžinimui). Taigi, pagal minėtą tvarką pirmajai grupei – 75 ir daugiau metų sulaukusiems asmenims ir tiems, kurie gauna netekto darbingumo pensijas – negautos sumos pradedamos išmokėti nuo š.m. liepos 1 d. Vertinant  rinkimų viešųjų ryšių strategijų požiūriu – pačiu laiku: bus spėta ir pasigirti, ir priminti, ir žmonės iki rinkimų dar nespės šios socialinės priemonės pamiršti. Jei kartais Sodros informacinės sistemos ar darbuotojai nebūtų pajėgūs operatyviai atlikti skaičiavimų ir išmokos vėluotų, kalta liktų Sodra. Seimas ir Vyriausybė šiuo atveju galės drąsiai teigti viską padarę. Ar šis žingsnis yra racionalus, ar iš tiesų perviršinis Sodros biudžetas geriausiai gali būti panaudojamas būtent tokiu būdu – tai jau kitas klausimas, kurio iki rinkimų niekas nebekels.

 

 

Kitos priešrinkiminės iniciatyvos yra susijusios su pensijų sistemos reforma. Šios iniciatyvos ne tokios akivaizdžios, ir populizmas čia sunkiau paneigiamas, nes dalyvavimas kaupiamųjų pensijų fonduose, pensijų fondų valdytojų veikla yra sudėtingesni klausimai nei, pvz., bazinės pensijos padidinimo ar kokių papildomų sumų išmokėjimo aritmetika.

 

Reaguodami į žiniasklaidos pagarsintus atskirus atvejus apie pirmųjų pensijų reformos dalyvių gautas išmokas, kurios „neužaugino“ papildomos vertės, politikai suskubo kalbėti apie nepagrįstai didelius pensijų fondų valdymo bendrovių administravimo mokesčius ar net pelnus ir registruoti įstatymų pataisas, kurios numato iki dešimt kartų sumažinti atskaitymus už konservatyvių fondų administravimą arba uždrausti įmonėms daryti atskaitymus tais metais, kai rinkos „neuždirba“ investicinio portfelio vertės padidėjimo.

 

Pensijų sistemos reforma, įgalinusi žmones dalį būsimo pensinio apsirūpinimo sukaupti asmeninėse pensijų sąskaitose, skaičiuoja penktus metus. Joje šiuo metu dalyvauja apie 900 tūkst. asmenų, t.y. apie 63 proc. dirbančių ir apdraustų socialiniu draudimu, arba apie 42 proc. visų darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų. Reformos iniciatorių prognozes gerokai viršijęs dalyvių skaičius liudija, kad gyventojai nelinkę pasitikėti vien valstybine perskirstomąja, Bismarko tipo pensijų sistema („šiandien iš vienų surinkom, o kitiems iškart išdalinom“), tikusia 19 amžiaus industrinei Vokietijai. Tą liudijo ir iki pensijų reformos pradžios Laisvos rinkos instituto atlikta gyventojų apklausa, kurioje kas ketvirtas respondentas atsakė manantis, kad sulaukus senatvės po keliolikos ar keliasdešimties metų valstybė dėl demografinių pokyčių nebus pajėgi jam mokėti jokių senatvės išmokų.

 

Per šiuos penkerius metus reformos dalyviai jei ir netapo finansų rinkų ekspertais, tai bent išėjo investavimo pradžiamokslį. Galėjo pvz., sužinoti, kad, kilimai ir nuosmukiai akcijų ir obligacijų rinkose vyksta cikliškai, neretai kylant akcijų kainoms (esant pelningiems rizikingesniems pensijų fondams), obligacijų kainos (konservatyvieji fondai) „stovi vietoje“, tuo tarpu akcijų kainoms krentant, „atsigauna“ obligacijų rinkos.

 

Pirmieji reformos metai sutapo su sėkmingu laikotarpiu didesnės rizikos fondams, tuo tarpu nuo 2007 m. vidurio situacija pasikeitė ir akcijų rinkose stebimas vertės mažėjimas. Tuo tarpu obligacijų rinkose padėtis nuo praėjusių metų vidurio – priešinga: vieneto vertė ženkliau kyla:

  

Todėl tiems priešpensinio amžiaus dirbantiesiems, kurie reformos pradžioje 2003 m. pasirinko rizikos fondus (nors jiems nebuvo rekomenduojama jų rinktis) ir pensinio amžiaus sulaukė 2007 m. pradžioje, buvo išmokėtos didesnės sumos, nei jų vardu į pensijų fondą pervedė Sodra, o pasirinkusiems rekomenduotus konservatyviuosius fondus, teko mažesnės išmokos, nei pervestos sumos.

