Geriausia šiuo metu profesinio mokymo vieta – verslo įmonė. Verslas dažnai verčiau pats išleidžia papildomus pinigus naujų darbuotojų profesiniam apmokymui, nei ieško jiems papildomai nieko nekainuojančių profesinių mokyklų absolventų.

Verslas pats naujiems ar esamiems darbuotojams organizuoja profesinį mokymą ar kuria savo profesinio mokymo centrus, nei perka šias paslaugas iš savo srities profesionalais turinčių būti profesinio mokymo įstaigų. Paradoksalu, tačiau tai darbo rinkos kasdienybė.

To priežastis - nepakankama profesinio mokymo kokybė. Tyrimas rodo, kad 68 proc. apklaustųjų darbdavių manė, kad profesinio mokymo įstaigas baigusių mokinių žinios ir įgūdžiai visiškai neatitinka įmonių poreikių ir rinkos situacijos, o kone 9 iš 10 darbdavių teigė, kad turi iš naujo mokyti įdarbintus profesinių mokyklų absolventus. 2007 metais atlikto tyrimo duomenys leidžia teigti, kad vienam besimokančiajam asmeniui profesiniame mokyme vidutiniškai tekę 7 tūkst. litų valstybės biudžeto lėšų buvo išleista mažai efektyviai . Šios lėšos vos tūkstančiu litų mažesnės nei tais metais vidutiniškai vienam studentui tekusios valstybės lėšos aukštąjame moksle.

 

Šiek tiek lankstumo į profesinio mokymo sistemą galbūt įneš planuojamas diegti modulinis profesinis mokymas. Modulinio mokymo kūrimui ES fondai investuoja dešimtis milijonų litų. Jis leis mokiniui pasirinkti, ar jam iš karto baigti visą mokymo programą, ar išklausius tam tikras savarankiškas programos dalis pradėti dirbti ir pratęsti mokymą vėliau. Mokinys turės galimybę skirtingas mokymo programos dalis rinktis skirtingose mokyklose. Tiek mokiniai turės lankstesnius būdus įgyti profesinę kvalifikaciją ir pasirinkti profesinio mokymo įstaigą, tiek, tikėtina, bus sudarytos sąlygos didesniam ir įvairesniam profesinio mokymo teikėjų ratui susidaryti. Profesinį mokymą gali teikti profesinės mokyklos, įmonių mokymo centrai, gamybos įmonės, personalo mokymo įmonės, savarankiškai dirbantys meistrai ir panašiai. Kuo jų ratas didesnis, tuo didesnė konkurencija tarp jų, tuo didesnė motyvacija gerinti savo veiklą.

Visgi didžiausias viltis gerinant profesinio mokymo kokybę valdžia deda į didelio mąsto infrastruktūros atnaujinimą. Bus perkama praktiniam mokymui reikalinga įranga, statomos ar atnaujinamos praktiniam mokymuisi skirtos patalpos ir pan. Iš viso Lietuvoje yra 80 profesinių mokyklų. Pagal naują investavimo planą kiekviename regione buvo išskirti ūkio sektoriai, kuriems profesinis mokymas yra reikalingiausias.

Atrinktos šiuo metu sėkmingiausiai dirbančios profesinės mokyklos, iš kurių bus sukurti 25 sektoriniai praktinio mokymo centrai (iš viso Lietuvoje yra 80 profesinių mokyklų). Į juos per kelis metus bus investuota virš 220 mln. litų ES struktūrinių fondų lėšų. Profesiniam mokymui tai yra milžiniški pinigai, kadangi jie, palyginimui, sudaro virš 60 proc. visų valstybės biudžeto lėšų, kurios profesiniam mokymui buvo skirtos 2008 metais.

Apie visa tai valdžia kalba su pasididžiavimu, bet galimas ir kitoks šio sumanymo vertinimas.

Pirma, didelių pinigų įdėjimas į sektorinius praktinio mokymo centrus ir, galima sakyti, monopolijų sukūrimas, tikrai neskatins profesinio mokymo gyvybingumo ar efektyvumo, - sektoriniai praktinio mokymo centrai neturės jokių lygiaverčių konkurentų. Nes privačios investicijos greta valstybinių monstrų tiesiog neapsimokėtų.

Antra, sektorinių praktinio mokymo centrų kūrimas iš esmės yra centrinis planavimas. Tai didžiausia socializmo praktikoje pasitvirtinusi nesėkminga prielaida. Pasikeitus išorinėms aplinkybėms didelė dalis visų darbų bus daroma perniek.

Trečia, nesvarbu kokia įranga bus įsigyta, ši investicija bus pavėluota. Kelis metus trunkantis planavimo ir plano įgyvendinimo procesas paprasčiausiai nespės paskui technologijų vystymąsi ir pokyčius rinkoje, todėl atkeliavusi iki mokymo įstaigos neatitiks tos, kuri naudojama įmonėse. Valstybiniai sektoriniai centrai net nenorės ieškoti balanso tarp šiandieninių investicijų į technologijas ir jų pokyčio rizikos – greitas pinigų panaudojimas yra įsisavinimo sėkmės matas.

