Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Progresinių mokesčių pažadai

Kaetana Leontjeva, LLRI ekspertė
2009-04-06
Straipsnis, "Mokesčių žinios"
Šiandien Lietuvoje žadama, kad progresiniai mokesčiai įvestų dar nuo komunizmo lauktą socialinį teisingumą. Sakoma, kad per paskutiniuosius penkerius šešerius metus įmonių pelnas įspūdingai augo, o paprastų žmonių atlyginimai mažiau.
Sakoma, kad dideliais tarifais apmokestinamos didelės pajamos nepadarytų žalos daug uždirbantiems – vis tiek jiems liktų daugiau nei pusė. Sakoma, kad didesnis mokestinių pajamų surinkimas leistų teisingiau paskirstyti biudžeto pajamas, pagerintų skurdžiai gyvenančių žmonių sąlygas, sumažintų socialinį neteisingumą. Pateisinimų ir argumentų, remiančių progresinius mokesčius, visuomeninėse diskusijose girdime daug, bet jų teisingumas kelia abejonių.
Kas slepiasi po dideliu pelnu
Pradėkime nuo įmonių pelno ir žmonių atlyginimų augimo palyginimo. Čia galėčiau pacituoti ne vieną socialdemokratą, teigusį, kad pelnas išaugo keleriopai, o vidutinis žmogaus atlyginimas – tik šiek tiek. Argumentas skambus, bet nekorektiškas. Juk lyginami dydžiai yra nepalyginami dėl kelių priežasčių.
 
Pirmiausia negalima lyginti visos pelno sumos su atlyginimo vidurkiu. Antra, pelnas ir darbuotojo uždarbis labai skiriasi ekonomiškai.  Atlyginimo dydis nustatomas darbo rinkoje, jis priklauso nuo darbuotojų poreikio ir jų skaičiaus. O jei norime gauti pelno, iš pradžių turime investuoti. Ne paslaptis, kad daugelis investicijų daroma bankų suteiktų kreditų lėšomis.
 
Skirtingai nuo kreditų palūkanų, kurias galima įtraukti į sąnaudas, patys kreditai grąžinami pelno sąskaita. Tad, pradedant uždirbti pelną, pirmiausia grąžinami kreditai ir tik paskui pelnas gali būti naudojamas privačiam suvartojimui arba naujoms investicijoms (be jų nė viena įmonė šiandien neišgyventų). Viso pelno palyginimas su vidutiniu atlyginimu yra toks pats nekorektiškas ir neteisingas kaip vienos vegetariškos sriubos porcijos palyginimas su dideliu puodu mėsos troškinio, kurį valgys visi, užsiimantys ekonomine veikla ar ką nors investavę. Viena porcija pasirodys išties mažai, jeigu lyginsime su gausybe mėsos troškinio. Tačiau mėsa tuose troškiniuose yra investicijos, verslininkui  lieka tik troškinio nuoviras. Jeigu jau norime korektiškai palyginti tai, ką gauna verslininkas, su tuo, ką gauna darbininkas, turėtume lyginti porciją vegetariškos sriubos su viena porcija troškinio, bet jau be mėsos (t. y. grąžinus padarytas investicijas su palūkanomis).
 
2004–2007 m. bendrasis pelnas augdavo po 20 proc. kasmet, tačiau bendrojo kapitalo formavimas ir bankų suteiktos paskolos privačioms įmonėms augdavo dar sparčiau, apie 30 proc. kiekvienais metais. Per šį laikotarpį užsienio investicijos išaugo daugiau nei dukart. Vadinasi, nors puode būdavo vis daugiau mėsos troškinio, vis daugiau mėsos turėdavo būti išimta ir atiduota. Taip pat svarbu prisiminti ir tai, kad investicijos ima atsipirkti tik po tam tikro laikotarpio. Jų grąžą galima apskaičiuoti keliai būdais – procentais per metus arba metų trukme; pavyzdžiui, investicijos grąža gali būti 5 proc. per metus arba 20 metų. Tai reikštų, kad per 20 metų gaunamas pelnas tiktai padengs padarytą investiciją, o nešti pelną (prieaugį) tikrąja to žodžio prasme ji pradės tik po šio laikotarpio.
Progresiniai mokesčiai sumažins kas ketvirto dirbančiojo pajamas
Įvedus progresinius mokesčius, padidėjęs daugiau uždirbančiųjų apmokestinimas taptų darbuotojų našumo stabdžiu: turtingųjų baudimas už tai, kad jie našesni, neskatintų kitų žmonių dirbti našiau.  Žmonės nesistengtų dirbti efektyviau arba turėti papildomą darbą, nes vieną dieną jie pasiektų aukščiausią progresinių mokesčių tarifo laiptelį, o tai reikštų, kad drakoniška kiekvieno jų papildomai uždirbto lito dalis būtų atiduodama mokesčiams.
 
Progresiniai mokesčiai skatintų darbdavius išlaikyti tik mažiau apmokestinamas (taigi ir apmokamas) darbo vietas. „Norėjosi kaip geriau, bet išėjo kaip visada“, – štai koks būtų progresinių mokesčių rezultatas, nes socialinės atskirties jie nesumažintų. Siūlomas progresinių mokesčių modelio antrasis progresinių mokesčių tarifo laiptelis, nuo kurio padidėtų apmokestinimas, būtų nuo 2000 Lt per mėnesį. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, praeitų metų trečią ketvirtį daugiau nei kas ketvirto dirbančiojo pajamos buvo didesnės nei  2000 Lt. Taigi daugiau nei kas ketvirto Lietuvos darbuotojo pajamos sumažėtų. Nuskriausti būtų viduriniojo sluoksnio atstovai, savo sričių profesionalai.
 
