Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Privati nuosavybė - pagrindas

Guoda Steponavičienė, LLRI viceprezidentė
2006-09-29
Straipsnis, "Atgimimas"
Pradėkime nuo to, kad privati nuosavybė yra įtvirtinta Konstitucijoje kaip Lietuvos ūkio pagrindas. Lietuvos valstybė yra įsipareigojusi ginti privačią nuosavybę savo ir užsienio piliečiams. Nuosavybės apsauga figūruoja praktiškai visuose indeksuose ir reitinguose, vertinančiuose šalies patrauklumą užsienio investicijoms ir verslui apskritai. Tai visiškai dėsninga, nes investuojančiam reikia žinoti, kad jo investicija bus ne tik viliojama jam apsisprendžiant, bet ir ginama nepriklausomai nuo pakitusių aplinkybių ar jo veiklos svarbos tai valstybei. Tie patys dalykai svarbūs ir žmogui – jis jaučiasi piliečiu, jei jo nuosavybę (net jei ji ir visai menka) gina įstatymas.
 
Kaip teigia iškilūs mąstytojai, privati nuosavybė sudaro Vakarų civilizacijos pagrindą. Svarbus ne tik pats faktas, kad žmonės turi nuosavybę, bet ir tai, kad įstatymai gina žmogaus nuosavybę nuo dominuojančios klasės ar valdžios savivalės, o privačios nuosavybės neliečiamumas yra pripažįstama vertybė visuomenėje. Žiūrint plačiau tai reiškia, kad nuosavybė ir jos turintis žmogus yra gerbiamas. Pasikėsinimas į kito žmogaus turtą yra ne tik baudžiamas įstatymo, bet ir smerkiamas žmonių[1].
 
Verta turėti omenyje, kad iki modernios valstybės atsiradimo, praktiškai visa žemė, miškai, miestai, mokyklos, ligoninės, našlaičių prieglaudos ir kt. priklausė privatiems savininkams. Tačiau tada savininkais galėjo tapti tik privilegijuotosios klasės. Kapitalizmas įnešė esminę naujovę į nuosavybės santykius – savininku galėjo tapti kiekvienas. Tačiau nespėjo žmonės nė kojų apšilti su šia nauja galimybe, kai atsirado naujas nuosavybės variantas – viešoji nuosavybė. Ji turėjo sudaryti pagrindą naujai santvarkai – socializmui. Žinia, nesudarė.
 
Viena iš priežasčių, kodėl socializmas žlugo, buvo būtent jo netinkamas nuosavybės pagrindas. Mat nesant privačios nuosavybės, nėra kriterijaus, pagal kurį galima paskirstyti veiklos rezultatą ir taip sukurti motyvaciją dirbti. Iš istorinių pavyzdžių atsimename, kad socialistinėje geležinės sienos pusėje atsilikimas buvo tiesiogiai proporcingas nuosavybės viešumui. Pabaltijyje turėjome daugiau privačios nuosavybės nei Rusijoje, bet mažiau nei Lenkijoje ar Čekijoje, kur, galų gale, proporcingai buvo mažiau nuosavybės ir gerovės, palyginti su Vakarų Europa.
 
Privačios nuosavybės įtvirtinimas buvo esminis kuriant nepriklausomos Lietuvos pagrindus. Tai, kad buvo pradėta žemės restitucija, pastatų grąžinimas buvusiems savininkams, maldos namų grąžinimas tikintiesiems, kolūkių žemės gražinimas ūkininkams, - buvo ir teisinga, ir ekonomiškai logiška. Masinė čekinė privatizacija buvo kitas vykęs žingsnis, leidęs greitai privatizuoti viešą turtą. Žinoma, nukentėjusių ir nusivylusių neišvengta, tačiau visiškai nerealistiška būtų tikėtis, kad visi bus patenkinti, bandant po tiek metų gyvenimo prieš dėsnius vėlei atsisukti į juos. Be šių nepriklausomybės pradžioje padarytų veiksmų nebūtume šiandien pasiekę pusės Europos BVP vidurkio ir palikę buvusias turtingas socialistines šalis (Lenkiją ir Bulgariją) už nugaros.
 
Galite ginčytis, kad nuo to laimingesni netapome, arba teigti, kad reformas darę dar lėčiau šiandien būtume laimingesni. Deja, nors ekonominę gerovę išmatuoti labai sunku, bet laimės, ypač kolektyvinės, apskritai neįmanoma pasiekti. Tuo labiau kad ji tikrai nebus sukuriama ekonominės politikos sprendimais. Taigi, apsiribokime žemiškesniais dalykais.
 