 

Aukščiau pateikti atskirų pensijų fondų pavyzdiniai rezultatai iliustruoja neišvengiamą nepastovumą finansų rinkose ir rodo pastaraisiais metais susiklosčiusią atvirkštinę priklausomybę tarp akcijų ir obligacijų vertės svyravimų. Deja, politikai, skaičiuodami aritmetiškai, bet nesigilindami į šias tendencijas, nusprendė, kad „pensijų kaupimo bendrovių pasipelnijimas iš žmonių sunkiai uždirbtų pinigų yra neleistinas“ (iš Seimo nario aiškinamojo rašto). Nors pačios pensijų fondų valdymo bendrovės nurodo, kad jos iš II pakopos pensijų kaupimo veiklos per keletą reformos metų ne tik nėra uždirbusios pelno, tačiau net ir investicijos į šią veiklą dar nėra atsipirkusios, tačiau politikams tai neatrodo tinkamas argumentas. Konservatyvių fondų dalyviai, jų nuomone, turi būti apsaugoti nuo bet kokio, net ir trumpalaikio, nuostolio.

 

Privačių bendrovių dalyvavimas yra stiprioji reformos pusė. Reikalavimas, kad jos nesiektų pelno yra reikalavimas atsisakyti paties privataus verslo esmės – konkuravimo dėl kliento, paslaugų gerinimo. Nes geresnės paslaugos teikiamos didesniam skaičiui klientų atneša pelną. Ir atvirkščiai – siekis veikti pelningai verčia bendroves gerinti paslaugas ir parduoti jas kuo didesniam klientų ratui. Jei vadovautumėmės argumentu „pasipelnijimas yra neleistinas“ tai nuosekliai turėtumėme pradėti reguliuoti bet kurios privačios veiklos kainas. Pvz., įpareigoti prekybininkus pardavinėti pieną, duoną ar kitas sumanytas prekes, kirpyklas kirpti, valyklas valyti pensinio (ar priešpensinio) amžiaus žmonėms pigiau nei prekių ar paslaugų savikaina. Taip sureguliavus kirpyklas ir valyklas, rezultatas būtų vienas iš dviejų: arba kirpyklų ir valyklų verslas visais būdais vengtų aptarnauti pensininkus arba - jei priežiūra būtų griežta - dalis įmonių iš šio sektoriaus pasitrauktų į mažiau sureguliuotas veiklos sritis, ar, tikėtina, likviduotųsi, bankrutuotų ir galiausiai turėtumėme vieną valstybinę įmonę planinėje ekonomikoje.

 

Reforma turi savus kaštus, kuriuos prisiimti turi ir valstybė, ir gyventojai. Noras, kad reforma vyktų išimtinai privačių bendrovių sąskaita, negali būti įgyvendintas, nes reforma, visų pirma, reikalinga ne šioms bendrovėms, o gyventojams ir valstybei.. Todėl valstybė turi šiandien „atiduoti“ dalį socialinio fondo biudžeto - didesnę nei dabartiniai kuklūs 5,5 proc. - privačioms bendrovėms tam, kad ateityje nebankrutuotų nepajėgdama išlaikyti pensinio amžiaus žmonių, kurių skaičius viršys dirbančiųjų skaičių (galima darbingo amžiaus žmonių imigracija iš Azijos, Afrikos, Indonezijos tik nežymiai „švelnins situaciją, todėl ja pasikliauti nereikėtų). Tik didesnės apimties fondai gali generuoti tokius vertės didėjimus, kurių „nesuvalgo“ fondų administravimo mokesčiai. O gyventojai turi atsisakyti tam tikro vartojimo šiandien – ne tik dalyvauti II pakopos pensijų kaupime, bet ir atidėti dalį lėšų į III pakopos savanoriškus pensijų fondus, susitaikyti su galimais nedideliais šiandienos praradimais - tam, kad turėtų garantijas, jog išgalės pragyventi senatvėje.

