Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Probleminių teritorijų programos pridės joms problemų

Kaetana Leontjeva, LLRI jaunesnioji ekspertė
2008-09-04
Komentaras, Delfi.lt
Vyriausybė pritarė nutarimui „Dėl probleminių teritorijų plėtros programų patvirtinimo“. Pagal šias programas septyniose savivaldybėse – Druskininkų, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Jurbarko, Kelmės ir Pasvalio – bus plėtojama infrastruktūra, socialinis būstas, skatinamos bendruomeninės iniciatyvos.
 
Artimiausiu metu bus patvirtintos ir kitų 7 probleminių teritorijų programos. Pagrindinis programų tikslas - sumažinti socialinius ir ekonominius netolygumus tarp šalies regionų. Šiandien patvirtintos programos kainuos 799 mln. lt., lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto (daugiausia ES lėšos ir bendrojo finansavimo lėšos), Privatizavimo ir Užimtumo fondų, finansiškai prisidėti turėtų ir pačios savivaldybės.
 
Remiantis LR Vyriausybės 2006 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 428 „Dėl probleminių teritorijų išskyrimo kriterijų“, probleminėmis teritorijomis laikomos tos, kuriose registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis ir pašalpos gavėjų ir gyventojų santykis bent 60 proc. viršija šalies vidurkį. Tačiau du rodikliai yra per mažai norint tinkamai įvertinti teritorijų problematiškumą, o kiti rodikliai gali pateikti kiek kitokią situacijos interpretaciją. Antai 2006 m. problemine teritorija laikomame Jonavos r. 1598 litų vidutinis bruto darbo užmokestis buvo vienas aukščiausių šalyje ir viršijo visos šalies vidurkį, tad ar pagrįstai vadiname šią teritoriją problematiška?
 
Šiame kontekste daug svarbesnis klausimas, ar iš viso reikia finansuoti probleminius regionus bei ar lėšų skyrimas gali (ir turi) išlyginti ekonominius ir socialinius regionų netolygumus. Juk natūralu, kad ekonominiai rodikliai didžiuosiuose miestuose bus didesni nei atokesniuose regionuose, ir papildomų lėšų skyrimas vargu ar išlygins tuos netolygumus. Analizuojant projektus, kuriems bus panaudojamos programų lėšos, įžvelgiamas neatitikimas tarp projektų ir rodiklių, kuriuos norima pagerinti (santykiniai registruotų bedarbių ir socialinės pašalpos gavėjų skaičiai, lyginant su šalies vidurkiu). Koks ryšys tarp namų renovavimo ir socialinės pašalpos gavėjų skaičiaus?
 
Ar šis rodiklis sumažės žmonėms pradėjus gyventi renovuotuose namuose? O juk renovavimo projektams numatyta skirti kasmet po 25 mln. lt. Socialinio būsto įrengimas taipogi vargu ar sumažins bedarbių skaičių. Programų lėšos bus skiriamos ir darbo vietoms subsidijuoti, tad nedarbo rodikliai bus pagerinti tik dėl valstybės įsikišimo į ekonomiką. Kitaip tariant, vieniems liepsime kasti duobes, o kitiems jas užkasti vardan to, kad tame regione sumažėtų nedarbas. Ar nepablogės darbingumo rodikliai nustojus subsidijuoti darbo vietas? O gal ruošiamės valstybės lėšomis amžinai kurti darbus ir taip sugrįžti pusė amžiaus atgal? Tiesa, šios Sąjungos pavadinimas jau kitas, bet noras visiškai panaikinti nedarbą, niekur nedingo.
 
Keletas dėmesio vertų, beveik anekdotinių projektų. Pasvalyje vykdomas bendradarbiavimo ryšių su Drandegalo komuna (Norvegija) plėtros projektas kainuos 40 tūkst. lt., Saulės mūšio pergalės įamžinimas memorialiniu kompleksu – 2,2 mln. lt, vietos veiklos grupės „Nemunas“ kaimo plėtros strategijos įgyvendinimas – 9 mln. lt. Projekto poveikio bazinio vertinimo pažymoje konstatuojama, kad nepatvirtinus Probleminių teritorijų plėtros programų, poveikis valstybės finansams bus neigiamas; pažymos, rengėjų nuomone, dabartinio valstybės lėšų neefektyvumo ištakos slypi koordinavimo stokoje. Bet ar galima teigti, kad tie 799 mln. bus efektyviai panaudoti, jei projektai vargu ar turės įtakos vertinimo kriterijams?
 
Regionai gali būti probleminiais dėl įvairių priežasčių, tikriausiai sutiksite, kad problemų šaknys vargu ar yra neišplėtotas socialinis būstas arba neasfaltuotas žvyrkelis. Tačiau rūpintis reikia ne regionais, kad ir kokie probleminiai jie bebūtų, o žmonėmis. Jeigu žmogui blogai jo mieste, ar ne geriau, kad jis turėtų laisvas galimybes save realizuoti bet kur? Dabar gi daroma priešingai – skiriamos lėšos tam, kad žmogus liktų blogame regione, nors abejotina ar padėtis tame regione dėka tų lėšų pagerės.
 
Netolygumus tarp regionų šalinti padėtų ne gausesnis finansavimas, o problemų nustatymas ir nuoseklus jų pašalinimas. Programų rengimo metu turėjo būti analizuojama, kodėl didelis nedarbas būtent tuose regionuose, kodėl merdėja ekonomika, kodėl neatsiranda naujų gamyklų, tačiau apie esminius kliūčių šalinimus programose nekalbama. Pavyzdžiui, iš Vilniaus į Druskininkus jau seniai nevažiuoja traukiniai ir turistams tenka važiuoti senais ir nepatraukliais autobusais; spėju, kad šiuo atveju traukinio maršrutas turėtų daugiau teigiamos įtakos Druskininkų r. ekonominiams rodikliams nei papildomos lėšos. Kita vertus, probleminėse teritorijose aukštas nedarbas gali būti sąlygotas ir neišsivysčiusios pramonės, kuri neplėtojama dėl aukštų žemės kainų, biurokratijos ir korupcijos. Galimiems darbdaviams įtarumo gali kelti ir vietiniai darbuotojai, mat kartais nesi tikras, kad į darbą žmogus tikrai ateis kasdien.
 
Tad prieš skirstant lėšas, reikia kompleksiškai ištirti problemas ir į jas atsiliepti, ryžtingai šalinant biurokratines kliūtis, sudarant sąlygas žmonėms tobulėti. Bet kuriuo atveju, didinti išlaikytinių ratą probleminėse teritorijose tikrai nėra išmintinga strategija. Kitaip programų vertinimo stadijoje gali paaiškėti, kad tikslai nepasiekti – bet ką tai pakeis, jei pinigai jau išleisti?