Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Pseudoalternatyva

Elena Leontjeva, LLRI prezidentė
1993-02-02
Straipsnis, "Respublika“
Pasimetę rinkimų pažadų gausybėje, žmonės vėl gyvena iliuzijomis. Jiems piešiami ir nostalgiški praeities paveikslai, ir ateinančios „gerovės visiems“ vizijos. Siūlome apmąstymui šių ir panašių fenomenų formules...
 
Prasidėjus rinkimams į Seimą, nutariau pajuokauti: parašiau absurdišką ekonomikos reformos programą, pasivadinau „jauna politine jėga“ ir pasiūliau šį pokštą „Respublikai“. Redakcija jam pritarė ir programa buvo išspausdinta. Deja, užuot pasijuokę, ne vienas suprato ją rimtai, neįžvelgė nei disonansų, nei ironijos. Toliau dar blogiau. Tikros politinės jėgos visiškai rimtai įtraukdavo į savo programas tokių prieštaringų teiginių, kokių mano vaizduotė net neįstengė aprėpti. O girdėdama jų pažadus žodžiu, galutinai suvokiau: mums siūlomas ir neišvengiamai laimi socializmas. Ir ne bet koks - „pragmatiškas, humaniškas, modifikuotas“.
 
Jei Jums nesvetimos socializmo idėjos, jei socializmas Jums - ne tik principai, bet ir geresnis, teisingesnis gyvenimas, šis straipsnis yra Jums.
 
Jei teigiate, kad esate pragmatikai ir dėl to renkatės „aukso vidurio“ kelią tarp socializmo ir kapitalizmo, šis straipsnis skirtas Jums. Vedamiems ir vedantiems, nuviltiems ir nuvylusiems.
 
Socializmas turi būti nuoseklus
 
Jūs turbūt dar nepamiršote įprastinės socializmo formulės: valstybės nustatomos kainos ir gamybos planai, tvirti ūkiniai ryšiai, totalinis perskirstymas iš įmonės kitai įmonei, iš šakos - kitai šakai, iš krašto - kitam kraštui. Teisingumo ir žmogaus vardan. Įsidėmėkime: ir kaina, ir pelnas šioje sistemoje yra sutartiniai, kaip vaikų žaidime. Niekas nežino tikrovės - nei tas, kuris gamina, nei tas, kuris vartoja. Tik retsykiais mes sužinodavome tikras kainas - kai iš užsienio grįžę draugai pasakojo, kas ir kiek iš tiesų kainuoja. O šiaip - brangesnes pėdkelnes mums kompensuodavo pigus kumpis, pigią elektrą - brangus krištolas ir t. t. Ir kol viskas buvo valstybės rankose, sistema veikė. Juk niekas negalėjo privačiai parduoti į užsienį naftos ar vario, vagono veršiukų ar medvilnės lėktuvo. Nelegaliai būdavo: ten - ikrai, atgal - pėdkelnės (beje, ir tai atsirado tik suirus geležinei užkardai). Kuo daugiau laisvių atsirasdavo socialistinėje sistemoje, kuo daugiau nevalstybinių struktūrų, tuo labiau prastėjo socializmas. Prisimenate? Valstybė dar kontroliavo kainas, tačiau jau atsirado privatininkų, kuriems kainos buvo laisvos (tikros), ir atsidarė užsienis, kur kainos buvo tikros (laisvos). Ir štai mūsų žmonės pagaliau suprato, kas yra KAINA. Visas tas krutėjimas, spekuliavimas, bizniavimas, transportavimas yra tautos himnas jos didenybei - KAINAI. Ir kuo ilgiau liko ištikimybė valstybinei nuosavybei bei kainų kontrolei, tuo daugiau kai kurie žmonės spėjo pasisemti iš trijų pagrindinių pelno šaltinių: 1) kontroliuojamų ir laisvų kainų skirtumo vietinėje rinkoje; 2) kainų skirtumo skirtingose rinkose; 3) ypač palankios 1-ojo ir 2-ojo šaltinių kombinacijos. O Jūs dejavote, piktinotės, Jūs negalėjote suprasti, kodėl įprastinis gyvenimas byra (nors žadama, kad greitai susitvarkys). Deja, formulės tokios paprastos ir tendencijos tokios aiškios, jog akivaizdu: socializmo „tobulinimas“ stūmė jį į visišką krachą.
 