Pačios profesinės mokyklos turi ieškoti būdų, kaip atnaujinti savo bazę. Dalis jų taip ir daro net ir be papildomo finansavimo. Pavyzdžiui, su mokyklomis bendradarbiaujančios įmonės paskolina ar atiduoda dalį savo įrangos, kuri įmonėms jau nėra reikalinga, bet yra žymiai modernesnė nei ta, kurią šiuo metu turi mokyklos. Išradingiausi sprendimai kyla dėl trūkumo, o ne dėl pertekliaus. Tuo tarpu blogai veikiančiai sistemai skyrus daug pinigų - sistema gali veikti dar blogiau.

 

Net ir pačiame Profesinio mokymo įstatyme tvirtinama, kad profesinio mokymo sistema turi atitikti rinkos poreikius. Įstatyme tai vadinama kontekstualumo principu: profesinio mokymo sistema turi būti glaudžiai susieta su šalies ūkio, socialinės, kultūrinės raidos kontekstu, kartu su juo atsinaujinti ir atitikti nuolat kintančius darbo rinkos poreikius. Tačiau laiku atsinaujinti ir atitikti nuolat kintančius darbo rinkos poreikius ji galės tik tada, jei pati dalyvaus rinkoje ir bus rinkos dalimi.

Profesinio mokymo įstaigos turi konkuruoti ne tik tarpusavyje, bet ir su galimais kitokiais profesinio mokymo teikėjais (įmonėmis, privačiais mokymo centrais ir pan.). Šiuo metu konkurencija yra tik formali: privatūs teikėjai negali gauti tokio pat finansavimo, kokį gauna valstybinės mokyklos; įmonei užregistruoti profesinio mokymo programą gali trukti ilgiau nei trunka poreikis tai programai vykdyti. Profesinės mokyklos pajamas turėtų būti gaunamos tik už atliktas paslaugas, jos neturėtų tikėtis jokio institucinio finansavimo.

Mokymo įstaigos sėkminga veikla ar veiklos nutraukimas turi priklausyti nuo to, ar sėkmingai mokymo įstaiga atitinka rinkos poreikius – sugeba pritraukti mokinius ar paslaugų užsakovus.

Nuosekliai laikantis šio principo, nesvarbu valstybinės ar nevalstybinės, mokymo įstaigos teikia profesinį mokymą, jei jos dirba efektyviai ir nebankrutuoja. Ilgainiui netgi galėtų būti atsisakyta valstybinių profesinio mokymo įstaigų ir profesinį mokymą galėtų teikti tik privačios mokymo įstaigos ar privatūs subjektai (privačios mokymo įstaigos, įmonės, įmonių mokymo centrai ir pan.).

Iš visų švietimo pakopų, profesinis mokymas yra labiausiai susijęs su rinkos poreikiais, todėl ir į rinką jis turi būti įsitraukęs labiausiai.

Jei pereiti prie visiškai privataus profesinio mokymo nesiryžtama, bent dabartinės valstybinės mokymo įstaigos turi būti priverstos veikti lyg jos būtų rinkos subjektai. Jeigu jos nesugebės sėkmingai konkuruoti su kitais profesinio mokymo teikėjais turi būti sudaryta galimybė tokią mokymo įstaigą uždaryti ir nutraukti finansavimą. Profesinėms mokykloms turi būti suteikta teisė pačioms daryti esminius sprendimus paskirstant savo finansus, nusistatant struktūrą, sprendžiant reikalavimus darbuotojams ar keliant jų darbo užmokesčio klausimą, laisviau disponuoti turtu, pačioms formuoti mokymo turinį ir kt.

Veiksmingiausius, reikalingiausius ir ekonomiškai pagrįsčiausius sprendimus galima priimti tik tada, jei pati mokykla, viena ar konsultuodamasi su socialiniais partneriais, gali priimti visus esminius jos veiklą liečiančius sprendimus. Tuo tarpu „iš viršaus“ nuleidžiami biurokratizuoti sprendimai dažniausiai būna pavėluoti, sprendimų priėmimo schemos pernelyg bendros ir negali atsižvelgti į kiekvienos atskiros mokyklos situacijos specifiką. Iš profesinį mokymą kuruojančių valstybės tarnautojų negalima tikėtis žinių apie visus verslo poreikius ar tų poreikių pokyčius.

Jeigu profesinio mokymo įstaigos nebus priverstos veikti kaip tikri rinkos subjektai, jos ir toliau galės dalį valstybės finansavimo gauti vien todėl, kad egzistuoja. Profesiniame mokyme neįvedus lygių konkurencinių sąlygų su visais įmanomais profesinio mokymo teikėjais, bus galima dar ilgai ieškoti nepakankamai kokybiško profesinio mokymo priežasčių ar siūlyti motyvacijos geriau dirbti nesuteikiančias priemones.