 

 

Rytų ir Centrinės Europos valstybėse, vykdančiose analogiškas pensijų reformas, kaštai yra paskirstomi įvairiai. Pvz. Slovakijoje net 9 proc. atlyginimo dydžio sumos “nukreipiamos” į pensijų fondus (valstybiniam socialiniam fondui lieka 15 proc.), taip pat jauniausiajai dirbančiai visuomenės daliai kaupimas pensijų fonduose yra privalomas (palyginimui Lietuvos skaičiai yra – 5,5 proc. ir 28,5 proc., o dalyvavimas visiems savanoriškas). Taip akumuliavę dideles lėšas pensijų fonduose, slovakai gali tikėtis reikšmingų pensinių garantijų ateityje. Tačiau už šias ateities garantijas slovakai „susimoka“ šiandien – visiems be išimtiems dirbantiesiems įvestas 4.75 proc. dydžio Solidarumo rezervų fondo mokestis. Tokie pereinamieji mokesčiai reikalingi tuomet, kai norima radikaliau keisti Bismarko tipo pensinio aprūpinimo sistemą, kurią įvesti galima per vieną dieną (surinkti iš vienų ir čia pat atiduoti kitiems yra nesunku), o atsisakyti reikia ilgų metų (nustojus rinkti iš vienų, įsipareigojimai atiduoti kitiems neišnyksta). Vietoje pereinamojo mokesčio pensijų sistemų pertvarkyme naudojamos ir kitos priemonės, pvz. nustatytų parametrų (pensinio amžiaus, išmokų dydžių) keitimas. Lietuvos atveju spartesniam reformos vykdymui galėtų būti panaudotas jau minėtas Sodros biudžeto perviršis, kuris dabar išdalijamas neplanuotų išmokų pavidalu.

 

 

Taigi trumpo laikotarpio rizika, šiandien tenkanti pensijų sistemos reformos dalyviams, taip pat yra reformos, orientuotos į ilgalaikius tikslus ir ilgalaikį stabilumą, kaina. Todėl politikų noras pakišti pagalvę savarankiškus ir savanoriškus sprendimus priėmusiems žmonėms tėra priešrinkiminės naudos vaikymasis, pasinaudojus momentine situacija vertybinių popierių rinkoje. Pasiryžus pertvarkai, kurią ekspertai vertina kaip vieną reikšmingiausių įvykių reformų negausioje Lietuvos politinėje ir visuomeninėje erdvėje, reikia ir toliau matyti visaapimantį reformos vaizdą.

 

Pastaraisiais metais politikai fragmentiškai keitė pensinį kaupimą reguliuojančius teisės aktus ir visais atvejais numatydavo papildomų įpareigojimų pensijų fondų bendrovėms: naujus reikalavimus reklamai, papildomas prievoles dėl individualaus klientų informavimo, visuomenei skirtų tyrimų atlikimo ir skelbimo ir pan. Tačiau negirdėjo ekspertų raginimų  į reformą žvelgti platesniu žvilgsniu ir imtis esminių reformos sėkmei reikalingų priemonių 10, ar bent iki 8,5 proc. didinti į pensijų fondus nukreipiamo socialinio draudimo mokesčio dalį.

 

Naujausioji iniciatyva – reguliavimu sumažinti konservatyvių pensijų fondų administravimo mokesčius, siekiant apsaugoti šių fondų dalyvius nuo galimų praradimų – yra nebeaktuali, nes obligacijų rinkose vyksta vertės kilimas (ir „gelbėjimas“ dabar atrodytų reikalingesnis rizikingų fondų dalyviams, kurių fondų vienetų vertė krenta). Ji netikslinga, nes administravimo mokesčius geriausiai mažina ne reguliavimas, o konkurencija tarp bendrovių. Ji nėra pagrįsta, nes Pasaulio banko ekspertų 2007 m. balandžio mėn. rekomendacijose, kuriomis bandoma remtis, yra žymiai daugiau įžvalgų, nei nurodo konservatyvių fondų dalyvius gelbėti pasirengę politikai. Ji iš esmės netinkama, nes dalyvauti pensijų kaupime žmonės nusprendžia savarankiškai.

 

Dėl šių priežasčių, minėtos priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonių gelbėjimo akcijos ir yra tik priešrinkiminės akcijos. Aptartos iniciatyvos yra rūpestis artimiausiu ketverių metų, t.y. Seimo kadencijos trukmės, laikotarpiu. Tikrai ne tuo, kaip dabartinių pensininkų vaikai ir vaikaičiai gyvens 2020-aisiais, kai Sodros biudžetas ilgam taps deficitiniu, ar 2050-aisiais, kai pensinio amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje ir daugelyje Europos valstybių viršys darbingo amžiaus gyventojų skaičių.