Švaistymo ir engimo mašina
 
Nenuostabu, kad iškilus sunkumams, Jūs ėmėte ilgėtis praeities. Primiršote savo vargus ir staiga patikėjote, kad galima grįžti į neklestintį, bet ramų gyvenimą. Deja, socializmas turėjo ne tik įgytų, bet ir įgimtų ydų. Jų kintamieji ir parametrai slapstėsi socializmo formulės skliaustuose. O skliaustų išmintingi visuomenės modeliuotojai nepaisė, tiesiog „supaprastindavo“. Jūs gi ne tik žinojote tas ydas, Jus prie jų ir pripratote. Tik apie vieną mirtiną ydą, kuri palengva artino galą, ilgai nesusimąstydavome. Ką turiu galvoje? Gyvenimą be nuosavybės, genetinį sistemos neefektyvumą. Jos disproporcijas, pasenusias gamyklas, karinius monstrus, nepabaigiamas statybas, nepaaiškinamą prekių ir žaliavų judėjimą, tūkstančius ir milijonus valdžios tarnų, sukančių šią stebuklų mašiną. O mašina sąmoningai ir nesąmoningai švaistė lėšas. Tiesa, ji šiaip taip maitino ir rengė dirbančius ir nedirbančius savo piliečius. Bet kuo daugiau švaistė, tuo prasčiau galėjo juos pamaitinti. Prisimenate Markso formulę samdinio išnaudojimui apskaičiuoti? Tai, kas buvo daroma su tarybiniu samdiniu, iliustruoja šie duomenys: jau ilgą laiką išsivysčiusių šalių darbo pajamos sudaro 60-80 proc. nacionalinių pajamų, ir tai yra vienas stabiliausių rodiklių. Tarybų Sąjungoje atitinkamas rodiklis 1928 m. buvo 58 proc. Jis nuolat mažėjo, o pastaraisiais metais tebuvo tik 37 proc. Siekdama kompensuoti visuotinį švaistymą, valdžia turėjo vis stipriau engti žmones. Tačiau pagalvokime: ar toli buvo riba?
 
Visi su burtažodžiais
 
Nežinau, kiek politikų nuoširdžiai tikėjo dogmatinio socializmo beviltiškumu ir siejo ateitį su jo alternatyva, o kiek nuo jo atsiribojo tik populistiniais sumetimais. Kiekvienu atveju prieš rinkimus dauguma politinių jėgų pasiskelbė centristinės - pragmatinės orientacijos, pritardami mišriai valstybės reguliuojamai ekonomikai, vadinamai socialistinei rinkai, arba gerovės valstybei. Regis, jie  pasirinko pseudoalternatyvą.
 
Ko tik nežadėta, kokių šūkių nesugalvota, kokių šviesios ateities vaizdų nenupiešta! Modernios gamyklos, mažėjančios kainos, pajamas išlyginantys mokesčiai, stabilūs konvertuojami pinigai, visiškas užimtumas ir dar - PARAMA. Kaimui ir laisvajai rinkai, vidutiniam sluoksniui, energetikai ir ūkininkams, sveikatos apsaugai ir pensininkams, maisto perdirbimui ir studentams, ryšiams ir jaunimui, šiltnamių produkcijai ir moterims, elektronikai ir bedarbiams, invalidams, turizmui ir sportui. Ir dar daug daug paramos, dėmesio, prioritetų, subsidijų, lengvatinių kreditų bei mokesčių lengvatų.
 
Vėliau nagrinėsiu, kokių nelaimių galima laukti iš šių stebuklingų instrumentų. Stebėtina, kaip lengvai socialiniai inžinieriai susiedavo juos su laisvąja rinka, o kitoje lygties pusėje drąsiai rašydavo „Gerovės valstybę“.
 
Įvaizdžiai, vardai, tikrovė
 
Gerovės valstybė. Kaip įsivaizduojami tavo vaisiai? Ogi taip: neliks skurdžių ir netikrų dėl ateities žmonių, visiems bus laiduotos ne tik nuolatinės pajamos, bet ir nemokamos paslaugos. Gąsdinant žmones „laukiniu kapitalizmu“, modeliu vis dar siūlomos sočiai ir ramiai gyvenančios Švedija, Vokietija... Turčiai mūsų nemėgstami ir dauguma džiaugsmingai skuba linksėti - gerovės verti visi. „Išmesdami“ šią idėją ar jai pritardami, mes klydinėjame vis toliau nuo socializmo alternatyvos, nuo kelio, kuriame gerovė tikrai gausinama (tik kitais, kol kas įtarumą keliančiais, būdais). O liaupsinamas kai kurių Vakarų šalių valdiškos gerovės kelias turi labai daug socializmo bruožų. Tad kai jis tiesiamas mūsų socialistiniais pamatais, jų „socialinė rinka“ neišvengiamai virsta mūsų „modifikuotu socializmu“. Apie jį jau rašiau. Jo nemėgstu ne dėl vardo. Paprasčiausiai šiandien ir šioje žemėje tai yra tiesus kelias į bedugnę.
 
