Jasinskio g. 16a
LT-01112 Vilnius
Tel: 25 26 255
Faks.: 25 26 258
LLRI@LRinka.Lt
 

LT  |  EN

 |   |   |   | 
Atgal  | Spausdinti  | Skaityti

Raganų medžioklė

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
2008-05-27
Komentaras, Lietuvos radijas
Raganų medžioklė pasižymi keletu bruožų. Raganomis ar raganiais laikomi tie, kurie kuo nors išsiskiria. Medžioklė prasideda nuo gando, kurį paprastai paskleidžia arba piktavalis, arba neinformuotas asmuo. Raganų medžioklė ypač masių palaikomas užsiėmimas.
O raganos teismas kaip įrodymais remiasi gandais ir fantazijomis.
Raganų medžioklės vajus viduramžiais Lietuvoje nebuvo taip įsisiūbavęs kaip Vakarų Europoje. Tačiau raganų medžioklė – ir šių dienų fenomenas, kuris Lietuvoje praktikuojamas gana noriai.
Kas gi užima šiandienos raganų vaidmenį žmonių vaizduotėje, kieno pelenai arba bent jau viešas nuplakimas suteiktų viešo džiugesio ne vienai širdžiai?
Paminėsiu keletą asmenų ar įmonių iš ekonominio gyvenimo, kuriems pelnytai ar nepelnytai teko ši nepavydėtina dalia.
Nuo ko gi kito pradėti, jei ne nuo vienos didžiausių Lietuvos įmonių, kuri įsitvirtino kaip lyderis mažmeninės prekybos rinkoje?.. Ši organizacija daugelio akyse šiandien kalta bene dėl visko: išnaudojami darbuotojai, išnaudojami tiekėjai, užkeltos kainos, sunaikinta konkurencija... Bet koks veiksmas, kuris apribotų šį ar kitą mažmeninės prekybos tinklą sutinkamas plojant katučių.
Deja, užmirštama tai, kad būtent mažmeninės prekybos tinklai leido milijonams žmonių kasdien apsipirkti pigiau ir patogiau, gamintojus privertė orientuotis į vartotoją ir tik į vartotoją. Vertėtų pažymėti, kad nemaža dalis analitikų pastebi, kad Europos bėda su produktyvumu, priešingai nei Amerikos, yra ta, kad Europoje labai ribojama ir todėl mažiau produktyvi yra mažmeninė prekyba.
Nevertėtų užmiršti, kad pati įmonė yra vienas didžiausių Lietuvos investuotojų užsienyje bei daliai žmonių – netgi Lietuvos veidrodis, kuris simbolizuoja Lietuvos ekonominį augimą. Galiausiai netgi nemažai daliai gamintojų toks prekybininkas tapo vartais į kitas rinkas bei galimybe optimizuoti savo logistikos išlaidas.
Kita įmonė, kuri nuolat vis dėl ko nors neįtinka, – tai polietileninių butelių ruošinių gamykla prie Klaipėdos. Tai surandamas epizodas, kai ji aplinką teršia keliais procentais daugiau nustatytos normos, tai per mažai socialiai atsakinga, tai per mažai į Lietuvos rinką integruota, tai pernelyg mažai pridėtinės vertės kuria.
Žmonėms nepatinka naujos gamyklos netoli jų namų, iškilę kaminai, o ypač jei gamyklos veikla susijusi su žodžiu „chemija“. Tikrai ne visiems maloni yra gamyklos kaimynystė, tačiau kurgi toms gamykloms stovėti?.. Nežinau, ar gamyklos kaimynai galėjo pagrįstai tikėtis, kad būtent šie šalia Klaipėdos esantys plotai nebus panaudojami kaip industrinė zona.
Kai kurių ekonomikos analitikų kaltinimas, kad įmonė per mažai integruota į Lietuvos rinką, irgi keistas. Taip tarsi užmirštama, kad globaliame pasaulyje būti integruotam į globalią rinką yra daug svarbiau.
O kiekvienos savivaldybės ir visos Lietuvos valdžios pasakymai, kad įsileisti turime tik didesnę pridėtinę vertę kuriančius verslus yra svajojimas apie briedį girioje, kai iš tiesų galima ne tik žvirblį rankoje turėti, bet ir tą patį briedį.
Investicijos visada rinkos sąlygomis ateina ten, kur pagal esamas galimybes sukuriama didžiausia galima pridėtinė vertė.  
Dar vienas raganų medžioklės objektas – kompanija, kuri įsigijo „Lietuvos“ kino teatrą ir bando vietoje jo pastatyti kitą kino teatrą ir gyvenamuosius namus. „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimas tapo kiekvieno antikapitalisto garbės reikalu, todėl galiausiai net nebeaišku, dėl ko realiai jis yra ginamas ir kuo kalta kitų planų turinti pastato savininkė.
Lyg ir kinas bus, lyg ir pastatas bus pagal kvartalui dar prieškaryje numatytą koncepciją, tačiau vis tiek kažkas užkliūna.
Visuomenės tariamais priešais neretai tampa ir atskiri žmonės. Vieno verslininko pirtelė ant ežero kranto pastatyta nelegaliai. Jos nugriovimas sukėlė masinį džiugesį, o pats verslininkas išvadintas visokiais žodžiais. Pateikiama taip, tarsi jis tyčiotųsi iš visuomenės.
Tačiau realybė yra ta, kad ta pirtelė niekam nemaišo, atrodo ji normaliai, o ežero pakrantė iki pirtelės pastatymo iki tol, ko gero, apskritai nebuvo draugiška žmogui. Problema yra ta, kad iki statybų apie tas vaizdingas vietas daugeliu atvejų niekas tiesiog nežinojo, prie jų nebuvo įmanoma prieiti ar privažiuoti, o tariami gamtos mylėtojai iki šios gamtos sukultūrinimo į ją dažnai net kojos nebuvo įkėlę.
Galiausiai griaunama ne tik šio išgarsėjusio verslininko pirtelė, bet ir daugybės kitų žmonių pastatai, o aplinkos ministras net neslepia, kad įvykdyta parodomoji akcija.
Galima suprasti, kad raganų bus surasta ir daugiau – juk Lietuvoje pilna atvejų, kai viskas būtų teisėta ir tinkama, tiesiog ant kokio popieriuko parašas ne laiku padėtas. Arba jei kas ir ne tinkama, tai tik teisiškai, o ne ekonomiškai, ir ne paprastai eilinio žmogaus akiai ir supratimui.
Keista, kai raganų medžioklės objektais tampa tie, kurie dirba, kuria ir netgi duoda naudą kitiems bei savo mokesčiais išlaiko tariamų raganų persekiotojus. Ar tik nebus taip, kaip praėjusiame šimtmetyje sakė ispanų filosofas Ortega y Gasetas: „Kažkodėl, kai ateina badas, žmonės degina kepyklas“.