Nuosavybė Lietuvoje šiandien
 
Šiandien kalbos apie nuosavybę valstybėje yra labai žemiškos. Privatizuojama paprastai tada ir tai, kai galima gauti papildomų pajamų į biudžetą. Žemė grąžinama po truputį, bet ypač po truputį savininkams aplink didžiuosius miestus. Pastatai grąžinami savininkams, bet ypač po truputį tam tikros tautybės. Griežtai žiūrima, kad privatūs savininkai laikytųsi savo sklypo ribų ir nurodytų atstumų kur nors laukuose, bet Valdovų rūmai pastatomi tiesiog ant Katedros Vilniaus viduryje. Dar neaiškiau tampa su nuosavybės gynimu, kai kalba eina apie teisę paimti nuosavybę visuomenės reikmėms – keliams, geležinkeliui, ekonominei zonai, iškasenų karjerui. Žinoma, žemės paėmimo teisė iš privataus savininko yra maloni, kai esi suinteresuotas investuotojas į tą ekonominę zoną. O jeigu po to kas nors pasiūlys toje žemėje, kur tu investavai į gamyklą, pastatyti oro uostą ir paims tavo investicijas viešosioms reikmėms? Taip pat patogu nacionalizuoti privačią žemę Europinės vėžės geležinkeliui, kai esi pabėgių gamintojas ar su juo susijęs pareigūnas, o jei esi Suvalkijos ūkininkas, per kurio žemę ši vėžė suprojektuota? Įstatymas numato, kad nuosavybę galima paimti viešosioms reikmėms ir nacionalinės svarbos ekonominiam objektam plėtoti. Priminsiu tik, kad tokiu tik per plauką nebuvo paskelbta „Gariūnų“ turgavietė.
 
Keistas toks nuosavybės gynimas išeina – ne iš principo, o pagal situaciją. Kai naudinga - ginam, kai nenaudinga – ne. Tik kieno atžvilgiu tas naudingumas bus skaičiuojamas? Žinoma, ne eilinio piliečio. Pastarasis gali būti ramus tik tada, kai įstatymai gina privačią nuosavybę iš principo, nepalikdami diskrecijos valdžios institucijoms rasti argumentų nacionalizacijai.
 
Pasaulyje nuosavybės neliečiamumo principą paprastai gindavo dešiniosios politinės jėgos. Gaila, kad Lietuvoje nė viena partija jo negina. Pakanka paminėti išaugsiančias žvyro kainas ir privačios nuosavybės neliečiamumo nelieka nė kvapo.
 
Svarstant privatizuoti ar ne, kartais pakalbama apie didesnį privataus sektoriaus efektyvumą, bet ne visada – tik kai tinka prie konteksto. Mat tas privataus sektoriaus didesnio efektyvumo argumentas yra pavojingas. Jei jį plačiai pripažinsi - bus sunkiau išsisukti, kai kas nors pradės kalbėti apie privačias mokyklas, universitetus ir gydymo įstaigas. Reikės sutikti, kad privatus tvarkosi efektyviau visose srityse. Tuomet pasitelkiamas kitas argumentas – kad veiklos efektyvumas nėra viskas, egzistuoja ir kiti tikslai. Jų vardijama įvairių, bet trumpai tai vadinama viešuoju interesu. Būtent, kad visiems bus geriau, jei kažkoks objektas A ar B bus tvarkomas mažiau efektyviai, bet išliks viešas. Tai gali būti paslauga (mokymas, gydymas), objektas (kino teatras, sporto rūmai, geležinkelių bendrovė, oro uostas, miškas). Įžvelgiamos grėsmės dėl privataus savininko būna įvairios, tačiau iš esmės jos reiškia nuogąstavimą, kad privataus savininko teikiamos paslaugos bus a) per brangios, b) ne tokios, kokių nori vartotojai. Kitais žodžiais tariant, privatus savininkas elgsis iš esmės prieš rinkos dėsnius – neatsižvelgs į paklausą.
 
Akivaizdu, kad dėsnių nepaisantis verslas ilgai neišsilaikys, todėl šis argumentas neatrodo įtikinamai. Tikrasis argumentas yra kitas – mes norime, kad tie objektai būtų vieši. Norime, nes mums taip įprasta, norime, nes nežinome, ką iš tikrųjų verslininkas su juo darys (kadangi jis neatsiperka, o turi atsipirkti), norime, nes mums gaila, kad iš to kas nors uždirbs.
 