Kadangi tarifai padidėtų darbo santykių pajamoms, išvengti didesnių tarifų jie galėtų gaudami pajamas vokeliais, dėl to galėtų sumažėti bendras mokesčių surinkimas. Negalima pamiršti ir to, kad daug viduriniojo sluoksnio atstovų turi būsto paskolas. Dėl progresinio mokesčio sumažėtų jų pajamos, kurios lieka sumokėjus mėnesinį įnašą. Stropiai skaičiuodamas, kiek liks pajamų po šio įnašo, dažnas renkasi kas mėnesį išleisti po mažiau nei 800–1000 Lt, taigi panašiai kaip gaunantys vidutinę pensiją. Įvedus progresinius tarifus, pablogėtų ir taip sunki padėtis – daugeliui jau buvo sumažinti atlyginimai. Nejaugi norima iš santykinai turtingo, save išlaikančio žmogaus padaryti elgetą?
 
Ir jeigu šįmet jie sugebėtų tuos mokesčius sumokėti ir dar nebėgtų iš Lietuvos, tai kitąmet arba atėjus geresniems laikams jie labai rimtai įvertintų, ar verta likti ir kurti pridėtinę vertę toje šalyje, kuri sunkiausiu jiems metu jų nesuprato, nepadėjo, priešingai, padidino jų negandas. Analizuodami galimus tam tikrų pakeitimų efektus ekonomistai daug dėmesio skiria paskatoms, kurios atsiranda situacijai pasikeitus. Tai, kad Danijoje arba Švedijoje žmonės sutinka mokėti didžiulius mokesčius, dar nereiškia, kad šitaip atsitiks ir Lietuvoje. Juk mokesčių naštos pasikeitimas bus labai staigus, kai mokėjęs 15 proc. mokestį žmogus sužinos, kad mokesčiai keleriopai išaugo. Atsiras paskatų tuos mokesčius slėpti, tad išaugti gali mokesčių slėpimo, taigi šešėlinės ekonomikos mastas.
 
Žvelgiant į progresinių mokesčių šalininkų tikslus ir priemones, panašu, kad jie dažnai supainiojami tarpusavyje. Jeigu tikslas yra surinkti daugiau mokestinių pajamų, tai gyventojus daugiau apmokestinanti priemonė nepadės šio tikslo pasiekti (tą mums daug kartų įrodė ir netinkami mokesčių politikos žingsniai, pavyzdžiui, 2009 m. Lietuvos mokesčių reforma). Jeigu tikslas iš tikrųjų yra surinkti kuo daugiau pinigų, tinkama priemonė tam pasiekti turėtų būti mažesnis apmokestinimas. Regresinių mokesčių įvedimas ir padidėjusios paskatos uždirbti daugiau leistų pasiekti išsikeltą tikslą, nes daug uždirbantys absoliučia suma sumokėtų daugiau mokesčių.
Reikia efektyvių priemonių, o ne daugiau lėšų
Dažnai manoma, kad didelis perskirstymo mastas reiškia daugiau gerovės ir kad valdžia labiau rūpinasi skurdžiais žmonėmis. Paskutiniuosius kelerius metus perskirstymas šalyje vis augo, biudžeto pajamos didėjo po 20–30 proc. kasmet, gyventojų pajamų mokesčio pajamos taip pat didėjo po 15–25 proc. Nepaisant šio augimo, progresinių mokesčių šalininkų teigimu, socialinė atskirtis išlieka, o socialinio teisingumo vis dar nėra. Tačiau toks pajamų augimas yra daug didesnis negu tie papildomi keli šimtai milijonų, kuriuos, Finansų ministerijos skaičiavimu, surinks biudžetas, įvedus progresinius mokesčius.
 
Kodėl didėjantis perskirstymas neleido valdžiai pagerinti skurdžių žmonių padėties? Galbūt tai rodo, kad pasirinktos priemonės neefektyvios ir kad ne papildomose biudžeto lėšose glūdi socialinių problemų sprendimas.
 
Kol nebus taiklaus socialinės paramos skirstymo pagal pajamų ir turto testą (t. y. tiems, kam iš tikrųjų reikia) bei lanksčių ir laisvų sąlygų ekonominei veiklai, tol nesvarbu, kiek lėšų skirsi socialinei apsaugai, skurdžių žmonių vis dar bus.
 
Neaišku, ar dėl progresinių mokesčių valdžia surinks daugiau ir ar tie pinigai pasieks paramos stokojančius gavėjus, bet potencialių gavėjų tikrai padaugės. Tuo pačiu metu valdžia ir toliau kurs iliuziją, kad valstybė rūpinasi neturtingais žmonėmis, ir toliau mažins paskatas sava valia remti tuos, kam sunku.
 
Progresinių mokesčių šalininkai, panašiai kaip ir Chruščiovas, mums žada šviesią ateitį, jei tik bus įvesti jų pasiūlymai. Patirtis rodo, kad tokius pažadus reikėtų vertinti labai atsargiai.