Kodėl? Šaltai rašykime formules. Pirma. Kad valdžia išdalytų tiek, kiek laukiama privalo turėti arba „užsidirbti“. Valdžios daromą biznį, visas tas valstybės gamyklas mes prisimename puikiai: genetinis neūkiškumas, visuotinis švaistymas. Visur, kur valstybės nuosavybė, žmonės taiko principą - „suvisuomenintos išlaidos, privatizuojamos pajamos“. T. y. vaisius - sau, vargus ir kaštus visiems po lygiai. Tad valstybinis bizniavimas niekaip nepajėgia didinti gerovės, priešingai jis nuolat didina žmonių išnaudojimą ir skurdą. (Valio tiems išminčiams, kurie privatizaciją laiko (ne)išvengiamu  kelio į rinką blogiu!)
 
Kitas valdžios iždo pajamų šaltinis - mokesčiai ir infliacija. Čia galioja kita taisyklė. Didesnė biudžeto įplaukų dalis visuomet surenkama iš neturtingųjų ir vidurinio sluoksnio (kuriems ir stengiamasi išdalyti!). Štai ir Lietuvoje asmeninių pajamų mokestis yra 18 proc., kai atlyginimas 2000 talonų (5 doleriai), o aukščiausias, „turčiams“ skirtas, 33 proc. tarifas taikomas nuo 6500 talonų (16 dolerių). Nei šiandien, nei rytoj neverta tikėti mokesčių sistemos leitmotyvu daugiau imti iš turčių ir padalyti visiems. Pasaulio patirtis liudija: turtingi turi pakankamai motyvų ir landų, kad pasilengvintų mokesčių naštą. Negana to, jie nepastebimai pasinaudos biudžeto teikiamomis galimybėmis (štai čia prireikia tų lengvatinių kreditų, subsidijų ir t. t.) ir, kai gerovės perskirstymo mašina apsuks ratą, būtent turtingųjų gerovės pagausės. Jau minėjome: didelė dalis to, kas patenka į valdžios rankas, panaudojama neefektyviai. Įvairios valdžios institucijos ne tik „pravalgo“ žmonių sukurtą gerovę, bet nemažai priskolina, išdalija, šiaip praranda. Taigi vėl grįžtame prie pažįstamų soc. efektyvumo formulių. Tačiau atsiradę sąlygų skirtumai verčia tęsti blogybių sąrašą.
 
Vedami į nelaimės zoną
 
Nebeįstengsime susikurti ankstesniojo pasakų kainų pasaulio. Juk visagalė valstybė nebeapsiima pirkti ir parduoti produkcijos šalies viduje ar užsienyje, savo nuožiūra perskirsčiusi kaštus, pelnus ir nuostolius. Pats pagamini ir pats parduodi. Tačiau ir aplinkui esantis pasaulis gamina ir prekiauja. Ir jeigu efektyviau naudoja visus išteklius, turi geresnės technologijos ir t. t., gaminiai bus pigesni. Šiuo metu, kai dauguma realizacijos rinkų yra prarasta, o naujų neužkariauta, viską lemia KAINA. Bet gerovės valstybės svarstis - visa krūva mokesčių, kuriuos privalai sumokėti (mokėdamas darbininkui, 30+1 proc. į socialinio draudimo biudžetą; 33 proc. pajamų mokestį; 29 proc. pelno mokestį ir dar pridėtos vertės mokestį, „infliacinį“ mokestį, ir kt.) tampa neįveikiama kliūtimi  konkurencinėje kovoje.
 
Juk pigesnį produktą lengviau parduotum, įsitvirtintum užsienio rinkoje. Vadinasi, didintum apyvartą, plėstum gamybą. O brangesnį produktą, kur į kainą įkalkuliuojami gerovės valstybės kaštai, sunkiai beparduosi. Tai nekonkurentabilus produktas, kurio kaina išpūsta ne tik dėl kitiems perskirstomos „gerovės“, bet ir dėl neišvengiamai tai lydinčio švaistymo, praradimų. Toks produktas niekam užsienyje nereikalingas. O gerovės valstybėje? Jį pirks, jeigu bus griebiamasi protekcionizmo ir valdžia „saugos“ rinką nuo pigesnių užsienio prekių. Kartu prireiks atgaivinti ir kitas socialistines priemones, prievartos mechanizmą. Taip gerovės kraštas netikėtai virsta nelaimės zona. O valdininkų noras dosniai dalyti, skatinti, panašėti į Švediją, virsta bejėge malda. Bedarbių, bankrutavusių verslininkų, nepamaitintų senelių.