Iš kur tas viešos nuosavybės troškimas?
 
Šiaip, sakyčiau, iš sovietmečio. Bet nesakysiu, nes kapitalistinėse šalyse tokių norų ir norinčiųjų - nors tvenkinį tvenk. Taigi galiu tik spėti, kad iš iliuzijos, jog materialūs ištekliai yra neriboti ir mes kiekvienas turime teisę į viską, kas geriausio pasaulyje sukurta (darbą, atostogas, naujus vaistus, prieigą prie interneto ir pan.) nepriklausomai nuo mūsų indėlio. Turime, vien dėl to, kad esame žmonės ir norime turėti ne mažiau nei kiti. Tuomet, žinoma, nuosavybės sąvoka nepatinka. Nes ji apibrėžia ir apriboja, ji seikėja ir lygina. Ir tada paaiškėja, kad gali tik tiek, kiek tau priklauso, kiek užsidirbai.
 
O patys objektai? Kodėl žmonėms patinka vieši objektai? Valdžiai, aišku, todėl, kad per juos galima daryti įtaką (pvz., liepti pafinansuoti kokią partiją ar sudaryti tiekimo sutartį su pažįstama įmone). Bet kodėl jie patinka žmonėms? Visi žino, kad niekieno miškeliai yra pilni šiukšlių, o viešos laiptinės vakare pavojingos; kad visuomeninė televizija transliuoja tokią pačią programą beigi reklamą, kaip ir komercinė, kad viešame kino teatre viskas prasmirdę tais pačiais kukurūzų spragėsiais, kaip ir privačiame, o repertuaras tas pats? Manau vis dar iš tos pačios iliuzijos gauti pagal poreikius mokant pagal galimybes. Tiesa, tokia galimybė, kad objektą privatizavus kažkokios paslaugos nebus, yra. Mat jeigu paslauga buvo nuostolinga ir tą nuostolį dengė visi mokesčių mokėtojai, privatininkas toliau taip elgtis negalės (nebent būtų tam skirta tikslinė subsidija).
 
Dalies prekių ir paslaugų Lietuvoje nėra dėl to, kad mūsų rinka labai maža. Lietuvoje labai sunku išsilaikyti ne tik alternatyviam menui, bet ir šiaip, specializuotam žurnalui (kultūriniam, ekonominiam), gerai vegetarinei kavinei, rimtą literatūrą leidžiančiai leidyklai ir pan. Tačiau manyti, kad šiuos mūsų pomėgius turėtų per mokesčius finansuoti tie, kurie skaito geltonąją spaudą, klauso popso ir valgo dešrainius, būtų mažų mažiausia nesąžininga.
 
Vartotojams, kurių yra per mažai, kad gautų rinkoje juos tenkinantį produktą, yra kelios išeitys – naudotis globalizacijos vaisiais arba patiems prikaupus kapitalo iš kokios labiau komercinės veiklos ir pasitelkus entuziastus patiems pradėti tokį alternatyvų verslą. Alternatyvūs verslai yra tikroji rinkos prigimtis ir tiktai joje jie atsispiria konjunktūrai. Pažvelgę į istoriją, pamatysime, kad geriausius kūrinius visada sukūrė privatūs žmonės, naudodamiesi savo privačia iniciatyvos ir gebėjimų nuosavybe.  
 
Kadangi rašinys alternatyvinis (vyraujančiai nuomonei), tai jis bus su laiminga pabaiga: manau, kad Lietuvoje atsiras vis įvairesnių ir kokybiškesnių paslaugų. Visų pirma, pasibaigus Europos struktūrinių fondų įsisavinimo bumui, atsilaisvins daugiau intelektualių pajėgų, kurios norės galų gale sukurti ką nors apčiuopiamai naudingo. Jeigu ekonomikos augimas sulėtės ir pelnai sumažės, verslas bus priverstas ieškoti naujų nišų ir įsiklausyti į mažesnių bei „mažiau pelningų“ vartotojų grupių poreikius. Jeigu ekonomikos augimas nelėtės ir įmonių pelnai augs, atsiras daugiau turtingų žmonių, kurie ims domėtis subtilesniais žmonių poreikiais: vieni iš tuštybės, kiti – iš pašaukimo.


[1] Svarbu pastebėti, kad čia kalbame apie nuosavybės gynimo principą, ne apie nuosavybės dydį. Būtent smulkūs savininkai yra labiausiai pažeidžiami tais atvejais, kai nuosavybė ginama ne iš principo, o siekiant naudos (pvz., pritraukti stambių užsienio investicijų ar pan.).